Šio straipsnio kai kurios sąvokos ir retorika atspindės mūsų visuomenės ir ją tiriančių tyrėjų ir specialiųjų tarnybų retoriką. Norėjau padiskutuoti apie „skinų“ judėjimą.
Pastaruosius trejus metus, mano žiniomis, jį intensyviausiai tyrė vienas mokslininkas Tadas ir VSD. Atskirose kontorose ir atskirais tyrimo metodais. Rezultatai irgi, savaime suprantama, atskiri, kai kur – prasilenkiantys, nesutampantys.
Tiesa, Lietuvos musulmonus bene aktyviausiai šiuo metu tiria tiktai VSD. Universitetuose tai nėra labai populiari tema. Jeigu tik supopuliarėja, tai tas tyrėjas, kaip šį pavasarį atsitiko vienai VU studentei, sulaukia VSD skambučio. Kvietimas susitikti. Pokalbiui.
Kiek tai susiję su tautine savimone šie paminėti judėjimai, tiek patenka ir į mano tyrimo interesų lauką. Gal dar nesulaukiau VSD skambučio, nes nesireklamuoju? O gal kad ir taip daug žinau, ką Tadas ir VSD tiria, tai ką gi aš naujo papasakočiau?
Remiantis pastarųjų mėnesių „Garliavos“ įvykiais, galima drąsiai tarti, jog tiek tyrėjas Tadas, tiek VSD suklydo. Na, priskyrę skinus marginalams, fundamentalistams, ekstremalams. Viena kontora – tyrėjas Tadas iš vienos pusės, tirdamas angažuotai ir grynai „proskiniškai“, siekdamas įrodyti, kokie jie „geručiai“, na, tiesiog, kad katino nepaliestų (o gal ir iš tiesų katino neliečia, nors žmones tai puola), kita kontora – VSD – nuolat juos stebėdamas, klausinėdamas, nes „įtaria“, jog skinų veikla gresia visuomenės saugumui, valstybingumo pamatams.
Na, VSD gal neklydo dėl to, kad skinų judėjimas oponuoja visoms prorusiškoms ir proimperialistinėms idėjoms, griauna mūsų iš esmės postkomunistinės ir prorusiškos valstybėlės pamatus ir yra neva valstybinė grėsmė. Jeigu turėsime galvoje, jog mūsų gležna valstybė turi labai kietus rusiškojo plieno pamatus, o jos jėgos struktūros veikia ne ką prasčiau nei 1950 metais.
O dėl ko klydo Tadas? Na, tirdamas skinus tiktai kaip „undergroundo“ subkultūrą. Mistifikuodamas juos. Tie, kas buvo Garliavoje, žino, jog jokios mistikos nėra. Ir kad jie nebesėdi „under ground“. Sėdi tiesiog gatvėje. Klonio gatvėje. Arba Rinktinės gatvėje bado akcijoje. Kas atsitiko? Ar skinai tiek ilgai buvo nustumti į dienraščių pakraščius, kad užsimanė šlovės? O gal tikslas pateisina priemonę – išeiti į viešumą? Gal ir tai, ir tai. Tiek žinau, kad Tadas Garliavoje dar nebuvo, ir, atrodo, šio skinų viešumos fenomeno į savo disertaciją neįtrauks, nes, gali būti, sugrius tyrimo planas.
VSD Garliavoje, atrodo, buvo. Jeigu ne tiesiogiai, tai per kažką. Arba tyrė visą filmuotą ir rašytinę medžiagą. Matė kiekvieną dieną aršiausius skinų judėjimo asmenis. Jėgos struktūros ir žiniasklaida grasino jiems baudomis, bet jie tų baudų negavo.
Tiesa, skinai pasikeitė. Patys prisipažino. Sakė vienas: einu su Drąsiaus Kelio violetiniais marškinėliais, eina sau du pupuliai (turbūt homoseksualus turėjo galvoje), aj, kaip aš jiems paaiškinčiau, kaip duočiau, bet negaliu, nes su tais marškinėliais einu. Kitas pasakojo, kaip važiavo į taikos derybas su oponuojančia grupuote.
Iš esmės, mano nuomone, skinų oficialus įvaizdis – mušeikos, marginalai, fundamentalistai, ant kriminalinio pasaulio ribos esantys. Tačiau visų pirma jie nėra visi tokie „blogi“, antra, Garliavos fenomenas kai kuriuos iš jų pakeitė. Gali būti, visiems laikams. Kartą išėjęs iš bunkerio nebeprivalai į jį grįžti. Kartą apsiskelbęs kovojąs už vaikų teises ir prieš pedofilus, negali čia pat organizuoti muštynių, diskredituodamas organizacijos, kurios gretose kovoji, vardą.
Ir iš kitos pusės, kad ir kaip juokingai tai skambės, oficialiai kovoją už vaikų teises, barškinantys rankose rožančius „keliečiai“ ar jiems prijaučiantys tiesiog sužvėrėja, jeigu yra liečiamos pinigų ar komercijos temos. Į kameras gali pliaukšti visokias nesąmones apie taiką, vienybę, už kamerų gali pasiūlyti tiesiai šviesiai „į galvą“. Toks įspūdis, skinai susikeitė vietomis su ramiomis namų šeimininkėmis ir šeimininkais bei priemiesčio verslininkėmis.
Mano manymu, šiuo metu ne skinai, o judėjimas „Drąsiaus kelias“ yra kraštutinis ir marginalinis, nes disponuoja dideliu užsienio lietuvių palaikymu ne tik moraline, bet ir materialine prasme, o visus ne „taip“ galvojančius, bet daug prisidėjusius atėjus laikui tiesiog „išspiria“ ir ieško kitų naivuolių, pamažu augindami sau reitingus.
Kaip mokslininkė tyrėja galiu pasakyti, jog objektyvių duomenų užtenka konstatuoti, jog Drąsiaus Keliui būdinga gatvės kultūra ir retorika, o skinų tarpe yra daug intelektualių ir susipratusių piliečių. Tik ką jie veikia Drąsiaus Kelyje, iki šiol daugumai lieka paslaptimi. Vieni skinų draugai svarsto, jog tai yra patogus būdas nuolat turėti pavalgyti. „Kedys juos maitina“, – juokiasi viena skinų pažįstama. Kiti svarsto, jog gal visai nieko patekti į pirmąsias puslapių antraštes. Kiti nieko nesvarsto ir netiria, nes griūva tyrimo logika.
Gal ir aš nieko netirsiu. Tik tiek galiu pasakyti, jog Garliavoje buvoję skinai griauna bjaurių, įžūlių ultranacionalistų įvaizdį, nes kovoja už pamatines visuomenės vertybes: teisę į vaikystę, teisę į neliečiamybę bei gina TEISĖJOS teisę į neliečiamybę. Ne paslaptis, jog pamatę nuolat budinčius skinus šalia teisėjos namo, valstybinės apsaugos vyrukai pabūgo ir deklaratyviai pasakė, jog nėra technikos. Iš tiesų jie pabūgo būti stebimi ir demaskuoti. Nes Klonio gatvės skinai budi be techninės įrangos ir be atlyginimo.
Tikrai nesakau, jog pritariu skinų idėjoms ar kad jie galėtų būti nauja politinė jėga. Tačiau pažvelgus į Europos pavyzdį visko gali atsitikti. Nes skinai, neaišku dėl kokių priežasčių, – išėjo į viešumą. VSD turėtų susirūpinti, bet jos šaltiniai tyli. Tyli ir tyrėjas Tadas.
2010.08.14
