Rusijos humoristas Michailas Zadornovas ir vėl leido sau užgauliai pasišaipyti tiek iš Baltijos valstybių, tiek ir iš kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Viena rusiška televizija prieš keletą dienų parodė autorinį vakarą, kuriame M.Zadornovas pašiepė amerikiečius bei britus, neva savus interesus “teisėtai” ginančius Irake bei Afganistane. Humoristas šiuo klausimu turėjo aiškią nuomonę – tiek amerikiečiai, tiek britai iki šiol nepajėgia atsikratyti imperinių ambicijų..
Žinoma, politinė situacija daug naftos turinčiuose regione – sudėtinga. Neigti didžiųjų valstybių egoistinių paskatų įsigyti naftos kuo pigiau, – nevertėtų. Dėl pragmatinių ir geopolitinių tikslų išties ne taip retai pamirštami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principai.
Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos užsienio politika nėra nepriekaištinga bent jau dėl nenoro atsisakyti įtakos labai toli nuo Londono esančiose Folklendo (Malvinų) salose. Tos salos – labai toli nuo britų salyno ir labai arti Argentinos. Akivaizdžiausia, kad minėtos salos neturėtų priklausyti Jungtinei Karalystei, nes turėtų priklausyti Argentinai.
Tačiau oficialusis Londonas neseniai pareiškė, esą Folklendo salų priklausomybės klausimas bus svarstomas išskirtinai demokratiniu keliu. Tik pamanykite, ilgainiui ten vietiniai rengs referendumą, kurio metu ir paaiškės, ko trokšta dauguma salyno gyventojų.
Niekas nesiginčija: referendumas – puiki demokratijos išraiška. Bet šiuo konkrečiu atveju būsimasis referendumas taps akivaizdžia demokratijos parodija. Mat dauguma salų gyventojų – britai. Jiems dabartinė padėtis – priimtiniausia.
Vadinasi, argentiniečiai, dalyvaudami demokratiniame referendume, pasmerkti pralaimėti. Ir niekad nelaimės, jei nepasikeis Folklendo salų gyventojų nacionalinė sudėtis. Vaizdžiai tariant, referendumai bus peprasmis laiko gaišinimas, kol argentiniečiai salose nesudarys ženklios daugumos. O salos gyventojų nacionalinė sudėtis nepasikeis todėl, kad oficialusis Londonas rūpinasi, jog į Folklendo salas gyventi neplūstų argentiniečiai. Oficialusis Londonas šiuos procesus stebi, kontroliuoja.
Taigi tenka pripažinti, jog pasaulis žinąs ir referendumų, kurie įteisina akivaizdžiausią neteisybę. Viršus – demokratiškas, gražus, o vidus – išpuvęs. Žodžiu, kai kuriuose humoristo M.Zadornovo žodžiuose įmanoma įžvelgti sveiko proto. Tačiau pareiškęs, esą amerikiečiai su britais nepajėgia atsisakyti imperinių nuostatų, šis humoristas netikėtai pridūrė, esą Rusija nėra niekad nieko okupavusi. Išgirdę versiją apie Rusiją, niekad neturėjusią kolonijų ir imperinių ambicijų, žiūrovai entuziastingai ilgai plojo.
Štai kaip reikia įtikinamai, žaismingai, patraukliai meluoti ! Formaliai M.Zadornovo net neapkaltinsi pažeidžiant lietuviškąjį įstatymą, draudžiantį neigti Baltijos valstybių okupacijos faktą. Juk tai buvo neva pasakyta humoristinėje laidoje, pusiau rimtai, pusiau juokais. O ir negalima veltis su M.Zadornovu į politinius ir ypač teisinius ginčus. Taip pasielgdami jam į rankas įduotume papildomų pretekstų naujiems antibaltiškiems išsišokimams. Žodžiu, išjuoktų negyvai. Žodžiu, juoktųsi taip, kaip nūnai šaiposi iš ukrainiečių.
O iš ukrainiečių jis šaiposi išties kryptingai ir atkakliai. M.Zadornovas autoriniuose koncertuose pats papasakoja, kaip dėl humoristinių juokų apie ukrainietiškus lašinius tapo nepageidaujamu asmeniu visoje Ukrainoje. Bet tapęs persona non grata jis nė kiek nenusiminė – dabar daug dėmesio skiria būtent ukrainietiškai tematikai. M.Zadornovas prisipažįsta: Kijevui nereikėjo griebtis drastiškų priemonių, ir jis būtų pamiršęs “ukrainietiškus lašinius”. Tiesiog būtų susiradęs kitų temų. Bet Kijevas pasielgė taip, tarsi būtų nenorėjęs prarasti M.Zadornovo dėmesio. Tad dabar ir turi tai, ko siekė: M.Zadornovas retai kada surengia koncertą, kuriame nebūtų bent kelių anekdotų apie ukrainiečius.
Užgaulius M.Zadornovo “politinius juokelius” prisiminiau neatsitiktinai. Pastaruoju metu LRT televizija pateikė keletą svarbių diskusijų apie Lietuvos – Lenkijos ir Lietuvos – Rusijos tarpusavio santykius. Turiu omenyje Virginijaus Savykyno laidą, kurioje svarstyta, ar gerėja mūsų santykiai su Lenkija. Žurnalisto V.Savukyno laidoje vos ne pirmuoju smuiku grojo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, parlamentaras Valdemaras Tomaševskis, pabrėžęs, esą Lietuva nūnai neturi gerų santykių ne tik su Lenkija, Rusija ir Batarusija, bet net ir su artimiausia kaimyne Latvija. Girdi, jūrinė Lietuvos – Latvijos siena iki šiol neratifikuota.
Įsiminė ir LRT žurnalistės Agnės Skamarakaitės laida, kurioje buvo gvildenamos Vilniaus – Maskvos nesutarimų priežastys. Žurnalistės A.Skamarakaitės laidoje argumentuotai, įtikinamai šnekėjo parlamentaras Arvydas Anušauskas, nuolat pabrėždavęs, jog pragmatiški santykiai tarp valstybių neįmanomi, kol viena pusė siekia ne draugystės, o partnerio kapituliacijos. Seimo nario A.Anušausko nuomone, būtent Rusija šiandien nenorinti kurti abipusiai pagarbių, pragmatiškų santykių. Jei Rusija nerodo nė menkiausių draugiškumo ženklų, Lietuva bejėgė ką nors pakeisti. Čia nepadėsią net ir didžiausi nuolaidžiavimai. Nebent Lietuva sutiktų tapti Rusijos satelite.
Taigi minėtas laidas laikyčiau įdomiomis, prasmingomis. Ir vis dėlto norėčiau pateikti keletą asmeniškų pastabų. V.Savukyno laidoje parlamentaras V.Tomaševskis pažėrė itin daug priekaištų Lietuvai tiek dėl pastangų nukabinti gatvių lenteles lenkų kalba, tiek dėl vilkinimo įteisinti kai kuriuos anksčiau priimtus pasižadėjimus, tiek dėl neva lėtų žemės grąžinimo tikriesiems savininkams procesų Vilniaus krašte. Lietuva kaltinta pažeidžianti net tarptautinius susitarimus, reglamentuojančius tautinių mažumų teises ir pareigas.
Minėtoje diskusijoje būta tų, kurie V.Tomaševskiui oponavo. Tačiau tas oponavimas kai kada priminė ginčus tik dėl smulkmenų, bet ne dėl esminių klausimų. Ypač krito į akis kai kurių laidos dalyvių bei į laidą paskambinusiųjų žiūrovų pareiškimai, esą Lenkijai priklausančiuose Seinuose bei Punske jau daug kur įrengtos lentelės ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalbomis. Suprask, oficialioji Varšuva nuoširdžiai rūpinasi lietuvių tautine mažuma. O Lietuva, reikalaudama nukabinti ne valstybine kalba užrašytus gatvių pavadinimus Šalčininkuose ar Dieveniškėse, neva elgiasi antidemokratiškai. Parlamentaras V.Tomaševskis naudojo net tokį palyginimą: išsilaisvinusio vergo sindromas. Suprask, atgavęs laisvę vergas pats panūdo turėti vergų…
Žvelgiant iš šalies, lyg ir turėtume laikytis paritetinių pagrindų: jie – mums, mes – jiems. Bet būtent čia paritetiniai pagrindai ir negalimi. Lenkija – mūsų strateginė partnerė. Tačiau ši partnerė žymiai stipresnė nei mes. Tad jei šiai kaimynei svarbus padorumas, teisingumas ir objektyvumas, ji turėtų elgtis ne taip, kaip Didžioji Britanija elgiasi su Argentina. Dar tiksliau tariant, Lenkija turėtų suteikti kur kas daugiau teisių lietuvių tautinei mažumai nei mes – Vilniaus krašte gyvenantiems lenkams.
Būtent tokios disproporcijos bylotų, jog oficialioji Varšuva itin pagarbiai žiūri į savo silpnesnįjį kaimyną. Be kita ko, Lenkija pirmoji privalėtų žengti kompromisinius žingsnius, nes ji – stiprioji pusė. Ironiškai tariant, jei jau mes prievartaujami į savąjį alfabetą įtraukti keletą mums nebūdingų lenkiškų raidžių, tai Lenkija tegul pirmoji į savąjį alfabetą įtraukia keletą specifinių lietuviškų raidžių. Mes įsileidžiame dvigubą W”, o Lenkija į sąvąjį raidyną tegul įtraukia bent keletą specifinių lietuviškų raidžių ir būtinai atsisako savo “W”. Jei mes galime laužyti savąjį alfabetą, tai ir lenkai turėtų būti pajėgūs sujaukti savąjį. Bet šitaip niekas iš lietuvių nedrįsta net pajuokauti.
Minėtoje laidoje lenkiška tematika kai kurie lietuviai gyrėsi lankęsi Punske ir Seinuose, ir jiems didelį įspūdį paliko tos lietuviškos lentelės. Bet juk toks skaičiavimas – ydingas. Lietuviai privalėtų gudriau skaičiuoti ir pragmatiškiau lyginti. Vieninteliu rodikliu čia galėtų būti toks skaičiavimas: kuri, lenkų ar lietuvių, tautinė mažuma silpnėja? Kodėl šio klausimo nekelia mūsų oficialūs pareigūnai ir diplomatai, nuolat įsiveldami į mažai reikšmingus skaičiavimus, kur daugiau kabo dvikalbių gatvių pavadinimų?
Žinoma, svarbios visos temos. Dvikalbių gatvių užrašų skaičiavimas – taip pat svarbus momentas. Bet mums turėtų būti svarbiausias šis skaičiavimas: kokia tautinė mažuma silpnėja? O silpnėja būtent lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje. Bent jau šiuo metu nėra nė menkiausių ženklų, bylojančių apie Lenkijos lietuvių gausėjimą, plėtimąsi ir realias pastangas patekti į Lenkijos Seimą. O Vilniaus krašte susikoncentravusi lenkų tautinė mažuma tikrai nenutautėja. Nutautėjimo procesai Vilniaus krašto lenkams nepavojingi.
Beje, minėtoje laidoje vienas diskusijos dalyvis net džiaugėse, esą Seinuose ir Punske lietuvių padėtis gal nėra jau tokia bloga.
Dzūkijos šviesuolio Jono Juravičiaus dėka prieš keletą metų teko svečiuotis Seinuose ir Punske. Minėtame regione praleidau beveik savaitę. Parsivežiau kelias dešimtis išsamių interviu. Šių eilučių autoriui Lenkijos lietuviai tvirtino biją, jog įmantriai slepiama polonizacija juos anksčiau ar vėliau sunaikins. Nutautėjimo baimę jautė dauguma ten gyvenančių lietuvių, kuriuos kalbinau ir filmavau.
Taigi su Rusijos ir Lenkijos politikams bendraujantiems mūsų pareigūnams privalėtų rūpėti pirmiausiai gyvybiški klausimai. Kad ir toks retorinis klausimas: kodėl britams akivaizdžiai rūpi, jog itin toli nuo Londono nutolusiose Malvinų salose nedaugėtų argentiniečių? Argi sudėtinga rasti atsakymą į šį klausimą? Vadovaujantis sveika nuovoka akivaizdu, jog britai salų nacionaline sudėtimi rūpinasi tik dėl vienos priežasties – kad ilgainiui neprarastų šių salų.
O Lietuva, regis, nebijo nieko. Nebijo prarasti nei Punsko, nei Seinų, nei Kaliningrado lietuvių. Nebijo užleisti pozicijų net Vilniaus krašte. Tarsi ji būtų tokia didelė kaip Kinija, ir vienas kitas praradimas – pergyvenimų neverta smulkmena.
Tad Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę privalu pagirti dėl rezervuoto požiūrio į dabartinę Kremliaus vadovybę. Pajuto Kremliaus šaltuką, pajuto Vladimiro Putino pasipūtimą, – ir nesižeminkime, nepataikaukime. Žemindamiesi ir pataikaudami nieko gero nepešime. Iš mūsų ir taip jau trykšte trykšta perdėtas pragmatiškumas perkant iš Rusijos itin didelėmis kainomis tiek naftą, tiek dujas. Jei Rusija nuoširdžiai norėtų pragmatiškų santykių su oficialiuoju Vilniumi, Kremlius mums šias energetines žaliavas parduotų bent jau ne brangiau nei kitoms Europos Sąjungos šalims.
Tad ar lietuviai pajėgūs pragmatiškai bičiuliautis kad ir su humoristu M.Zadornovu, tvirtinančiu, girdi, Rusija niekad niekada nieko nenuskriaudė? Bergždžios pastangos. O kaip konstruktyviai bendrauti su Lenkija, kuri elgiasi taip, tarsi Vilniaus kraštui niekad nėra padariusi milžiniškų skriaudų? Kaip rasti bendrą diskusijų vardiklį su Varšuva, jei ji nė už ką nepripažįsta, jog lietuvių tautinė mažuma Seinų ir Punsko miesteliuose silpsta būtent dėl aršios, kryptingos lenkinimo politikos?
Artimiausiu metu turėtų paaiškėti, kokią bendravimo taktiką rinksis valdančioji Lietuvos dauguma. Greičiausiai ir vėl nuspręsime žingsniuoti pataikavimo, nuolaidžiavimo keliu, vedančiu į dar didesnį lietuvybės ir lietuviškumo silpnėjimą tiek Seinuose ir Punske, tiek ir Vilniaus krašte. Apie Kaliningrado srities lietuvių nutautėjimą jau net nekalbame, neužsimename.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.02.08
