Užteko vieno Teismo sprendimo, ir visa įtampa, kuri pamažu brendo į seniai jau pranašaujamą socialinę revoliuciją, – dingo. Panevėžio Apygardos Teismas nusprendė, kad galimai seksualiai išnaudotos mergaitės gyvenamoji vieta yra pas jos globėjus. Nors Teismo nuosprendį priėmęs teisėjas pripažino, kad nebuvo susipažinęs su visais šios bylos 12 tomų, tačiau „Violetinei Revoliucijai“ šia nutartimi kelias buvo užkirstas. Nežiūrint į tai, kad visuomenėje augo įtampa ir nereikalingos aistros, emigravę Lietuvos piliečiai rengė protesto piketus prie Lietuvos ambasadų, socialinio tinklo facebook.com grupės „Stop pedofilijai Lietuvoje!“ nariai Prezidentei rašė pagalbos prašančius laiškus.
O besikuriantis Tautos Ateities Forumas surinko 10 000 parašų prie savo peticijos, prašančios atkreipti į pedofilijos skandalą dėmesį. Prezidentė vis viena nesiteikė išdėstyti asmeninės nuomonės ar pozicijos, ir atsiuntė tik savo atstovą spaudai, kuris perskaitė nieko nesakantį pareiškimą. Matomai svarbesnius reikalus tuo metu tvarkė Jos Ekscelencija. Reitingai, taip sakant, svarbesni už viską.
Dar linksmesnė buvo VRM išvada, jog dėl D. Kedžio nesėkmingų paieškų, kaip visada, kalti iešmininkai – penki operatyvininkai, nesugebėję nustatyti visos Kedžių giminės genealoginio medžio linijų. Tiems penkiems operatyvininkams buvo nuspręsta atlikti neeilinę atestaciją. Ką gi, gaila, žinoma, pareigūnų. Vargu ar uždirbdami porą tūkstančių litų „ant popieriaus“ operatyvininkai turėjo motyvacijos gerai dirbti pagal „Kedžių giminės” liniją. Tad bus kalti iešmininkai. Ieškoti lengviausia „atpirkimo ožių“. Sovietinė mąstymo ir valdymo sistema niekur nedingo iš Lietuvos per 20-imt jos Nepriklausomybės metų. Įdomu, kodėl nebuvo atlikta neeilinė atestacija visiems be išimties pareigūnams ir politikams, į kuriuos dar prieš tragiškus įvykius Kaune kreipėsi aa. D. Kedys.
Laikinai einantis pareigas Lietuvos generalinis prokuroras R. Petrauskas oficialiai pareiškė – „šaudė D. Kedys“ ir kad jis veikė vienas. Tačiau man, žmogui menkai išmanančiam kriminologiją, lig šiol neaišku, kodėl aa. D. Kedys galimai savo keršto akcijoje nenaudojo legaliai turimų pompinio „Vinčesterio“ ar patikimos „Beretos“, o naudojo perdirbtą rusišką dujinį pistoletą „Baikal“. Net ne specialistui aišku, kad tokie perdirbti ginklai pavojingi visų pirma šauliui, o ne aukai. Žmogus, imantis desperatiškų veiksmų, taip nesielgia. Taip pat lig šiolei neaišku, kodėl Valstybė saugo įtariamą A.Ūsą ir niekuo neįtariamą L. Stankūnaitę, nors jau praėjo daugiau nei mėnuo, kada pagrindinis įtariamasis buvo rastas negyvas.
Per Lietuvos radijo pirmąją programą finansų ministrė I. Šimonytė atsakingai pareiškė: akcizai degalams išliks tokie patys ir ateityje dar didės, o jų mažinimas kontrabandinių degalų srauto nesumažins. Derėtų finansų ministrei pasiskaityti 10-os klasės istorijos vadovėlį, kuriame aiškia parašyta, kokiais būdais Didžiąją ekonominę krizę, kilusią 1929 metais, nugalėjo JAV vyriausybė ir kaip buvo sustabdytas prohibicijos įstatymo sukeltas kontrabandinio alkoholio srautas. Būtent prohibicijos įstatymas ir leido Amerikoje iškilti tokiems liūdnai pagarsėjusiems veikėjams kaip Alas Kapone, Hymie Veisas ir Bugs Moranas.
Ir vėl precedento neturintis atvejis – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras kreipėsi į policiją su skundu, kad jam skambina jo paties rinkėjai ir grasina susidorojimu. Matyt, jau labai atitolęs nuo realybės ir tautos S.Šedbaras, jeigu už jo leptelėjimus jam grasinama. Beje, kaip jis tai įrodys? (To paties jo ir paklausiau savo el.laiške). Nejaugi specialiosios tarnybos įrašinėja ne tik aktyvesnių piketuotojų prie Kedžių namų, bet ir parlamentarų pokalbius ?
Dar viena žinia – Rusijos prokremliška jaunimo organizacija „Naši“ paskelbė boikotą lietuviškom prekėm. Už tai, kad Klaipėdos apylinkės teismas pripažino, jog Kernavėje rastos svastikos nieko bendro su nacių ideologija neturi. Tai tam tikra reklama lietuviškai produkcijai. Rusijos gyventojai „našistus” visai pagrįstai laiko parazituojančiais ir valstybės išlaikomais Kremliaus tarnais. Tad šia akcija „našistai“ padarė puikią reklamą lietuviškoms prekėms ir paslaugoms.
Deja, man asmeniškai šią savaitę teko labai nusivilti. Ne dėl nuo manęs priklausančių aplinkybių. Esu priverstas lankytis maisto prekių parduotuvėse. Lankydavausi ir ankščiau, tačiau tik tuose specializuotuose skyriuose, kurių prekes turi teisę pirkti tik pilnamečiai, ir tie skyriai saliamoniško Seimo sprendimo dėka dirba tik nuo 8 iki 22 valandos. Paskui leidžiama uždirbti visiems – nuo bobučių laikomų „taškų“ iki taksistų. Tai va, ėmiau kaip reikiant pavydėti savo tautiečiams, gyvenantiems ir dirbantiems užsienyje. Už tuos pačius 50 litų Jungtinėje Karalystėje galima nusipirkti kur kas didesnį krepšelį maisto prekių. Ką gi, matyt, tikrai esame turtingi.
Visą savaitės apžvalgą noriu baigti nuklydimu į filmo „Avinėlių tylėjimas“ epizodą, kuriame J. Foster personažas Klarisa Starling pasakoja apie savo vaikystę, kuri prabėgo tėvų fermoje. Kaip kartą naktį ji išgirdo, tiksliau sakant, pajuto ryte turimų išvežti į skerdyklą avinėlių tylėjimą. Tokį kraupiai nuolankų, kupiną baimės ir nevilties. Tačiau įvykiai Garliavoje parodė, koks neteisus buvo R. Valatka, išvadinęs lietuvius „veršių tauta“. Šie įvykiai kaip tik parodė, kad lietuviai vis dėl to yra savo simbolio – staugiančio mėnesienoje Geležinio Vilko – tauta. Po 50 okupacijos metų Lietuvai pagaliau gimė jauni vilkiukai. Ir jiems pradėjo dygti dantys.
Nuotraukoje – savaitės komentaro autorius Vadimas Juška.
2010.05.24
