Savivaldybių tarybų ir tiesioginiuose merų rinkimuose dalyvavau. Bet balsuoti ėjau nenoriai. Jau senokai neturiu partijos, už kurią balsą ryžčiausi atiduoti be dvejonių.
Patikėkit, jausmas – bjaurus. Nežinai, ką vertėtų paremti, bet balsuoti – reikia. Todėl rinkimai šių eilučių autoriui – jokia šventė. Vienintelė paguoda, jog žinau, už ką negalėčiau atiduoti balso net ir susiklosčius ypatingai bjaurioms aplinkybėms. Tai – Valdemaro Tomaševskio kompanija, kiršinanti lenkus su lietuviais, ir rusiški aljansai, nė sykio gausiai nesusirinkę prie Rusijos ambasados Vilniuje pasmerkti Kremliaus agresyvumo.
Man regis, milijardinė Lietuvos sostinės skola bei aukštos šildymo kainos – ne pati didžiausia lietuviškosios savivaldos bėda. Raudonuoti iš gėdos, jog Vilnius užsiaugino milžinišką skolą, – privalu. Ieškoti sostinei taupaus vadovo – būtina.
Tačiau svarbūs ir kiti aspektai. Simbolinio Vilniaus miesto rakto nederėtų patikėti įtartinų politinių nusiteikimų veikėjams. Vaizdžiai tariant, Vilnius neturėtų kartoti Talino ir Rygos klaidų. Juk Estijos sostinei tebevadovauja Edgaras Savisaaras, kurio veikla ne sykį buvo viešai lyginama su „Rusijos įtakos agento vaidmeniu“. O Latvijos sostinę valdo Nilas Ušakovas, neslepiantis dažnų vizitų į Maskvą bei bičiuliavimosi su Vladimirą Putiną liaupsinančiomis jėgomis.
Štai tokių „šeimininkų“ Vilniui derėtų išvengti. Bet ar išvengsime? Vilniaus silpnybė – ne tik milžiniškos skolos. Vilnius demonstruoja bejėgiškumą ir tuomet, kai polonizaciją Vilniaus krašto lietuviams primetantis V.Tomaševskis gviešiasi dalyvauti antrąjame sostinės mero rinkimų ture (laimė, šios galimybės jis jau neteko).
XXX
Maskvos centre nušautas nenuilstantis Vladimiro Putino kritikas, įtakingas Rusijos opozicijos lyderis Borisas Nemcovas. Nušautas keturiais šūviais į nugarą būtent toje miesto teritorijoje, kurią akylai stebi gausus būrys Rusijos slaptųjų tarnybų. Juk nušautas – prie pat Kremliaus.
Tik šį sykį, regis, FSB nepastebėjo, nesuskubo. Didelės naudos, atrodo, nebus ir iš gausių stebėjimo kamerų. Joms užfiksuoti samdomo žudiko veidą sutrukdė neva atsitiktinai važiavusi griozdiška sniego valymo mašina.
Akivaizdu, kokią žinią byloja šis Kremliaus diktatoriaus „ėjimas žirgu“? Mus bando įbauginti. Mums kalte kala į galvas: „Nė vienas V.Putino oponentas nėra saugus“. Nužudyta Ana Politkovskaja, Aleksandras Litvinenka, Sergejus Jušenkovas, neaiškiomis aplinkybėmis mirė Valerija Novodvorskaja, dabar štai – Borisas Nemcovas… Žuvusiųjų V.Putino kritikų sąraše kiekvieną akimirką gali būti įrašyta nauja pavardė. Ir ne tik rusiška.
O Vakarų pasaulio lyderių pageidavimai, kad V.Putinas objektyviai ištirtų šią politinę žmogžudystę, – kelia nuostabą. Tarsi nežinotų, kas yra tikrasis užsakovas. Geriau jau visai patylėtų…
XXX
Kokią išeitį turime mes, Rusijos imperijos priešininkai? Neišsigąsti. Nes drastiškomis priemonėmis baugindamas savo kritikus V.Putinas išsiduoda, jog ir pats labai bijo. Bijo netekti valdžios, turtų, bijo atsidurti iki gyvos galvos kalėjime, galų gale – netekti gyvybės.
Todėl jam būtini žurnalistai, kurie užpultai aukai nepalieka teisės gintis. V.Putinui vilties suteikia demagogai, kurie atkakliai nenori suvokti, jog raginimai ginti Ukrainą visomis įmanomomis priemonėmis, ją remiant net rimtais ginklais, nėra karo kurstymas. V.Putinui verkiant reikia kuo daugiau politikos apžvalgininkų, režisierių, rašytojų, peršančių nuomonę, esą bet koks pasipriešinimas Rusijos imperijai – beprasmis jėgų ir lėšų švaistymas.
O štai tokie rašytojai kaip latvių poetas ir vertėjas Knutas Skujeniekas – Kremliaus diktatoriui nenaudingi. Juk šis latvis portale lzinios.lt sako: „Sunkiu, tragišku metu prireikia ir kraujo pralieti, ir gyvybių atiduoti. Jei susiklosto tokia dramatiška padėtis, – neišsisuksi, neišvengsi. Turėtume būti pasiruošę bet kokiems likimo posūkiams, pasirengę ginti Tėvynę, fiziškai ir moraliai. Jei teks kovoti, – daryti, kad ir priešas kentėtų ne mažiau už tave. O dabar reikėtų būti itin dėmesingiems, budriems, nes padėtis sudėtinga. Sykiu – nepulti nei į paniką, nei į pesimizmą. Tiesiog žvelgti atviromis akimis, neužsnūsti, neužsiliūliuoti. Dar svarbiau: nebijoti, nepasiduoti baimei. Įsibaiminęs žmogus elgiasi neadekvačiai. Neadekvatus yra mūsų didysis kaimynas, bet mes būti neadekvatūs negalime.“
Deja, Lietuvoje, regis, įžvalgiai kaip K.Skujeniekas kalbančiųjų, – ne itin daug. Įspūdis toks, jog mūsų šalyje vyrautų ne K.Skujenieko, o, sakykim, kapituliantiškos Valdo Bartasevičiaus („Gaidžiai sapne ereliais skrajoja“, lrytas.lt) nuotaikos, kai visi, nenorintys pasiduoti okupanto savivalei, užgauliai pravardžiuojami panaudojant ornitologinius terminus.
XXX
Nūnai į areną kurpti Kremliaus diktatoriui palankių abejonių išeina „išminčiai“, puikiai žinantys, kodėl Lietuvai neva nereikalinga šauktinių kariuomenė. 1998 – 2003-aisiais metais leidau specializuotą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, kur apie šauktinių kariuomenės būtinumą tokio dydžio ir tokią geopolitinę situaciją turinčioms valstybėms paskelbta šimtai argumentuotų publikacijų.
Akivaizdžias saugumo tiesas teko ginti ištisus penkerius metus. Dabar – viskas iš naujo? Ar beužteks jėgų, laiko ir drąsos įrodinėti tai, kas mums turėtų būti akivaizdu be papildomų argumentų – kaip žydų vaikinams ir merginoms, tarnaujantiems Izraelio kariuomenėje?
Neišsigąskime ir nenuleiskime rankų. Tai – vienintelė išeitis. O drąsiems ir Dievas padeda…
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2015.03.02; 17:29
