Likus maždaug ketveriems metams iki majų pranašaujamos pasaulio pabaigos, Lietuvą sukrėtė neregėta tragedija. Jaunuolis, įtikėjęs ateiviais anunakiais ir Planeta X (Nibiru), nužudė savo tėvą, žinomą vieno miesto ginekologą, o iš šio laidotuvių važiavusi žudiko sesuo tą pačią dieną žuvo kraupioje autoavarijoje. Sutapimas tai, ar ne, negalime pasakyti. Tačiau tai, kad Nibiru kultas vis labiau užvaldo pasaulį (ypač Rusiją, o iš jos – ir Lietuvą), – faktas.
Įvedę žodį „Nibiru“ į „Google“ paiešką, pasaulyje galėsite rinktis iš maždaug 718 000 dokumentų (2008-ųjų lapkritį jų buvo 1,4 mln.). Labiausiai stebina tai, kad lietuviškų dokumentų šia tema kiekis – milžiniškas: apie 137 tūkstančius, t.y. beveik penktadalis. Kuo paslaptingas Nibiru kultas patraukė lietuvius, tarp jų ir žudiką?
Planeta ar „Pereinamasis taškas”?
Iš tikrųjų yra dvi Nibiru. Tikroji – tai Jupiterio (kiti šaltiniai teigia, jog Merkurijaus) planeta, Nibiru vardu vadinta babiloniečių mitinėje poemoje „Enuma Eliš“, rastoje 1849 m. dabartinėje Irako teritorijoje. Šis epas – vienas pagrindinių šaltinių, leidžiančių suprasti, kaip į pasaulį žiūrėjo babiloniečiai prieš 3200-3800 metų.
Pseudomoksle Nibiru vardas pasirodė dvidešimtajame amžiuje, tiksliau, 1976 m. pasirodė Zecharia Sitchino (g. 1922) knyga „Dvyliktoji planeta“. Iš Azerbaidžano kilęs, Palestinoje augęs, šiuo metu Niujorke gyvenantis pseudomokslininkas ėmė įrodinėti, kad Nibiru – dvyliktoji Saulės sistemos planeta, kurioje gyvena technologiškai itin pažengę anunakiai (arba nefilimai). Pasak Z. Sitchino, į Žemę pirmąsyk jie atvyko maždaug prieš 450 tūkstančių metų, ieškodami čia aukso, tada genetiniu būdu sukūrė žmones, kad šie galėtų kaip vergai dirbti aukso kasyklose Afrikoje. Pseudomokslininkas išpranašavo, kad Nibiru planeta netrukus atsitrenks į Žemę.
Pavadinimas Nibiru (arba Neberu, Nebiru, Nibirum) kilęs iš akadų kalbos ir reiškia „pereinamasis taškas”, „persikėlimas”. Babiloniečių astronomijoje tai – aukščiausias ekliptikos taškas, t.y. metas, kai saulė yra aukščiausiame taške, žiūrint iš žemės. Nibiru babiloniečiams buvo dievas Mardukas, kosmoso valdovas, ganantis žvaigždes kaip avis.
Panika, kurią sukėlė Z. Sitchinas, – didžiulė. Lietuvoje egzistuoja daugybė tinklalapių, kuriuose, kaip antai http://edraugas.com/nibiru, teigiama: „Planet X (Nibiru) grįžta“, ir net skaičiuojamas laikas iki šio grįžimo. Šiuo metu, 2010 m. sausio 7 d., „pranašų“ skaitliukas rodo, kad laiko liko 1069 dienos, t.y. vos 3 metai!
Tuomet, 2012-aisiais, pasak Z. Sitchino pasekėjų, Nibiru planeta priartės prie Žemės, kuri nustos suktis trims dienoms, susikeis Žemės poliai, prasidės uraganai, cunamiai, žemės drebėjimai ir kt. Kitaip tariant, žus beveik visa, kas gyva. Nibiru sektos nariai mano, kad tuomet Žemę užkariaus šios „planetos“ gyventojai anunakiai. Jie pabrėžia, kad „visa tai žino NASA, JAV Vyriausybė, taip pat ir Vatikanas, tačiau oficialiai neskelbia“.
Tačiau mokslininkai į paniką pulti nelinkę. Žinoma, yra tikimybė, kad į Žemę gali trenktis asteroidas, tačiau kosmosas aplink mūsų planetą kruopščiai stebimas. Be to, dabar jau aišku, kad Z. Sitchino knygose „vertimas“ iš šumerų kalbos buvo neteisingas.
Vis dėlto nibiristų (taip jie vadina save) nemažėja. Turint galvoje, kad Lietuvoje dabar – ne itin stabilus politine ir ekonomine prasme metas, vargu ar nibiristų sumažės. Todėl tikinčiųjų, kad netrukus Žemę užvaldys anunakiai iš Nibiru planetos, vis daugėja.
Nežinia, kas sukosi lietuvio žudiko galvoje, tačiau ši kraupi tragedija primena nemažai mirčių nusinešusią vadinamąją NSO sektą (UFO cult) „Heaven‘s Gate“. 1997 m. Kalifornijoje nusižudė 38 jos nariai (vėliau dar buvo aukų), tikėję, jog artėjanti Hale-Bopp kometa sunaikins Žemę, o išliks tik jie.
Z. Sitchino idėjos padarė įtaką ir prancūzų lenktynininko Claude‘o Vorilhono įkurtai raeliečių sektai, kurios pasekėjų jau turime ir Lietuvoje. Ši sekta pasisako prieš visas religijas, laukia atskrendančių „elohimų“, kuriems ruošiasi kurti ambasadas.
Nibiristai tvirtina, kad nekuria jokio naujo tikėjimo, ir kad Nibiru – legenda. Tačiau tuo pat metu tai paneigia, sakydami, jog „[skaičiuojamas atgalinis] laikas viršuje yra tam, kad visi matytumėme, kiek laiko liko iki tiesos paaiškėjimo…”
Kokia tai galėtų būti tiesa?
Dešimtosios planetos (Planeta X) arba Nibiru paieškos buvo nesėkmingos iki 1992-ųjų, kai mokslininkai atrado transneptūninius objektus (TNO), – ledo gabalus, besisukančios elipse už Neptūno. 2005 metais įvyko dar viena revoliucija astronomijoje: rasta Planeta X, pavadinta Eris (tai – graikų nesantaikos, kovos deivė; keista, kad planeta pavadinta būtent taip). Šią planetą atrado amerikiečių astronomas Michael’as E. Brownas (g. 1965). Tiesa, pagal naująją, 2006 metų, planetų klasifikaciją Eris ir Plutonas neteko planetos statuso; jos vadinamos planetomis nykštukėmis (nes sukasi ne tik aplink Saulę, bet ir apie kitus objektus).
(Ne)egzistavusios planetos
Istorijoje žmonės ne kartą įsivaizdavo netoli žemės esančias planetas, kurios, kaip vėliau paaiškėdavo, niekada neegzistavo. Tai:
graikų filosofo ikisokratiko Filolajaus (apie 470-385 m. pr. Kr.) teorija; jis manė, kad visa materija sudaryta iš ribotų ir neribotų dalykų, o visata apibrėžiama skaičiais; būtent Filolajus sukūrė teoriją, kad žemė nėra pasaulio centras; jis taip pat mokė, kad nemirtinga žmogaus siela įkalinta mūsų kūne dėl praėjusiųjų gyvenimų nuodėmių; šis žmogus teigė, kad egzistuoja Antroji Žemė, Antichthon, kuri yra visiškai identiška mūsiškei; dabar tai pavadintume paraleliniu pasauliu;
teorija apie Penktąją planetą Fajetoną, neva esančią tarp Marso ir Jupiterio; ši teorija padėjo atrasti asteroidų žiedą; spėta, kad vadinamasis Tunguskos meteoritas (kai įvyko mįslingas sprogimas Sibire 1908 m. birželio 30 d.) buvo Fajetonas;
teorija apie Tėją, Marso dydžio planetą, kuri trenkėsi į žemę prieš 4 milijardus metų, ir taip atsirado mėnulis;
teorija apie Vulkaną, hipotetinę planetą, kuri neva egzistavo Merkurijaus orbitos viduje;
1861 m. vokiečių astronomas Hermannas Goldschmidtas (1802-1866) pamatė Saturno mėnulį Chironą; vėliau jo niekas nebematė; Chirono vardu XX amžiuje pavadintas asteroidas; šis astronomas atrado 14 asteroidų;
manyta, kad Žemė turi daugiau palydovų, bet tai nepasitvirtino;
buvo spėjama, kad Venera turi palydovą Neith; 1672 m. astronomo Giovanni’o Cassini’o spėjimas iš dalies pasitvirtino tik 2002 m. – „pusiau palydovas”, pavadintas 2002 VE68, iš tikrųjų sukasi aplink Venerą tik kartą per 7000 metų;
teorija apie Nemezidę teigia, kad ji reguliariai keliauja pro Saulės sistemą ir tuo metu į Žemę ima kristi kometos; šią teoriją apie „mirties žvaigždę” jau daugiau kaip 20 metų populiarina amerikiečių fizikas Richardas A. Mulleris (g. 1944).
Vis dėlto mokslas ir pseudomokslas tebesikauna iki šiol. Daug žmonių tiki, kad mus sukūrė ateiviai iš kosmoso, ir mes esame jų provaikaičiai. Tam esama netiesioginių įrodymų, tačiau dažniausiai tikėjimas šiuo dalyku virsta sektomis.
Rusų tyrinėtojai tvirtina, kad Nibiru vis dėlto trenksis į žemę. Ji esanti nematomas anunakių kosminis laivas. Kai įvyks susidūrimas, du trečdaliai žmonijos žūsią. Tada kas 3600 metų į Žemę atvykstantys anunakiai atliks mums genetinius patobulinimus, ir vėl išvyks. Taip mano rusų pseudomokslininkas Aleksandras Voroninas, teigiantis kad patvirtinimų apie anunakius esama Indijos, šumerų, egiptiečių, Centrinės Amerikos civilizacijose. Igoris Kopylovas aiškina, jog kadaise anunakių kosminis laivas sudužo žemėje, todėl jie čia apsistojo ir visko išmokė žmones. Su tuo sutinka ir tyrinėtojas Dmitrijus Vibe, ir rašytojas Dmitrijus Zima, kurie mano, kad 2012-ieji padės žmonijai atsibusti po ilgos nakties ir žmonės „taps dievais”.
Beje, pavadinimas Anunnaki (arba Anunnaku, Ananaki) akadų kalba reiškia „karalių palikuonys”. Jie – Anu ir Ki, brolio ir sesers dievų, vaikai. Biblijoje minimi nefilimai taip pat dažnai tapatinami su ateiviais iš kosmoso.
Šio skyriaus pabaigoje grįžkime prie astronomų atradimų. Saulės sistemos pakraščiuose rasta jau daugiau kaip 1000 TNO! Iš jų 198 yra gana dideli ir vadinami mažosiomis planetomis. Didžiausios jų – minėtoji Eris, taip pat – Plutonas, Makemake, Haumea. Dabar Saulės sistemoje yra 8 planetos ir 5 planetos nykštukės.
Egzoplanetos – naujosios Žemės
Už Saulės sistemos ribų žmonės kol kas žino nedaug planetų (2010 m. sausio 11 d. – 424), nors, be abejo, jų yra tikrai didžiulis kiekis. Pirmoji planeta, esanti už Saulės sistemos ribų (egzoplaneta), buvo rasta 1995 m. Šios egzoplanetos – mūsų viltis, kad kažkada sulauksime tikrų ateivių ir jie atkeliaus ne tik filmuose ar žmonių vaizduotėje. Juk 1977 m. Žemę palikęs kosminis laivas „Voyager 1” su 55 kalbomis įrašytu disku, kuriame – įvairūs duomenys apie mūsų planetą, tik neseniai paliko Saulės sistemos ribas. Kol jis nukeliaus iki mums kol kas arčiausiai esančios žinomos į Žemę panašios planetos GJ 1214b, nutolusios per 42 šviesmečius, dar teks palaukti. Kiek? Sunku pasakyti. Tiesa, nedaugelis žino, kad tais pačiais metais (1977-aisiais) su „Voyager 1” į kosmosą buvo paleistas ir „Voyager 2”. Dabar jau abu jie – už Saulės sistemos ribų. Numeris vienas (beje, paradoksas – į kosmosą jis paleistas kiek vėliau nei numeris du) skrenda 17,4 km/s, o numeris du – 15,6 km/s greičiu. Elektros energijos ir kuro abiems skrajūnams pakaks iki maždaug 2020-ųjų. Tada „Voyager 1” bus nuo Saulės nutolęs 20 mlrd. km, „Voyager 2” (jis kurį laiką užtruko sukdamasis aplink Uraną ir Neptūną ir vejasi savo „brolį”) – 17 mlrd. km. Maždaug po 300-400 tūkstančių metų abu „Voyager” klajūnai, jei su kuo nors nesusidurs, praplūduriuos pro tolimas planetas: pirmasis Žirafos žvaigždyne už 1,6 šviesmečio, antrasis – prie Sirijaus už 4,3 šviesmečio.
Žinoma, tikėtina, kad su kitų planetų civilizacijomis susipažinsime kur kas anksčiau. Juk jau dabar mokslininkai kalba apie 28 planetas, kurias vadina „superžemėmis” – planetomis, kurių masė maždaug prilygsta mūsų planetai. GJ 1214b yra 6,6 karto sunkesnė už Žemę, ji sudaryta iš gilių vandenynų, o atmosfera panaši į Žemės. Tiesa, bent jau kol kas mokslininkai tvirtina, kad šioje planetoje paviršiaus temperatūra siekia apie 190 laipsnių Celsijaus, tačiau argi tai kliūtis gyvybei atsirasti? O gal mokslininkai išmatavo karščiausią dykumą? Žemėje jų irgi netrūksta.
Žemėje egzistuoja daug religinių organizacijų, sektų, kurios teigia bendraujančios su ateiviais ir netgi užmezgusios ryšius su jais. Kai kurios tvirtina, kad ateiviai tuoj nusileis į mūsų planetą, todėl jiems ruošiamasi statyti ambasadas ir svetingai sutikti. Tačiau žmogaus fantazija, kurdama knygas ir filmus apie ateivius iš kosmoso, retai vaizduoja juos gerus: dažniausiai tai yra „plėšrūnai” („Predator”), „svetimi” („Alien”), „lankytojai, kurie gyvena tarp mūsų” („Visitors)”). Vos kiek kitoks pasaulis piešiamas Jameso Camerono epinėje juostoje „Įsikūnijimas” („Avatar”). Žmonės rašytojų ir scenaristų fantastų vaizduotėje taip pat dažniausiai su ateiviais elgiasi ne itin draugiškai: jei jų nežudo, tai bent jau nekenčia arba bijo. O galbūt ateivių neapykanta ir baimė – dar viena žmonijos fobija, tik rodanti, kokia ji dabar nestabili? Galbūt taip pat bijoma ir 2012-ųjų, kurie bus tik dar vieneri metai, po kurių ramiai ateis 2013-ieji, ir taip toliau?
Gal mes dar nesubrendome bendrauti su ateiviais iš kosmoso? Gal dar nesubrendome ir 2012-ųjų katastrofai? Gal tai tiesiog yra kito baimė?
2010.02.12
