Ne vien žurnalistai kalti


Print

Šių metų gruodžio 9-ąją dalyvavau Seimo diskusijoje, kurioje narplioti sudėtingi visuomenės ir žiniasklaidos tarpusavio santykiai. Diskusijoje dalyvavo daug žymių politikos, žiniasklaidos, visuomenės veikėjų. Maždaug trejetą valandų trukusiam renginiui vadovavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, parlamentarė Agnė Bilotaitė ir Žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius. Negaliu tvirtinti, jog ginčų popietė buvo neįdomi, jog tądien neišgirdau nieko naujo. Taip pat negaliu teigti, jog narpliotos temos – neaktualijos.

Ir vis dėlto tą diskusiją įvardinčiau kaip ne itin pasisekusią. Ji buvo tik konstatuojamojo pobūdžio. Tiesiog keliolika pašnekovų pažėrė daugiau mažiau žinomų duomenų apie šiandieninės lietuviškos žiniasklaidos bėdas, bet nepasiūlė konkrečių būdų, kaip galėtume išbristi iš korupcijos, neprofesionalumo, nepatriotiškumo, dezinformacijos liūno.

Keisčiausiai nuskambėjo Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų atstovės Agnės Bilotaitės kalba. Ji papasakojo, kaip Rusija aktyviai, kryptingai, net agresyviai plečia savo informacinį lauką, reklamuodama Kremliui naudingas idėjas, politines nuostatas, imperines ambicijas. Ji nupiešė užtektinai išsamų vaizdą, kokių temų griebiasi, pavyzdžiui, tarp Baltijos valstybių rusakalbių populiarus 1-asis Baltijos kanalas, muzikinės Rusijos radijo stotys, Lietuvoje rusų kalba leidžiami laikraščiai “Ekspres nedelia”, “Litovskij kurjer”, “Obzor”. Ji taip pat teisingai pastebėjo, jog šiandieninis pasaulis toks globalus, kad jokiais draudimais bei suvaržymais jau nebeįmanoma sustabdyti prorusiškos informacijos skverbimosi į Lietuvą. Tačiau kai LŽS pirmininkas D.Radzevičius pasiteiravo, kaip valdančioji partija numačiusi priešintis tokioms tendencijoms, sutriko, pasimetė. Į šį LŽS vadovo klausimą jaunoji parlamentarė sugebėjo atsakyti tik taip: “tarsimės, diskutuosime, svarstysime”.

Seimo narės A.Bilotaitės atsakymas nuliūdino. Konservatoriai – ne šiandien ir ne vakar susikūrusi partija. Beje, konservatoriai – sena parlamentinė partija, ne vienerius metus Seime turėjusi ir beveik absoliučią daugumą. Tačiau iš konservatorės – krikščionės demokratės A.Bilotaitės atsakymo susidariau įspūdį, jog plano, kaip būtų įmanoma atsispirti rusiškai propagandai, jie neturi. Per 20 metų Lietuvos Seime opozicijos bei pozicijos vaidmenyje praleistų metų konservatoriai – krikščionys demokratai kažkodėl neparengė nė vieno varianto, kaip galėtume Rusijai bent jau mažumėlę trukdyt vienvaldiškai šeimininkauti informacinėje erdvėje? Sutikite, šis uždavinys – gyvybiškai svarbus. Sulyg kiekviena diena mažėja lietuvių, besidžiaugiančių lietuviškosios nepriklausomybės laimėjimais, ir daugėja rusakalbių, kurie tiki Rusijos imperijos perspektyvomis.

Galų gale priešinimąsis nedraugiškai informacijai nėra jau toks utopiškas. Netikiu, jog Lietuva nepajėgi bent jau bandyt konkuruoti su Rusijos propaganda. Žinoma, kiekybe Rusijos neįveiksime. Tačiau vienu kitu sensacingu straipsniu, pavyzdžiui, rusų kalba pasirodančiu internetinėje erdvėje, vienu kitu rusų kalba įgarsintu dokumentiniu filmu, demonstruojamu per internetą ar kino teatrų salėse, mes pajėgūs Kremliaus ideologams pridaryti užtektinai rimtų nemalonumų. Tereikia prisiminti latvių politologo, žurnalisto Edvino Šniuorės filmą “Sovietų istorija”. Kalbėdamas su šiuo drąsiu januoliu (Rusijos fašistai jam paskelbė mirties nuopsprendį) teiravausi, kokių atgarsių jis susilaukė Vakaruose. Rezultatai – įspūdingi. Latvijos politologas E.Šniuorė šių eilučių autoriui pasakojo, kaip po filmo peržiūros dešimtys aukšto rango Europos Parlamento narių nuoširdžiai gūžčiojo pečiais: “manėme, kad Kremlius padoresnis”. Šiandien tie ES atstovai, E.Šniuorės pastebėjimu, kur kas atsargiau remia Kremliaus iniciatyvas. Bent jau taip jam pranešę Latvijos europarlamentarai, finansiškai parėmę “Sovietų istorijos” kūrimą.

Jei nepatinka E.Šniuorės pavyzdys, galima prisiminti kazachišką pavyzdį. Tikriausiai dar prisimenate menininį filmą apie kvailą kazachą Boratą, kuris nemokėjo deramai elgtis Vakaruose? Šiandien, prabėgus keleriems metams, tas filmas jau nebeatrodo itin kvailas. Jei pirmasis įspūdis, peržiūrėjus Borato nuotykius, buvo slogus, nes atrodė, kad tai – pats tikriausias pasityčiojimas iš kazachų, tai šiandien jau girdžiu palankių atsiliepimų apie meninę juostą kazachiška tema. Kai kurie kritikai drąsiai teigia, esą tas filmas pašiepia ne kazachus, o vakariečius, naiviai patikėjusius, jog kazachai gali būti tokie atsilikę ir primityvūs.

O politikos analitikai čia įžvelgia ir gudriai paslėptą politinę intrigą. Iki filmo apie Borato idiotiškas kvailystes Vakarai nieko nežinojo apie šiuolaikinį Kazachstaną. Ne tik nežinojo, bet ir nenorėjo nieko žinoti. Kazachstano politikai visais įmanomais būdais Vakaruose bandė paskelbti įdomios informacijos apie Kazachstano gamtą, kultūrą, papročius, kurortus. Bet Vakarų spauda tokių straipsnių neskelbė. Nebent – už didelius reklaminius pinigus. Tada kazachų strategai ir sukūrė planą, kaip priverst Vakarus kalbėti apie šiuolaikinį Kazachstaną. Jie sukūrė tikrovės neatitinkantį, tačiau sensacingų elementų turintį meninį filmą apie neva primityvius kazachus ir jį tiesiog už dyką padovanojo Vakarų kino teatrams.

Rezultatas pranoko lūkesčius. Vakarų žiūrovai plūste plūdo į kino teatrus pasijuokti iš kvailų kazachų, o Vakarų žurnalistai, užuodę sensaciją, puolė atakuoti Kazachstano valdžią, reikalaudami paaiškinimų. Oficialioji Astana nuo komentarų, žinoma, neatsisakė. Be kita ko, sensacijų ištroškusiems žurnalistams buvo pasiūlyta patiems įsitikinti, kaip žmonės iš tikrųjų gyvena Kazachstane. Ir žiniasklaidos atstovai iš Amerikos bei Vakarų Europos pajudėjo rytų kryptimi, ieškodami sensacingų interviu, foto, video reportažų. Tačiau grįžę iš komandiruočių jie buvo priversti pripažinti, esą Kazachstanas – visiškai ne tokia šalis, kokią jie įsivaizdavo, pažiūrėję Borato išdaigas.

Tad netrukus Vakarų spaudoje pasirodė dešimtys straipsnių apie šiuolaikinį, modernų, turtingą Kazachstaną. Vakariečiai patys ėmė noriai populiarinti šią musulmonišką šalį, viešai diskutuodami tiek apie kazachų papročius, tiek Kazachstano naftą, dujas, auksą. Be jokių finansinių injekcijų. Borato nuotykius jie įvardino kaip sensaciją. O antroji sensacija vakariečiams buvo ta, jog Kazachstane gyvena anaiptol ne tokie kvaili kazachai kaip Boratas.

Niekam neperšu šio drąstiško ir tuo pačiu rizikingo kazachiško modelio, kaip, turint minimalias galimybes, įmanoma pasiekti įspūdingų informacinių pergalių. Tačiau galiu pateikti dar vieną įsidėmėtiną pavyzdį. Šį kartą ne kazachišką, bet – moldavišką. Prieš keletą dienų teko šnekėtis su Vilniuje viešėjusiu Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi Oktavianu Cyku. Duodamas interviu istorikas papasakojo, kaip Moldovos jaunimas, ruošdamasis protesto mitingams prieš korumpuotą, stagnatorišką Kišiniovo valdžią, įveikė valdžios cenzūros žabangas. Pasak istoriko O.Cyku, tuo metu, kai jaunimas ruošėsi protesto akcijoms, Moldovoje egzistavo totali cenzūra. Visos pagrindinės masinės informacijos priemonės buvo valdžios rankose. Nuo valdžios malonės priklausantys laikraščiai, televizijos, radijo laidos nė žodeliu neužsiminė apie bręstantį nepasitenkinimą. Tačiau išradingieji moldavai sugebėjo pralaužti tą iš pirmo žvilgsnio neįveikiamą informacinę blokadą, pagalbon pasitelkdami internetą ir vadinamąsias “twitter” žinutes.

Šie pavyzdžiai rodo, kad nugalėtojais tapti įmanoma net pačiose beviltiškiausiose situacijose. Tereikia noro, išmanymo, bendraminčių ir, kas be ko, bent šiek tiek pinigų.

Įdomus, informatyvus buvo ir Seimo NSGK pirmininko A.Anušausko pranešimas. Jis pateikė žinių, kokie finansiniai koncernai, bankai, pavyzdžiui, MG Baltic, Achema, “Snoras”, per akcijas ar kitais panašiais būdais įkėlė koją į pagrindinius mūsų dienraščius, televizijas, radijo laidas. Jis taip pat pateikė konkrečių faktų, kaip finansinės grupuotės iškraipo visuomenės informavimo priemonių požiūrį į aktualius mūsų nūdienos reiškinius. Parlamentaras sugretino skirtingiems finansiniams magnatams priklausančių leidinių požiūrį į, sakykim, “CŽV kalėjimo Lietuvoje buvimo – nebuvimo” problemą. “Kodėl tokie skirtingi požiūriai į šį tyrimą?”, – retoriškai teiravosi parlamentaras. Seimo NSGK vadovo manymu, skirtingą leidinių požiūrį į CŽV kalėjimus lemia ne tiek žurnalistų surinkti faktai, kiek leidinius valdančių savininkų interesai. Kartais – siauri, primityvūs, su valstybės reikalais nieko bendro neturintys interesai.

Ši pavojinga nuostata buvo iliustruota ir Baltarusijos pavyzdžiu. Lietuvoje šių metų vasaros pabaigoje viešėjo šios šalies prezidentas Aleksandras Lukašenka. Vien verslininkų interesus atstovaujantys leidiniai džiūgavo, girdi, šis vizitas – sveikintinas reiškinys. Mažiau su verslu reikalų turintys leidiniai akcentavo moralinę tokio vizito pusę. Juk Baltarusiją A.Lukašenka laiko geležiniame kumštyje, tad padorus žmogus neturėtų skubėti ištiesti rankos diktatoriui.

Seimo NSGK vadovo pastebėjimai, kokie Lietuvos leidiniai palaiko vakarietišką kryptį, kokie – prorusišką, o kokiems terūpi vien pelnas, – vertingi. Ir vis dėlto mes senų seniausiai žinome, jog tikrasis “Lietuvos žinių” savininkas – verslininkas Bronislovas Lubys, o bankas “Snoras” pradeda draugauti su dienraščiu “Lietuvos rytas”. Iš itin svarbias pareigas Seime užimančio parlamentaro norėjosi išgirsti ne tik faktų konstatavimo, bet ir konkrečių pasiūlymų. Tačiau kai LŽS pirmininkas D.Radzevičius pasiteiravo, kaip verslu tapusią žiniasklaidą derėtų atvesti į doros kelią, parlamentaras tepasakė, esą jis … užregistravęs įstatymo pataisą, draudžiančią bankams pirkti leidinių akcijas.

Tokia pataisa, be abejo, – svarbi. Bet salėje pasigirdo replikų, esą bankai tokiu atveju bandys leidinius įtakoti per daržovių ar mėsos parduotuves. Tada teks rengti įstatymo pataisą, draudžiančią laikraščių ir TV akcijas įsigyti kopūstų pardavėjams? Advokatė Liudvika Meškauskaitė pasiteiravo, ar parlamentaras žinąs, kad jo siūloma pataisa nėra net įtraukta į kažkodėl skubos tvarka priimti ruošiamą jau 4-ąją Visuomenės informavimo įstatymo redakciją. Advokatė piktinosi, jog kiekviena valdžia, ateidama į Seimą, pirmiausiai skubos tvarka puola neva tobulinti su žiniasklaida susijusius įstatymus, ir tuo pačiu nesiima gydyti esminių šiandieninės žiniasklaidos bėdų. Advokatė taip pat stebėjosi, kodėl diskusijoje “nėra žmonių, kurie realiai sprendžia, kokia žiniasklaida formuosis ateityje”.

Tačiau labiausiai įsiminė šie advokatės L.Meškauskaitės žodžiai: “Lietuvos žurnalistai elgiasi pagal jiems primestas žaidimo taisykles”. Būtent. Leidėjai ir žurnalistai Lietuvoje dažnusyk priversti elgtis nesąžiningai, nes jų veikla prilyginta tokiam pat verslui, kaip prekyba nafta ar alkoholiniais gėrimais. Jei esama paklausos, esama ir pasiūlos. Šią ydingą nuostatą praėjusiais metais dar griežčiau įtvirtino ne kas kitas, o Andriaus Kubiliaus vadovaujama Tėvynės sąjunga – krikščionys demokratai. Konservatorių panaikintos lengvatos laikraščių ir knygų leidėjams padoriąją žiniasklaidą dar labiau stumtelėjo bulvarėjimo link. Nejaugi sunku suvokti, kad leidiniai, večiami tapti grynakraujais verslininkais, tuo pačiu verčiami skelbti vis daugiau bjaurių, negražių, paviršutiniškų dalykų? Šviečiamąją, auklėjamąją, informuojančiąją, patriotinę, analitinę žiniasklaidos misiją jie tiesiog turi išmesti iš galvos. Norom nenorom tokie idealistai priversti ieškoti abejotinos reputacijos finansinių rėmėjų, nes jiems nepadeda valstybė, nes valstybėje mažoka padorių finansinių rėmėjų. Priešingu atveju belieka tik bankrotas. 

Ypač keisti atrodė kai kurių pranešėjų priekaištai, esą žiniasklaida dažnusyk nesiteikia išklausyti vadinamosios antrosios pusės. Įdomu, kodėl šie pranešėjai nesipiktino, jog Visuomenės informavimo įstatyme nėra numatyta jokių rimtų sankcijų “antrosioms pusėms”, vengiančioms susitikti su žurnalistais? Ne taip jau retai žurnalistams tiesiog neįmanoma prakalbinti kai kurių asmenų, nes šie jaučia, jog bus kritikuojami. Žiniasklaidos kritikos bijantys asmenys slapstosi, neatsakinėja į telefoninius skambučius, elektroninius laiškus. Arba atsako visai ne apie tai, ko buvo klausiami. Nuostata, įpareigojanti politikos, visuomenės, kultūros veikėjus nevengti bendravimo su žurnalistais, labai padėtų žiniasklaidai išklausyti “kitą nuomonę”. Tačiau esu tikras, jog rimtos baudos už atsisakymą duoti interviu žurnalistui nebus įteisintos. Šiuo įstatymu nesuinteresuoti patys parlamentarai bei jų paskirti ministrai (vienoje pramoginėje TV laidoje mačiau, kaip parlamentarė A.Bilotaitė spruko nuo filmavimo kamerų, teisindamasi, jog toji problema – tai jos asmeninis reikalas).

Pateiksiu patį naujausią išsisukinėjimo nuo konkrečių žurnalisto klausimų pavyzdį. Prieš keletą savaičių kreipiausi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovą generolą Saulių Stripeiką, prašydamas, jog šis atsakytų, ar šių metų vasarą, įvažiuodama į Lietuvos teritoriją, buvo sulaikyta ir iš šalies išprašyta viena Azerbaidžano pilietė. Šį klausimą pateikiau todėl, kad turiu informacijos, jog toji nelegalė po išprašymo netrukus į Lietuvą vis tiek įvažiavo. Nors Lietuvos įstatymai draudžia įsileisti mūsų šalies įstatymus pažeidusius kitataučius. O generolas S.Stripeika po savaitę trukusių svarstymų atsakė, esą VSAT vadovybė negali manęs informuoti, buvo ar nebuvo azerbaidžanietė sulaikyta pasienyje. Pasirodo, aš  privalau pirmiausiai gauti tos azerbaidžanietės raštišką, advokato, notaro patvirtintą sutikimą, jog ji leidžia man domėtis jos įvažiavimo į Lietuvos valstybę aplinkybėmis. Žodžiu, vietoj atsakymo generolas S.Stripeika kažkodėl citavo kažkokius LR įstatymus. Šį VSAT vadovo atsakymą derėtų nominuoti prizui “Už kvailiausią 2009-ųjų metų atsakymą”. Ir vis dėlto nieko konkretaus į žurnalisto klausimą netasakęs pareigūnas nepatirs jokių teisinių nemalonumų. Mat tokie jau humaniški mūsų įstatymai.

Diskusijoje buvo cituojami mano buvusio dėstytojo Laimono Tapino žodžiai, esą “jam skaudu, kad dingo žiniasklaida, kuri egzistavo 1988 – 1990-aisiais metais, Atgimimo laikais, kad skaitant kiekvieną stambesnį rašinį nūnai tenka svarstyti, ar žurnalistas iš tiesų taip mano, ar tik vykdo kieno nors užsakymą”. Man taip pat – skaudu, liūdna, apmaudu.

Tačiau ar dėl šių ligų vien žurnalistai kalti?

Gintaro Visocko nuotraukoje: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas ir Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

2009.12.21


Prisijunkite prie diskusijos