Žiūrėdami į laikrodžio sekundinę rodyklę, žmonės sugalvojo giljotiną.
G.MALKINAS /rusų rašytojas, gydytojas/
Mirties bausmės ištakos, ko gero, akmens amžiuje. Tyrinėtojai mano, kad pirmasis įstatymas apie mirties bausmės įvedimą yra Babilono valdovo Chamurapi įstatymas XVIII a.pr.m.e. Juo remiantis buvo baudžiama už žmogžudystę, melagingą liudijimą ir vagystę.
Tačiau nežinoma, kas, kur ir kada pirmasis buvo pasmerktas mirti užmušant akmenimis ar pririšant /prikalant/ ant kryžiaus ar nukertant galvą, sudeginant ant laužo, ketvirčiuojant ar pasodinant ant kuolo… Nežinoma, ir kas sukalė pirmąsias kartuves ir pirmą kartą bausmės įvykdymą atliko sušaudant.
Žinoma tik tai, kad įstatymas, kuriuo remiantis itin baisius nusikaltėlius buvo leidžiama žudyti, gyvus verdant katiluose, Anglijoje atšauktas 1547 m. VI a. Romos imperatorius Konstantinas panaikino nukryžiavimą, nors Japonijoje nusikaltėlius kryžiuodavo iki XIX a.
XIII a. Europoje atsiranda budelis – svarbi figūra miesto gyvenime. Sparčiai augant miestams masiškai plito viešos egzekucijos ir atsirado poreikis nuolat turėti specialistą – budelį, kuris gebėtų profesionaliai atlikti darbą.
Pirmasis budelis Vakarų Europos rašytiniuose šaltiniuose minimas 1276 m. Ausburgo miesto /Vokietija/ dokumentuose. Šalia galvų kirsdinimo, budeliui tekdavo ir daug kitų funkcijų. XIII – XV a. buvo ir prostitučių prižiūrėtojas, kitaip sakant – „vyriausiasis suteneris“. Jis turėjo rinkti iš prostitučių mokesčius, spręsti ginčus tarp merginų ir jų klientų, stebėti, kad mieste nepradėtų dirbti svetimos prostitutės. Kai kuriuose miestuose budelis kontroliavo lošimų namus. Iki XVIII a. jie prižiūrėdavo ir viešuosius tualetus, gaudydavo benamius gyvūnus.
Tiksliai nežinoma, kada Vilniaus miesto rotušėje pradėjo dirbti budelis. Istorikai teigia, kad ne ankščiau nei nuo 1387 metų, kadangi tada miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės.
Kiek daugiau žinoma apie labiau “civilizuotus” mirties bausmės būdus – giljotiną ir elektros kėdę.
Paskutinė moteris nubausta mirties bausme buvo 28 metų Ruta Elis. Ji buvo pakarta už Devido Bleiko /25 m./ nužudymą. Bausmė įvykdyta 1955 m. balandžio 10 d.
Jauniausiu nubaustu mirties bausme pakariant yra 8-metis berniukas, apkaltintas dviejų pastatų padegimu. Tai įvyko XVII a. Abingtone /Oksfordo grafystė, Anglija/.
1780 m rugsėjo 22 d. pirmasis žinomas linčo atvejis. Linčas – savavališkas teisių pažeidėjo arba nemėgstamo asmens teisimas be teismo /minios teismas/. Pavadinimą gavęs JAV nepriklausomybės karo metais iš rasisto plantatoriaus Č. Linčo /1742-1820/ pavardės.
1782 m. birželio 18 d. Šveicarijoje užfiksuota paskutinė žinoma mirties bausmė, skirta už raganavimą.
Prancūzijoje bausmės mirtimi įrankiu nuo XVIII a. tapo giljotina. Tačiau istorijai žinoma, kad į giljotiną panašus įrenginys pirmą kartą buvo panaudotas dar 1286 m. Jorkšyre, Anglijoje. Tačiau šis egzekucijos prietaisas suteikdavo nuosprendžio panaikinimo galimybę. Jeigu paleidus ašmenis žemyn nuteistasis spėdavo įtraukti galvą, jam būdavo suteikiama laisvė su vienintele sąlyga – jis turėdavo išvykti į kitą miestą.
Įrankį, panašų į giljotiną, perdirbamas daug šimtmečių Italijoje, senovės Persijoje, viduramžių Vokietijoje ir Anglijoje. Panašią į giljotiną mirties bausmės vykdymo priemonę pasiūlė Meco miesto gydytojas Antuanas Luji. Todėl šis įrankis iš pradžių buvo vadinamas Luizon, arba Luizete. Pirmasis ja nukirsdintas žmogus buvo gatvių plėšikas Pelisjė.
Nuo 1789 m.. gydytojas Žozefas Ignasas Giljotenas /1738-1814/, būdamas Prancūzijos nacionalinės asamblėjos deputatas, jos posėdžiuose nuolat siūlė nuteistųjų numarinimui naudoti humanišką patobulintą specialų įrenginį, nukertant galvą krintančiu peiliu. 1797 m. kovo 7 d. Prancūzijos asamblėjos nariai įteisino giljotiną. Vėliau šis įrenginys ir buvo pavadintas jo vardu. Jo sukurta „mirties mašina“ nereikalavo ypatingos kvalifikacijos – budelis neturėjo būti įgudęs meistras, kaip ankščiau.
Pirmą kartą Giljotina buvo panaudota 1792 m. balandžio 25 d. Po egzekucijos vienas Paryžiaus laikraštis rašė: „Toks žudymo būdas nesutepa niekieno rankų, o jo greitis atitinka teisės dvasią – dažnai rūstus, bet ne žiaurus“.
Paskutinį kartą – 1977 m. rugsėjo 10 d. Marselio Bonet kalėjime giljotinuotas 28-nių metų Tuniso imigrantas Chamidas Džabutis už nužudymą. 1981 m. rugsėjo 30 d. Prancūzijos Nacionalinis susirinkimas panaikino mirties bausmę, tame tarpe ir giljotiną.
Elektros kėdę, kaip būdą mirties bausme nubausti nusikaltėlius, 1881 m. sumanė amerikiečių dantistas Albertas Sotvikas. Idėją tokiam prietaisui jis galėjo gauti iš amerikiečio inžinieriaus ir išradėjo Tomo Edisono /1847-1931/ sugalvotų elektros spąstų tarakonams arba iš 1863 m. prancūzų rašytojo Žiulio Verno /1828-1905/ knygoje „Paryžius XX amžiuje“ nuosekliai aprašyto automobilio, fakso ir elektros kėdės. Leidėjas grąžino jam rankraštį, pavadinęs autorių idiotu.
Pirmasis žmogus, pasmerktas myriop elektros kėde, buvo Niujorko valstijos kalėjimo kalinys Viljamas Kepleris, kuris kirviu nužudė savo mylimąją Matildą. Bausmė įvykdyta 1890 m. rugpjūčio 6 d. Praėjus dienai po Keplerio mirties, visuomenė kritikavo vyriausybę už tai, kad leido įvykdyti nuosprendį kaip bandomai kiaulytei baisiu eksperimentu. “Niujork Taims” aprašė įvykį kaip “pasibaisėtiną reginį, baisesnį už pakorimą”.
Nuo 1890 m. iki 2004 m. JAV į elektros kėdę buvo pasodinta 4 460 nusikaltėlių.
Mintis panaudoti elektros srovę mirties bausmei įvykdyti į galvą atėjo amerikiečiui stomatologui Haroldui P.Braunui. Pirmą kartą mirties bausmė šiuo būdu įvykdyta JAV 1890 m. rugpjūčio 6 d.
1928 sausio 12 d. pirmoji moteris nubausta mirti elektros kėdėje /Rut Snaider/.
1924 m. vasario 8 d. JAV Nevados valstijos Karson Sičio kalėjime kinui žmogžudžiui pirmą kartą mirties bausmei vykdyti panaudota „humaniškiausią ir sparčiausią egzekucijos būdą“ – dujų kamera. Jos iniciatorius buvo Amerikos karo medicinos korpuso majoras D. Terneris. .
1982 m. pirmą kartą įvedama mirties bausmė nuodų injekcija. Tai buvo atlikta gruodžio 7 d. Čarliui Bruksui Vorte, Techase /JAV/. Dabar tai laikoma humaniškiausiu mirti pasmerktu atlikimo būdu.
XX a. pabaigoje mirties bausmė buvo panaikinta 58 valstybėse /tame tarpe Lietuvoje/, 16-ka valstybių įsipareigojusios taikyti ją tik karo atveju, 26 valstybių baudžiamajame kodekse mirties bausmė figūruoja, bet nevykdoma. Realiai ją vykdo daugiau kaip 57 šalyse.
Įvairenybės
1885 m. vasario 23 d. n nusikaltėlis Džonas Li iš Devonšyro /Anglija/ tapo vieninteliu žmogumi pasaulyje, kuris išliko gyvas po trijų pakorimų /po to jam pakeista bausmė į įkalinimą iki gyvos galvos/.
2012.04.12
