Korkovado Kristus ištiesęs rankas viršum didžiausių pasaulyje viešų karnavalinių ištvirkavimų ten, Brazilijoje, kur, pasak Šventojo Tėvo, šaudomi benamiai vaikai. Iš viso pasaulio piniguočiai važiuoja į Braziliją pažiūrėti stebuklo – įspūdingai prožektoriais apšviestos didžiausios žemėje Kristaus statulos ant nepaprasto kalno ir, ko gero, restoranuose paūžę … palieka po vaiką žudyti brazilams.
Kuo skiriasi tada rusų gigantomaniški pasigėrėjimai patrankų ugnies grožiu per Antrąjį pasaulinį karą, kai viename fronto kilometre iššaudavo penki šimtai patrankų iš karto; arba amerikiečių bombardavimai… Visos Egipto piramidės, nepaisant statytojų gudrybių, rastos išplėštos, palaikai iš brangenybių išmėtyti.
Užmuštą pasaulio narkotikų karalių apraudojo vargšai, nes jis juos šelpė. Pirma padarė vargšais, paskui šelpė. Nobelio premijos pavirto spekuliacija. Ginklų ir karinės paslaptys eina per užraktus kaip vėjas. Slepiantiesiems juk pasakyta: nieko nėra paslėpta, kas nepasidarys žinoma…
Tai kodėl stebėtis mūsų vagimis? Ne vienas, pinigo aistros apsėstas, dabar perėjo į aistringą opoziciją teisybės ginti vien dėl to, kad neteko banke savo paties pinigų. Pasidėtų patikėjus apgaulingai aukštomis nerealiomis palūkanomis. Iš godumo… Gražu pažiūrėti. Man visiškai nesvarbu, kas Lietuvoje veržiasi į valdžią. Man svarbu, ką jis darys, turėdamas valdžią. Tauta kelis kartus galėjo pati susėsti, bet nesusėdo. Dabar susodins Viešpats Dievas. Grynakraujės daugumos neturės niekas. Privalės visi kompetentingi veikti, o žmonės, kurie dar išliks, galės pareikalauti iš jų tiesos ir teisingumo… Kas iš nusikaltėlių prikimštų kalėjimų, jeigu laisvi kanalai, iš kurių veržiasi nusikaltimai?
Nesuprantu, kaip katalikas gali balsuoti už bedieviškos partijos programą? Kaip gali niekinti katalikų spaudą? Paimk plunksną ir pats parašyk jai pagerinti. Adomas Jakštas, Mykolas Krupavičius, Pranas Kuraitis, Petras Būčys, Blažiejus Čėsnys, Mečislovas Reinys, Stasys Yla ir daugelis kitų buvo aukšti dvasininkai, o rašė drauge su pasauliečiais ir visai ne religiniais klausimais, nes išmanė.
Atsimenu, kalėdodami po kaimus, kunigai užsakinėdavo spaudą, nes patys ją rėmė ir išmanė, ką užsakyti. Dabar inteligentams nepatogu prisipažinti tikinčiais ir eiti į bažnyčią, o profesorius Pranas Dovydaitis kadaise, netgi geraširdiškai pašiepiamas savo draugų katalikų intelektualų – pats išmanai daugiau už didžiausius teologus ir kiekvieną sekmadienį sėdi Mišiose, – atsakydavo: “Mišiose gaunu tai, ko niekur kitur negaunu”.
Su grauduliu žiūriu į mūsų katalikų spaudos darbuotojų tarpusavio nesutarimus. Kaip ir į tuos, kurie apleido savo spaudą – esą užsiauginsim, praeitį ir dabartį užmiršę, naujų. Ar nebus per vėlu? Menka paguoda, kad austrų kardinolas Franz’as Konnigas kalba apie pavydą bei intrigas net Vatikane… Praeitis neužmirštama.
Jonas Basanavičius apie savo kartą rašė, kad laisvę atgavus jiems ir kapuose būsią lengviau ilsėtis. Žinodamas, kas buvo po Basanavičiaus mirties, aš apie Lietuvą tegaliu pakartoti nebent Vinco Mykolaičio-Putino žodžius: ”Žinosiu, kad tu buvai mirus, o kėleis”. Užaugau vienoje pamiškėje su išduotais partizanais, su jais žiūrėjau į liūdną saulę ant medžių lapų ir negaliu guosti kokiu nors lengvabūdišku niekam neįpareigojančiu viltingumu, o tik tvirta Kristaus viltimi. Kai matau, ką daro Seime prisiekusieji “Tepadeda man Dievas”, negaliu iškilmingose salėse kartu giedoti “Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės”. Brežnevo laikų pavyzdžiu ten reikėtų leisti vien himno melodiją.
Kanauninkas Mykolas Vaitkus Vakaruose parašė atsiminimų knygą “Nepriklausomybės saulėj”. Tas pats kanauninkas Vaitkus, kuris, nepriklausomybę atgavus, 1921 m., savo eilėraščių rinkinyje “Liepsnelės” kelis kartus parodijavo Lietuvos himną. Vaikai žudosi, nes – iš savo vaikystės galiu pasakyti – vaikai jaučia, kad niekingiausia šiame pasaulyje – valgyti pas niekingus žmones. Lietuvoje dar yra vilties, yra žmonių. Visiškai nieko gerbti neranda gal tik tas, kuris negali pasakyti – garbė Jėzui Kristui. O jeigu inteligentai laikraščiuose Vinco Kudirkos Tėvynės Varpų vietą užleido šarlatanams, tai tokie jie ir inteligentai. Tokie, beje, ir katalikai.
Iš Jono JUŠKAIČIO knygos “Lyra ant gluosnio”, išleistos 1998-aisiais metais “Aidų” leidyklos. Straipsnis “Nepriklausomybės saulėje” parašytas 1996 metais.
Nuotraukoje: poetas Jonas Juškaitis.
2012.04.25
