Kai išgirstame žodį „istorija“, ne vienam iš mūsų mintyse iškyla sausų faktų virtinė ir datų „kalimas“ mokykloje, pilki vadovėliai ir griežtas mokytojas.
Jei nevalingai kyla noras žiovauti, noriu jus nustebinti, kad yra renginių, kurie priverčia prabusti ir domėtis istorija, smagiai leidžiant laiką. Pristatysiu „Trakinių partizanus“ – tai renginys, sukviečiantis žmones iš įvairių Lietuvos kampelių. Šis tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis jau devynis kartus vyko Anykščių rajone, Trakinių kaime. Kasmet žmonių susirenka vis daugiau, o renginio atgarsiai visuomenėje pasklinda plačiau.
Juo siekiama naujomis, visuomenei patraukliomis formomis skatinti susidomėjimą Lietuvos laisvės kovomis. Kitapus Virintos upelio yra Trakinių stovykla su bunkeriu, senosiomis kapinėmis ir ne vienu šimtu žmonių, vedamų bendros idėjos. Jie diskutuoja geopolitinėmis, istorinėmis temomis, skaito partizanų kūrybą ir atsiminimus, žiūri istorinius filmus, klausosi įdomių paskaitų, geros lietuviškos muzikos, žiūri spektaklius, šaudo, žaidžia futbolą, dalyvauja orientacinėse varžybose, smagiai gamtoje leidžia laiką su draugais.
Tokio pobūdžio renginiai, nors pastaruoju metu ir populiarėja, vis dar kelia nemažai abejonių. Taigi progai pasitaikius pakalbinau renginio „Trakinių partizanai“ organizatorių dr. Norbertą Černiauską, kad sužinočiau, kas tie Trakiniai ir kaip partizaninis karas vertinamas dabar, technologijų ir globalizacijos amžiuje.
Su istoriku Norbertu ČERNIAUSKU kalbasi Sigita Bietkytė
– „Trakinių partizanai“ – unikalus renginys, vykstantis jau ilgus metus. Kaip kilo tokia idėja?
– Idėja gana paprasta – prieš 10 metų kiekvienais metais važiuodavom su kursiokais paskutinį vasaros savaitgalį prieš mokslo metus pabūti kaime. Nuvažiavę ne tik sėdėdavom Trakiniuose prie laužo, bet ir lankydavom apylinkes. Domėjomės partizaninių kovų objektais.
Po keleto tokių vasarų kilo idėja, kad reikia ne tik savo draugams daryti tokį renginį, taigi 2007–2008 m. kvietėme jau visus savo pažįstamus. Po to prasidėjo naujas etapas – 2010 m. nusprendėme daryti visiškai viešą ir oficialų renginį visuomenei.
– Tai jis atsirado netyčia? Iš pradžių neplanavote tokio didelio renginio?
– Visai ne, tik 2010 m. pradėjome planuoti ir daryti keliasdešimčiai žmonių, žinoma, nesitikėjome, kad ims ir iškart 3 tūkstančiai susirinks. Per galvą nesivertėm, bet po truputį natūraliai judėjome ir viskas sekėsi. Taip atsirado „Trakinių partizanai“.
– Kokie Jūsų lūkesčiai dabar?
– Žinoma, planuojame plėstis, bet kitomis formomis. Pačiuose Trakiniuose norėtųsi sutelkti gal 100 žmonių, gal daugiau. Keisime ir patį formatą. Akademinę dieną perkelsime į Vilniaus universitetą.
Yra ir daugiau sumanymų, bet nenoriu jų kol kas viešinti. Rengsime istorines edukacines programas, supažindinsime su partizaniniu karu vaikus, moksleivius. Norėčiau, kad apie „Trakinių partizanus“ išgirstų bent pusė Lietuvos.
– Kokia paties renginio misija?
– Naujoviškais metodais ir priemonėmis, atsipalaidavus ir atvirai propaguoti laisvės kovų istoriją, prisiminti žmones, žuvusius dėl Lietuvos.
– Kodėl pasirinkote būtent partizaninio karo laikotarpį?
– Nagrinėjame ne tik partizanų kovas, laiką ištempiame truputį į vieną, truputį į kitą pusę. Diskusijos vyksta įvairiomis temomis.
O kodėl pasirinkome partizanų istoriją? Atsakymas labai paprastas: prieš keletą metų Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas atliko tyrimą, ką jauni žmonės atsirenka iš Lietuvos istorijos, kuo didžiuojasi, ko gėdijasi. Pasirodo, partizaniniu laikotarpiu didžiuojamasi mažiausiai, labiau įkvepia Vytauto Didžiojo, Karaliaus Mindaugo laikai. Taigi čia atsakymas, kodėl skatiname domėtis partizaniniu karu.
– Apie partizanus yra labai daug įvairių nuomonių, jos gerai atsiskleidžia interneto komentaruose. Ką pasakytumėte žmogui, kuris mano, kad šis laikotarpis apskritai neįdomus, o visi partizanai – „banditai“?
– Taip, tokių nuomonių nemažai. Trumpai pasakyčiau taip: jeigu bet kuri Vakarų valstybė, didesnė ar mažesnė, turėtų tokį laikotarpį, tai būtų galingiausias įvykis jos XX a. istorijoje. Labiausiai minimas ir garbingiausias. Neabejoju.
Kodėl pas mus taip nėra, galima lengvai paaiškinti. Egzistuoja standartinė formulė, kaip formuojasi kolektyvinė atmintis: įvykis, pasakotojas, klausytojas. Pasibaigus partizaniniam karui, po 1953 m., šita schema buvo sutraukyta ir sudarkyta iš esmės, įdiegtas visai priešingas pasakojimas.
Tikroji patirtis skleidėsi tik šeimų lygmeny, o vėliau, keičiantis kartoms, net ir šeimos to pasakojimo nebeperduodavo. Todėl ir atsiranda tas nusišnekėjimas ir nesusikalbėjimas. Kas norėjo, kad abejotume pokario partizanais, kad nesididžiuotume jų kova už laisvę, savo tikslą pasiekė.
– Kaip manote, ar įmanoma tokius dalykus pataisyti?
– Geriausia erdvė istorinės savimonės plėtotei yra demokratiška, apsiskaičiusi ir kritiška visuomenė. Tokia visuomenė priima istorikų tekstus ir juos „vartoja“: kritiškai apmąsto, pritaiko savo intelektualinei patirčiai, bendravimui ir panašiai.
Tokioje visuomenėje ir susiklosto kolektyvinė istorinė atmintis, saistoma tik pačios visuomenės susikurtų saugiklių – tai sveikas protas ir valstybės konstitucija. Taigi reikia tikėti laisvos visuomenės galia ir iniciatyvomis – ji pati daug ką ištaiso ir sureguliuoja.
Dalį prarastų ir suklastotų faktų, susijusių su partizaniniu karu, galime atgaminti, bet dalies jau nebepavyks atgauti, nes praradome dalį distancijos.
– Istorinė atmintis buvo iškraipyta. Ar manote, kad ir dabar esama per mažai pagarbos partizanams?
– Taip, manau. O juk tai turėtų būti jungiamoji grandis, susiejanti tarpukarį su šiuolaikine Lietuva. Laisvės kovos turi mus jungti ir vienyti.
– Ar domėjimasis partizaninėmis kovomis didėja?
– Naujos kartos atsiriboja nuo sovietmečiu įdiegtų senienų ir stereotipinio mąstymo šia tema. Labai padeda ir jaunų mokslininkų tyrinėjimai. Kita vertus, geopolitiniai įvykiai šią temą vėl priskyrė prie svarbiausių darbotvarkės klausimų. Vyksta daug naujų renginių, vien per pastaruosius metus pasipylė pėsčiųjų žygiai partizanų kovos keliais.
Tie renginiai nėra biurokratiniai ir kažkokie migdantys, niekas tris valandas nestovi prie kryžiaus su vėliava. Dainos irgi išpopuliarėjo, pavyzdžiui, „Skylės“ albumas „Broliai“ padarė didesnį perversmą negu vadovėliai ir knygos kartu sudėjus. Požiūris keičiasi, o tai yra gerai.
– Rašytojai sako, kad rašydami knygą dažnai įsivaizduoja tobulą skaitytoją. Kaip jūs įsivaizduojate tobulą „Trakinių partizanų“ lankytoją?
– Tai turėtų būti išsilavinęs jaunas žmogus. Nebūtinai istorikas ir žinantis daug faktų, tiesiog suvokiantis esminius procesus, visuomenės akcentus, jos raidą. Tiesiog pilietiškas.
– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie išvis nieko nežino apie partizanus?
– Linkiu visiems iš tikrųjų įsimylėti lietuvių literatūrą, linkiu nuvažiuoti į gamtą, ten atsipūsti, susipažinti su „Trakinių partizanais“ ir užsikrėsti pažinimo aistra, jei tą galima taip vadinti.
Kartais prie lietuvių literatūros praverstų paskaityti ir kokią nors istorinę knygelę.
Seniai laikas pabusti iš sovietinio letargo ir į istoriją žiūrėti blaiviai, su derama pagarba. Dėkoju už pastangas ir už pokalbį.
Nuotraukoje: istorikas Norbertas Černiauskas.
Informacijos šaltinis: žurnalas „Kultūros barai“, 2015 Nr. 1
2015.03.11; 04:21
