Nulis sveikų


Print

Jei kas įsivaizduojat, kad nors vienas valdžios žmogus, atlikęs šeimyninę pareigą naktimis steibelijasi tamsoj į lubas ir galvoja apie Lietuvos laimę ar pensininkų makaronus, tai geriau žiūrėkit indų filmus. Politika buvo ir liks žiaurus žaidimas. Pasikeičia taisyklės. Tačiau jokio pasigailėjimo čia nėra.

Štai neša sunkų sunkų nešulį. Dauguma net sulinkę, o vienas raumeninguolis – tik pora pirštų pridėjęs. Bet jei pamatuotum – įdeda tiek pat jėgos į bendrą darbą, kaip mažiukai. Ar tai teisinga? Tikroji lygybė yra nelygybė, nes žmonės nelygūs. Stiprus turi daugiau laisvės, todėl ir labiau atsakingas.

Tą suprato net bolševikai, kuriems viešieji ryšiai pernelyg nerūpėjo – turėjo marias darbo su mauzeriais ir lageriuose. Tačiau Iljičių piešdavo vaikučiams nešantį talkoje sunkųjį rasto galą. Nes taip reikėjo, kad tuometiniai runkeliai pagalvotų.

Šiuolaikiniai iljičiai taip nesistengia. Jiems nebesvarbu, ką duobagyviai pagalvos. Prispaudė bendra bėda – per naktį nurėžė visiems ir rentas, ir algas, ir pensijas. Po lygiai. Prižadėjo atstatyti, kada pagerės. Pagerėjo – tai ir atstatė patys sau. Kitiems kada nors, kaip išeis, jei sulauks. Jei ne – ir ačiū Dievui. O dabar panėšėkit, mažiukai, sunkųjį rasto galą. Juk pripratę.

Pas mus viskas yra politika. Nėra tik politinių partijų ir politikų. Todėl jų taip ir nevadinkim. Nes niekam mes nerūpim. Tai – politinės grupuotės. Didelės grupės žmonių, besirūpinančių vieta sąrašuose, kuriuos sudaro mažos grupelės. Ir minia giminių, švogerių, artimųjų ir šiaip sirgalių tribūnoms užpildyti. Visa kita – žaidimo taisyklės, kurių viešai dera laikytis, o slapta pažeidinėti.

Kokios programos, kairieji ar dešinieji – nejuokinkit! Grupuočių programų niekas neskaito, nežino ir net jie patys paklausus nelabai ką atsakytų. Realūs veiksmai neatitinka jokios partinės ideologijos, kurios, beje, taip pat nėra – tik pavadinimai. Kairiausieji socdemai paslaugiai vykdo stambių piniguočių pageidavimus. Dešiniausieji konservatoriai kaip pasiutę kelia mokesčius it kokie užkietėję socialistai.

Visos didžiosios grupuotės vykdo stambiojo korporacinio vietos ir importinio kapitalo interesus. Kiekviena turi raguolį nepatenkintiems šviesiu nutarimų rytojumi varguoliams savo lovon prisivilioti. Vieni niekaip nepriimamus progresinius, kiti minimumus iki maksimumo, treti teisingumą ar dideles pensijas. Visi šie reikaliukai nepavojingi, sistemos nepakeis. Dėmesiui nuo svarbių dalykų nukreipti dėl jų imituojamos daugiadienės kovos, organizuojami apskriti ir kampuoti stalai ir kiti simuliakrai.

Tikroji kova vyksta po kilimu, matom tik išorinius pliūpsnius. Ir ji jau prasideda. Kol kas tik artilerinis parengimas. Virš galvų švilpia sviediniai į priešininko pozicijas. Dešinieji pliekia minomis iš STT sandėlio, kartais kai ką paleisdami ir iš saugumo serverių salės arsenalo. Taikinių spektras platus – dūmai virš svarbių socdemų įtvirtinimų. Druskininkai, Utena, net centrinės pozicijos bombarduojamos, grasinant svarbiausiems prietaisams. O kada reikia, ugnis pakoreguojama iš Daukanto aikštės.

Socdemų grupuotė slepiasi po reitingais. Paleidžia vieną kitą spjūvį į naująjį konservatorių grupuotės kapitoną ar jo mieląją žmonelę. Iš dar likusių prokuratūros įtvirtinimų griuvėsių, kurių jungtinėms pajėgoms niekaip nepavyksta paimti, kaip kokio Donecko aerouosto. Bet tai ir viskas, ką jie gali. Socialiniuose tinkluose seniai pralaimėta. Ten karaliauja dešinysis trolibanas. Smarkiai pavargęs, išsisėmęs ir nusibodęs su savo nuvalkiotais bajeriais. Bet likęs mūšio lauke vienas.

Konservatorių grupuotė tarpukariu prarado daugiausiai. Neturi nei vienut vieno bent kiek panašaus į lyderį. Atsisakė rinkimuose ne tik senųjų nuobodybių, bet ir senojo patriarcho. Esą atstums nepatenkintuosius partija ir pritrauks nepageidaujamus nepatenkintuosius nuo tvoros.

Užtat turi jaunuolį be iškalbos, be minties, be patirties ir be veido. Ar kas girdėjot nors vieną jo konkretų pasiūlymą, kaip geriau tvarkytis Lietuvoje per tuos metus, išskyrus parėkavimą prieš rusus Briuselyje? Nepatenkintieji vis tiek netapo patenkintaisiais. Švogerizmo atrūgos atstūmė ne tik tuos, kurie dar abejojo. Ši klaida gali kainuoti visišką įtakos praradimą.

Nors jų ir negaila, jei taip atsitiktų, būtų gaila. Nes kova net neprasidėjusi pasibaigtų. Liktų darbo ir tvarkingumo mėgėjai, keičiantys kursą pagal vėją ir einantys obuoliauti su bet kuo. Ir bejėgiai vieni likę lauke liberalai.

Tiesa, dar yra mažosios grupuotės, kurios nieko esmingo nelems, tad dėl jų tuščia šnekos. Reikės – pakvies prie altoriaus, nereikės – nepakvies. Ir nesisteminiai nepatenkintieji. Jiems pagaminti naują laikinąją balsų siurbyklą nebepavyks. Nuvalkiotas triukas žinomas net vaikams ir fokusininku niekas nebetiki. Socdemų grupuotė net bandė įvesti balsavimą tik pagal sąrašus, kad nepatenkintieji į rinkimus nebevaikščiotų sąrašų braukyti ir būtų galima nebekreipti į juos dėmesio. 

Bet į antisistemininkus jau galima ir taip nebekreipti dėmesio. Išsklaidyti, atkirsti nuo išgąsdintos ir paklusnios žiniasklaidos. Lygiai taip pat, jei ne daugiau nepakantūs kitai nuomonei. Jokių organizacinių sugebėjimų praktinei veiklai. Pinigų niekas neduos. Intelegentiniai sterilaus, prisiskaityto tautiškumo siekiai tolimi visuomenei. Socialinių tikslų, artimų pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, nekelia. Realių programų ir lyderių neturi. Artėjantys rinkimai gali būti pirmi, kur jie neturės jokios žymesnės įtakos.

Dešiniųjų planelis, remiamas iš Daukanto aikštės, gana primityvus, paprastas, todėl gali būti veiksmingas. Subombarduoti socdemų reitingus teisėsaugos pabūklais. Sausumos operacijon – užgrūdinta konservatorių grupuotės elektorato pėstininkija ir liberalų jaunimo taktinės grupės. Tvarkiečiams ir darbiečiams, kaip visada, atjungiamas žiniasklaidos deguonis. Ir pirmyn. Galimas lyderis ir būsimasis premjeras E.Masiulis. Ženklai judančių paveikslų dėžėje rodo, kad tam jis jau ruošiamas.

O ką – visai fain planelis. Man patinka. Nes jokio kito geresnio nematau. Nei pajėgų, nei įgyvendinamumo prasme. O svajoti apie dangų ir sapalioti apie gražias, doras ir baisiausiai teisingas nerealybes ir be manęs yra kam.

Realioje politikoje ir gyvenime yra tai, kas yra ir atsitiks tai, kas gali atsitikti. Visiškų šimtaprocentinių pergalių nebūna. Visada nulis sveikų ir skaičiai po kablelio. Dėl jų kovoja politinės grupuotės. O mes esam tie skaičiai po kablelio. Ir nulis sveikų.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.11.09; 11:20


Prisijunkite prie diskusijos