Nikita Chruščiovas šaukė: “Neketinu pakęsti špionažo”


Print

1956 m. Ametikos FTB nuėmė rekordinį derlių: išaiškino ir paskelbė šnipais net penkis Jungtinių Tautų Organizacijoje užsimaskavusius rusus.

1955 m. pabaigoje JAV aviacijos kompanijos darbuotojas, norėdamas užsidirbti papildomai, viename Niujorko laikraštyje paskelbė galįs teigti braižytojo paslaugas. Atsitiko taip, kad šių paslaugų prireikė Viktorui Petrovui, nuo 1953 m. pradžios JTO dirbusiam vertėju, tuo metu su žmona ir šešerių metų sūnumi gyvenusiam Niujorke. Vertėjui prireikė amerikietiškų karinių lėktuvų brėžinių. Mat jo draugas vienoje šalyje gaminąs vaikiškus žaislus: lėktuvų, automobilių ir t.t. kopijas.

Reikia tai reikia. Amerikietis braižytojas braižo, vertėjas už brėžinį gerai sumoka, vertėjas užsako naują darbą – nubraižyti kokį konkretų amerikiečių naikintuvą arba bombonešį. Užsakovas ir vykdytojas kartais papietauja kokiame restorane, persimeta vienu kitu komplimentu, tačiau nesibičiuliauja.

V.Petrovą domino ne tik amerikietiški lėkuvai, bet ir braižytojo kolegos – įtakingi gamyklos darbuotojai, ypač tie, kuriems uždirbamų pinigų buvo maža.

Kartą restorane, po kelių stipresnių taurelių, V.Petrovas nusprendė, kad galima atskleisti tikruosius savo tikslus: jam reikia slaptos ir labai slaptos informacijos apie karinius lėktuvus, gaminamus braižytojo gamykloje. Už tokią informaciją jis galėsiąs mokėti daug dolerių. Pagalvokite, neskubėkite sakyti “ne”. Ir ant braižytojo kelių padėjo voką, kuriame, kaip braižytojui paaiškėjo namie, buvo šimtas dolerių.

Amerikietis susisiekė su FTB. Braižytojas kurį laiką tapo agentu, vaizdavo užkibusį ant V.Petrovo mesto kabliuko. Reikalas būtų baigęsis viešu skandalu, tačiau FTB sukaupta V.Petrovą kompromituojanti informacija, atrodo, “nutekėjo”: prieš pat JTO generalinio sekretoriaus D. Hameršeldo įsakymą atleisti rusą iš sekretoriato, jis “susirgo” ir skubiai išvyko į Maskvą. Matyt, nusprendė, kad Maskvoje gydytojai geresni.

Jokios žalos Amerikos naujausiems naikintuvams ir bombonešiams vertėjas nepadarė, “pasveikęs” kažkur Jaroslavlio srityje sekretoriavo, o braižytojas ir toliau uždarbiavo “iš šalies”, tik dabar jis būdavo dėmesingesnis užsakovams.

XXX

1959 m. rugsėjo 18 dieną iš JTO tribūnos sovietų lyderis Nikita Chruščiovas Generalinėje Asamblėjoje sakė kalbą: apie paieškas būdų, kurie neleistų žmonijai nusiristi į naujo pasaulinio karo prarają. Tada jis JAV viešėjo su oficialiu vizitu, pakviestas prezidento D.Eizenhauerio.

Tuo metu FTB agentai ketino demaskuoti seniai sekamą sovietų šnipą Vadimą Kiriliuką – Džordžą – JTO sekretoriato departamento darbuotoją, Sovietų Sąjungos pilietį, gimusį 1928 m. Vinicoje (Ukraina).

Šis JTO politinių klausimų specialistas, siekdamas įsigyti JAV armijoje žvalgybinėje veikloje naudojamų šifravimo mašinų brėžinius, ilgai persekiojo neseniai karinę prievolę atlikusį vaikiną, tarnavusį Korėjoje žvalgybos ryšių dalinyje ir puikiai šiuos reikalus išmaniusį.

Pajutęs, kad vaikinas nori mokytis, “Džordžas” jam žadėjo sovietų stipendiją, pakišo užpildyti anketą, kuria ėmė šantažuoti; paskui primygtinai reikalavo įsidarbinti Vašingtone, papildomą kelių tūkstančių dolerių atlyginimą žadėdamas mokėti iš Maskvos; apeliavo į patriotinius jausmus jo protėvių tėvynei Ukrainai, pagaliau priėjo prie konkrečių dalykų – šifravimo mašinos brėžinių.

Vaikinas neapsikentė ir kreipėsi į FTB.

Tą dieną, kai Nikita Sergejevičius iš tribūnos postringavo apie taiką, jo šalies agentas žingsniavo gatve susitikti su vaikinu, kuris jam turėjo perduoti šifravimo mašinos brėžinius. Agentas nenutuokė, kad iš krovininio furgono per specialiai padarytas skyles jį filmuoja ir fotografuoja FTB agentai, kad susitikti su juo vaikinas atvyksta taksi, kurio vairuotojas – taip pat FTB darbuotojas, kad vaikino mašina, pastatyta atokesnėje gatvėje, “sugedo” neatsitiktinai: rusų agentui tai buvo nenumatyta kliūtis, ir “slaptus” brėžinius iš vaikino jis turėjo perimti FTB agentams patogioje vietoje.

To paskutinio rusų šnipo susitikimo su amerikiečiu metu “furgonas” užfiksavo dar vieną rusą – Leonidą Kovaliovą, Kiriliuko kolegą iš JTO, pasitelktą patikrinti, ar susitikimo vietoje nėra ko nors įtartino. Į krovininį furgoną L.Kovaliovas nekreipė jokio dėmesio.

Visa tai vyko Nikitos Chruščiovo vizito JAV metu. Galima buvo sukelti didelį triukšmą, Kiriliuką kompromituojančios medžiagos buvo pakankamai, tačiau prezidentas Eizenhaueris nusprendė nekompromituoti pirmojo sovietų vadovo, pasisakančio prieš “šaltąjį karą”. Apsiribota tuo, kad pasiuntinys Lodžas JTO generaliniam sekretoriui Hameršeldui įteikė FTB sukauptus faktus. Savo ruožtu Hameršeldas sovietų delegacijai Jungtinėse Tautose parekomendavo išsiųsti susikompromitavusį diplomatą namo. 1960 m sausio 10 d. Kiriliukas su žmona ir dviem vaikais tyliai išvyko į SSRS. Apie šio diplomato veiklą pasaulis sužinojo vėliau, gegužės 18 dieną. Jo vardą paminėjo JAV viceprezidentas Niksonas, kai JAV žvalgybinio lėktuvo “U-2” pilotas pateko į rusų rankas, o jo pilotuojamas lėktuvas buvo numuštas virš SSRS teritorijos. Tada Niksonas papasakojo, kaip rusų šnipas bandė įsigyti amerikiečių šifravimo mašinų brėžinius.

Dar po kelių dienų, gegužės 23 d., Saugumo Tarybai buvo perduotas sąrašas penkiolikos sovietų atstovų JT organizacijoje, kurie per pastaruosius septynerius metus buvo išsiųsti iš JAV kaip šnipai.

XXX

Antras sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo apsilankymas Amerikoje. 1960 m. rugsėjis. Šį kartą “taikos šauklys” atvyko į JTO Generalinės Asamblėjos sesiją. Atvyko po dar gerai nenurimusio “U-2” skandalo gegužės mėnesį, kai buvo numuštas JAV šnipinėjimo lėktuvas, kurio pilotas pateko į rusų rankas. Viešėdamas Amerikoje, N.Chruščiovas šiuo pranašumu bandė pasinaudoti, noriai bendravo su žurnalistais ir smerkė špionažą: “Aš neketinu jo pakęsti”.

FTB agentai taip pat dalyvaudavo tokiuose SSKP CK pirmojo sekretoriaus susitikimuose su žurnalistais. Tačiau plepaus storulio kandžios replikos Jungtinių Valstijų ir jų prezidento atžvilgiu jiems mažiausiai rūpėjo. Jie sekė šalia sovietų lyderio stovintį tamsaus gymio kumpanosį niūrios išvaizdos vyriškį. Jie jau žinojo, kad tai Igoris Melechas, 47-erių metų JTO Sekretoriato rusų sekcijos vadovas. Agentai jau žinojo, kad šis veikėjas domisi Čikagos rajono aerofotonuotraukomis ir žemėlapiais. Rusai stengėsi sužinoti, kur ir kaip šiame rajone dislokuoti kariniai ir gynybiniai objektai, kad karo atveju juos galėtų atakuoti sovietų bombonešiai ir tarpkontinentinės raketos.

“Tris dešimtmečius sovietų agentai aktyviai šnipinėjo Ameriką ir per šiuos metus sukaupė daugybę informacijos: didelį kiekį didžiausių JAV miestų, gyvybiškai svarbių šalies rajonų aerofotonuotraukų. Rusų oro žvalgybos rezultatai tokie patikimi, tarsi sovietų lėktuvai būtų skraidę virš mūsų šalies” (FTB direktorius E.Huveris). Jie net išsinuomodavo lėktuvus ir skraidydavo virš JAV miestų, fotografuodami būsimus taikinius. Vienoje tokioje istorijoje dalyvavo Leonidas Pivnevas – rusų karo atašė padėjėjas Vašingtone. 1954 m. gegužės 3 d. jis pasisamdė fotografą, kuris iš išsinuomoto lėktuvo turėjo fotografuoti Niujorką, rusus dominančius šio miesto objektus. Už darbą žadėjo 700 dolerių. Šiam sumanymui įgyvendinti sukliudė FTB: Pivnevas buvo priverstas išvykti iš šalies kaip persona non grata.

Sovietų agentai 1958 m. pavasarį ėmė ieškoti žmonių, kurie jiems galėtų parūpinti Čikagos rajono karinių objektų aerofotonuotraukų, žemėlapių su pažymėtais gynybinės reikšmės objektai. Vienas toks amerikietis apie tai pranešė FTB ir tapo dvigubu agentu. Į jį buvo kreiptasi per tarpininką, jam buvo pažadėti dideli pinigai. FTB dvejis su puse metų ieškojo siūlo galo, kol pagaliau jis atvedė iki Igorio Melecho, žmogaus šalia Nikitos Chruščiovo.

Čikagiečio dvigubo agento ir I.Melecho tarpininką FTB išsiaiškino greitai. Tai buvo Vilis Chiršenas, 52-jų metų emigrantas iš Vokietijos. Gyveno Niujorke keturių kambarių bute su žmona ir vienuolikamete dukterimi. Jis buvo dailininkas, dirbo medicinos žurnaluose iliustratoriumi. Turėjo nesveiką širdį ir sirgo diabetu. Į JAV jis atvyko būdamas vaikas, bet Amerikos pilietybės niekada nepageidavo.

FTB čikagietį ragino kiek įmanoma “tempti gumą”, žadėti, bet vis netesėti pažado. Reikėjo išsiaiškinti, kas yra tikrasis slaptų žemėlapių ir schemų užsakovas, su kuo jis susitikinėja. Pėdsakai vedė į JTO būstinę. Kai paaiškėjo, kad tikrasis užsakovas yra JTO sekretoriato darbuotojas rusas I.Melechas, sekti teko visus: ir čikagietį dvigubą agentą, ir vokietį V.Chiršeną, ir rusą I.Melechą.

Sovietams labai nepatiko, kad ilgai nėra jokių rezultatų, vien pažadai. Čikagiečiui jie kelis kartus žadėjo nutraukti sandorį, bet vis dar susitikinėdavo, skambindavo. Pagaliau ėmė ieškoti kito žmogaus. FTB ir šį kartą pasisekė: tas žmogus kreipėsi į federalus ir klausė, kaip elgtis? Taip atsirado du dvigubi agentai. “Antrasis” turėjo reikalų su kažkokiu rusu Kirilu, kuris jam konkrečiai nurodė, kokių nuotraukų, planų ir žemėlapių jam reikia. Ir reikia skubiai, nedelsiant.

FTB pasirūpino, kad “antrasis” perduotų atitinkamai apdorotą kartografinę medžiagą. Perdavimo momentas buvo stebimas ir fiksuojamas. Paaiškėjo, kad ir šį kartą visi keliai veda į JTO: Kirilas Sergejevičius Doronkinas, kino režisierius, taip pat šios organizacijos visuomenės informacijos departamento darbuotojas. Kadangi įsigytajame pakete buvo daug popierinio šlamšto, rusai suprato, kad yra apgauti. Jie vėl visą dėmesį sutelkė į “pirmąjį” informatorių ir tarpininką V.Chiršeną. Pagaliau, 1959 m. sausio 17 d., “pirmasis” I.Melechui perdavė paketą su nuotraukomis ir žemėlapiais (irgi suklastotais), o šis – voką su 500 dolerių.

Bėgo mėnesiai. Prabėgo metai. Ir I.Melechas, ir V.Chiršenas buvo įdėmiai sekami, tačiau, atrodo, daugiau šnipinėjimo veikla nesivertė. O JAV justicijos mechanizmas per tą laiką veikė. Ir štai 1960 m. spalio 27 d. jie buvo suimti, kiekvienas savo bute. I.Melechą agentai išsivedė sūnaus gimimo dieną, kai ta proga buvo svečių.

JAV prokuratūra Čikagoje kruopsčiai rengėsi pateikti I.Melechui ir V.Chiršenui kaltinimus. Ir staiga iš teisingumo ministerijos atėjo nurodymas visus veiksmus sustabdyti. JAV generalinis prokuroras Robertas F.Kenedis nurodė teismui paleisti I.Melechą su sąlyga, kad jis grįš į Sovietų Sąjungą. Iš Amerikos jis išvyko 1961 m. balandžio 8 d. Iš šios šalies ne savo noru išvyko ir K.Doronkinas, tik žymiai anksčiau (1959 m. kovo 11 d), ir V. Chiršenas.

Kodėl taip lengvai baudžiami metų metais sekami šnipai? Žiniasklaida piktinosi, norėjo gauti konkretų atsakymą. Prezidentas D.F.Kenedis buvo priverstas paaišinti: šis reikalas susietas su galimybe išlaisvinti amerikiečių lėktuvo “RV-47”, numušto virš Barenco jūros 1960 m. liepos 1 d., lakūnus.

Įsigaliojo nerašytas susitarimas su Kremliumi: mes gaudysime jūsų šnipus, o jūs – mūsų. Bet, kai vieni arba kiti pateks į bėdą, būkime atlaidūs.

Nuotraukoje: SSRS lyderis Nikita Chruščiovas, kadaise tvirtinęs, jog Kremlius niekad nepakęs špionažo.

2011.06.14


Prisijunkite prie diskusijos