Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius parašė ir išleido monografiją “Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944 – 1953 metais“, kurioje bandoma visą Lietuvos Pasipriešinimą okupacijai parodyti kaip nekaltų, taikių gyventojų žudymą. Ir kaip nekeista, duomenis apie Partizaninio karo metu žuvusius civilius Lietuvos gyventojus Mindaugas Pocius pateikia iš NKVD – MGB suvestinių. Keistas pasirodė Lietuvos istorikų darbo stilius – apie kovos veiksmus rašyti iš okupanto represinių organų suvestinių, lyg LGGRTC archyvuose nebūtų Partizanų karo lauko Teismo nuosprendžių. Tai tas pats, kas žiūrėti į dabartinį gyvenimą Lietuvoje Rusijos televizijų ORT ir RTR akimis.
Nesu profesionalus istorikas, todėl neginčysiu nei vieno fakto, nei vienos monografijos išvados. Taip pat pripažįstu, kad pokario metu nekaltai žuvę Lietuvos civiliai gyventojai yra mūsų tautos tragedija. Lygiai taip pat nekelsiu klausimo, kodėl istorikas M. Pocius tik deklaruoja faktus, tačiau nenagrinėja civilių gyventojų žūčių priežasčių, ir nuvertina MGB užverbuotų asmenų – smogikų veiklą. Tačiau man kilo minčių, kurios parodo tą tamsųjį ir nematomą šios monografijos tikslą.
Manyti, kad ši monografija nukreipta tik prieš Partizanus, tuo pačiu neigiant 1949 metų vasario 16 –osios Deklaraciją, būtų labai naivu. Lygiai taip pat būtų naivu manyti, jog M. Pocius šią monografiją parašė “kuruojamas” vienos Lietuvai nedraugiškos valstybės. Nes oficialusis Kremliaus “dvaro istorikas“ Aleksandras Diukovas per gėdingą Algirdo Paleckio surengtą “apskritąjį stalą“ yra pareiškęs, kad pokario metu nuo Lietuvos Partizanų ginklo žuvo per 20 000 taikių gyventojų, tuo tarpu M. Pocius apsiriboja 8000 taikių gyventojų aukų.
Tačiau yra kita – nematoma, tamsioji šios monografijos esmė. Kaip sako britai “The dark side of the Moon”. Ši monografija yra nukreipta ne tiek į Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio banditizaciją ir kriminalizaciją, kiek į dabartinio, jauno ir išsilavinusio lietuvio pasąmonę. Skaitydamas šią knygą žmogus natūraliai iškelia sau klausimą – “ar verta būti Tėvynės Gynėju – Kariu, jeigu po 50 metų, kai įvyksta tai, dėl ko kovojo ir žuvo tūkstančiai geriausių Lietuvos sūnų ir dukrų, jie visi imami vadinti elementariausiais žmogžudžiais“? Žmogui iškyla dilema – ar iš viso buvo ir yra verta kovoti ir ginti savo Tėvynę, jeigu perspektyvoje gali būti išvadintas “taikių gyventojų žudiku|”? Visų prima sutikime, kad bet koks karas (o ypač partizaninis) nusineša daugiausia civilių gyventojų aukų. Jau toks visų karų Pasaulio istorijoje reiškinys – kenčia civiliai. Ir nuo to niekur nedingsi, tai yra neišvengiamybė.
Skaitant M. Pociaus monografiją, savaime mintyse iškyla monumentalus Sergejaus Kara –Murzos darbas “Sąmonės manipuliacija“ , kurioje nagrinėjami tiek atskiro asmens, tiek minios (tautos, visuomenės) nuomonės formavimo principai. O šie principai yra pagrysti tiek atskiro individo psichologijos, tiek bendrosios pasąmonės reakcijomis. S. Kara –Murza teigia, kad manipuliuojant šiais žmogaus sąmonės bruožais galima manipuliuoti ne tik atskiru individu, bet ir visa visuomene (tauta).
Bendri “Sąmonės manipuliacijos” bruožai yra šie:
Proto sąranga. Ženklų sistemos.
-
Žodžių kalba
-
Įvaizdžio kalba
-
Kitos ženklų sistemos.
Mąstymo tipai ir jų sąranga.
-
Loginis mąstymas
-
Asociatyvinis mąstymas ir metaforos.
-
Stereotipai.
Jausmai.
-
Emocionali įtaiga kaip manipuliacijos pradžia.
-
Vakarų baimės.
-
“Šaltojo karo” baimės
-
Terorizmo baimės.
Vaizdavimas, dėmesys ir atmintis.
-
Objekto vaizdavimas ir elgesys jo atžvilgiu.
-
Visuomenės “spektakliai”
-
Manipuliacija dėmesiu.
-
Manipuliacija ir jos poveikis atminčiai.
Visuomenės sąmonės mitai kaip didieji manipuliacijos projektai.
-
“Juodieji“ mitai
-
“Baltieji vakarietiški mitai. Eurocentrizmas.
Ypatingą dėmesį S. Kara – Murza skiria manipuliacijai atmintimi ir morale, kontroliuojant istorinę atmintį ir sąmonės simbolius. Teigiama, kad galima pakeisti mąstymą ir įvykių suvokimą manipuliuojant žmogaus (minios) sąmone. Nuodugniau pastudijavus M. Pociaus monografiją kaip ant delno pasirodo visi S. Kara –Murzos išvardyti būdai naikinant istorinę atmintį ir formuojant “naująjį“ (tiksliau reanimuojant sovietinį) požiūrį į Lietuvos Partizanų karą už Lietuvos Laisvę.
Tokiu būdu yra kvestionuojama pati pasipriešinimo okupantui galimybė, a priori banditizuojami ir kriminalizuojami Tėvynės gynėjai bei suvulgarinama ir primitivyzuojama pati patriotizmo sąvoka.
Aš negaliu įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Prancūzijos, Olandijos ar Belgijos istorikams kiltų mintis smerkti ar kritikuoti antifašistinės rezistencijos dalyvių kovos taktiką, strategiją ir pobūdį, nes visų pirma partizaninio karo esmė yra kova su kolaborantais ir priešinimąsis okupanto atneštai ideologijai ir moralės normoms.
Dar vienas abejojimas M. Pociaus monografija iškyla “perskaičius jo interviu “Lietuvos ryto” dienraščiui, kuriame jis lygina du nesulyginamus dalykus – Lietuvos partizaninį karą ir partizaninius karus Vietname, Afganistane ir Čečėnijoje. Tai tas pats, kas lyginti ANBO – IV su penktosios kartos naikintuvu F-22 “Raptor“.
Sąmoningai ar nesąmoningai šis istorikas kaip nereikšmingas vardija partizaninių karų sąlygas – karo veiksmų zonos geografiją, klimatą ir sąjungininkus. Jokia paslaptis, kad Vietnamo ir Afganistano partizanus rėmė tiek ginklais, tiek instruktoriais, tiek informaciniu palaikymu vienu atveju SSSR, kitu – JAV. O Čečėnijos partizanus ginklais, pinigais, instruktoriais, savanoriais rėmė visas Islamo pasaulis, tuo tarpu Lietuvos Partizanai neturėjo jokios paramos, išskyrus gyventojus. Tad nelogiška būtų manyti, kad Partizanai sąmoningai naikino taikius gyventojus ir tuo save diskreditavo vienintelių savo sąjungininkų akyse.
Lyg “tarp kitko“ užsimindamas apie skirtingas partizaninio karo sąlygas, M. Pociaus versija atrodo, švelniai tariant, abejotina. Viena iš pagrindinių partizaninio karo sėkmės sąlygų ir yra karo veiksmų zonos reljefas, miškingumas, klimatas, valstybės gyventojų skaičius ir jų skaitlingumas karo zonoje. Vietkongiečiai, Afganistano ir Čečėnijos modžahedai turėjo galimybę pasilėpti nuo okupanto neįžengiamuose kalnuose, džiunglėse arba paprasčiausiai pereiti sieną, ir pailsėti, atgauti jėgas okupanto nekontroliuojamoje teritorijoje. Afganų kovotojai gaudavo prieglobstį Pakistane, Vietkongo kariai – Kambodžoje ir Laose, čečėnų sukilėliai – Gruzijoje, Ingušijoje, Azerbaidžane, Turkijoje, kitose islamiškose valstybėse. Jie nebuvo už “Geležinės uždangos”. O Lietuvos partizanų vienintelis prieglobstis tebuvo drėgnas ir šaltas bunkeris bei civilių gyventojų trobelė.
Domėjausi šia tema, ir susidariau vienintelę išvadą – tik lietuvių tauta sugebėjo dešimt metų kariauti tokiomis žiauriomis sąlygomis. Niekam dar nėra pavykę pilnoje apsuptyje ir be paramos iš šalies išsilaikyti kariaujant 10 metų. Tai unikalus atvejis karo istorijoje. Tarsi netyčia šiame interviu pabrėždamas apie mažesnį žuvusiųjų taikių gyventojų procentą Estijoje, Latvijoje ir Vakarų Ukrainoje M. Pocius vėl nutyli, kad Lietuvoje partizaninis karas iš esmės skyrėsi tiek partizanų skaičiumi, organizacija, tiek paties karo sąlygomis. Kalbėdamas apie “plataus mąsto” operacijų nebuvimą, M. Pocius vėlgi “neįžvelgia“ esminio faktoriaus – karo resursų, ryšio tarp partizanų junginių lėtumo ir nepastovumo, tų pačių geografinių sąlygų, bei tuometinės ginkluotės, dabartinių karybos mokslo progreso, naujų komunikacijų ir technologijų atsiradimo.
M. Pociaus monografija nėra vienintelis išpuolis prieš lietuvio kaip Kario – Gynėjo – Keršytojo sąmonę. Vien ko verti paskutiniai istoriko Alfredo Bumblausko darbai, nuvertinantys lietuvių tautos kaip galinčios ir sugebančios kovoti vaidmenį, ko vertas D. Barono pasityčiojimas iš Pilėnų gynėjų. Tai – akivaizdus S. Kara –Murzos aprašytas pasąmonės simbolių griovimas.
Be jokios abejonės, tokios monografijos ir tyrimai yra reikalingi. Ir tai reikalingiausia pačių žuvusių dėl Lietuvos Laisvės atminimui. Būtina atskirti pelus nuo grūdų, juk žinoma, kad prisidengusios garbingu Partizanų vardu veikė įvairios plėšikėlių ir banditėlių gaujos, kurias, tarp kitko, naikino patys Partizanai. Nagrinėjant šią skausmingą temą, reikalingas juvelyriškas darbas, aiškiai įvardijant nusikaltusius asmenis.
Dabartinė pigi komunikacija reiškia, jog įgytą informaciją galima sparčiai paskleisti, užgniaužti ar “prastumti“ norima linkme. Tokia pigi komunikacija žmogaus atmintį ne maitina, o užslopina. Tai, kas ilgus amžius buvo natūralu, įprasta, šiandien keičia tai, kas dirbtina ir sukonstruota. Pasitelkus visas naujausiais technologijas vyksta žiaurus, baisus ir negailestingas propagandinis – psichologinis karas, kurio visa esmė – morališkai ir psichologiškai sugniuždyti potencialų priešą. Propagandiniuose karuose itin žymią vietą vaidina ir psichologinis faktorius, kurio esmė ne tik apgauti ar įbauginti, bet ir žmogaus pasąnonėje įjungti ar išjungti savisaugos ar neigimo mechanizmą. Tai dar 1986 metais savo knygoje “Psichologinis karas” teigė sovietinis filosofas, karo istorikas, generolas – leitenenatas D.A Volkogonovas. Kokį didelį dėmesį skiria Rusija propagandiniam karui įrodo ir begalė medicininių šios problemos tyrimų. Štai Samaros Valstybinis Medicinos Universitetas 2001 metais pradėjo dėstyti specialų “Psichologinį – informacinį kursą“, kuriame propagandinis karas apsvarstomas įvairiausiais psichologiniais apsektais. Remiamasi ne tik naujausiais psichologiniais atradimais kaip itin efektyvią priemonę pateikia ir gandus bei mitų formavimą, įvairiausių fenomenų idealizavimą ar demonizavimą.
Deja, man belieka apgailestauti, jog esant tokiai Lietuvos istorikų darbo perspektyvai, nė trupučio nenustebčiau, jeigu pasirodytų kokia nors monografija, kurioje būtų įrodinėjama, esą knygnešiai tebuvo paprasčiausi kontrabandininkai, o lietuvybės draudimo laikų mokytojai (daraktoriai) – tuometinės carinės Rusijos įstatymų laužytojai, užsiiminėję nelegalia profesine veikla.
2010.01.17
