Ne taip dažnai Lietuvos valstybės atkūrimo diena sutampa su Užgavėnėmis – žiemos varymu iš kiemo. Aš tokio sutapimo neprisimenu, mano gyvenime taip gal nebuvo. Vakar vieni šventėme ir Vasario 16-ąją, ir Užgavėnes. Tie, kurie negintų Lietuvos, jeigu ją kas užpultų, visokie kosmopolitai, šventė tik Užgavėnes. Buvo, be abejo, ir tokių, kurie visai nešventė, nes jiems visos dienos – kaip šventė.
Mes vos ne nuo pat ryto pradėjom voliuotis. Graži Svilienė iškepė blincius, valgėm, paskiau davė šiupinį, ir tą perėmėm. Pavalgius aš džirzginau su skripyčiomis… Beregint, tarsi užuodusi, ūlyčios jaunuomenė padaugino krūvą šokančių… Vakarop šunims didžiai loti pradėjus, pamatėm būrį jaunikaičių su vaikais bevežantį Morę. Kurs tiktai vaiks prie Morės prisiartino, tas gavo bene per šoną su spragilu. Išėjom tokių svečių sutikti. Svilas pamylėjo vadovus Morės ir išleido. Tiems išvažiavus, atvyko ožys su dideliais ragais, drauge su juo buvo giltinė, apsivilkusi išverstais kailiniais, plaukai buvo jos iš linų padirbti, burna uždengta su kutkailiu, skylės akims paliktos, barzda baisi iš arklio uodegos, uostai iš paršo šerių, su derva prie lūpų priklijuoti, ir ilga uodega iš virvės. Toms gryčioj besisukant, kyšt ilgą savo snapą gervė…
Taip šventė Motiejaus Valančiaus Palangos Juzė. O Vilniuje, prie Rotušės, kiek teko matyti, irgi buvo visko. Žinoma, ir Morė nuo Arkikatedros atlingavo, tokia labai labai… Ir blincus didelėj didelėj keptuvėj Marceliukė kepė, ir su skripyčiomis džirzgino, būgnais žemę drebino, net ausis užgulė… Mačiau ožį su dideliais ragais, giltinę su dalgiu ir be dalgio… O žydų, vokiečių, čigonų ir kareivių – pilna Rotušės aikštė! Visi trypė, visi šoko ir dainavo… Tačiau žiema kaip neina, taip neina iš kiemo.
Vytauto Visocko nuotr.
2010.02.17
