Minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Po 122 metų okupacijos mūsų šalis 1918-aisiais, paskelbdama Vasario 16-osios aktą, vėl kėlėsi gyventi. Tačiau dar pustrečių metų (iki 1920 metų lapkričio 29 d.) lietuvių kariuomenė, daugiausia sudaryta iš savanorių, turėjo gintis nuo išorės priešų: sovietinės Rusijos bolševikų, bermontininkų, lenkų. Net kovų už laisvę metu svarbiausias Lietuvos Vyriausybės tikslas buvo kuo greičiau gaivinti atsikūrusios valstybės kultūrą, paversti atsilikusį Rusijos imperijos užkampį vakarietiška šalimi.
Nepriklausomai Lietuvai tada buvo lemta išgyventi tik dvidešimt dvejus metus. Jau praėjo tiek pat laiko nuo 1990-ųjų Kovo 11-osios deklaracijos. Šiame kontekste mane ypač jaudina vienas aspektas: Tėvynės meilės nykimas. Atslūgus Sąjūdžio euforijai, visuomenė gana greitai nusigręžė nuo patriotizmo idėjų. Kodėl? Ar Tėvynės meilė reikalinga tik istorinių ir visuomeninių pervartų metu? O atsikovojus nepriklausomybę ir atkūrus savo valstybę? Sulaukus ramesnių laikų?
Nepriklausomos Lietuvos metais, regis, būta kitaip: pasididžiavimas Tėvyne, jos meilė nuolat tvirtėjo. Tik kolektyvinėje, o ne individualioje atmintyje buvo išlikę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgarsiai. Tad nenuostabu, kad tautinis lietuvių sąjūdis XIX amžiaus antroje pusėje pirmiausia siekė išlaikyti gimtąją kalbą, atsispirti lenkinimui ir rusinimui. Varomoji šio sąjūdžio jėga buvo naujoji inteligentija, išaugusi iš valstietijos. Lietuva, kaip žinome, iš esmės, buvo valstiečių valstybė. O šis visuomenės sluoksnis visada pasižymėjo konservatyvumu, laibiausiai saugojo ir gynė pastoviąsias vertybes.
Bet kartu buvo ir tolerantiškas. Tą įrodytų, tarkim, Kauno, kaip Laikinosios sostinės, kūrimasis. Kai 1919 m. sausio mėn. Lietuvos Valstybės Taryba ir ministrų kabinetas persikėlė į Kauną, šio miesto tarybą sudarė 12 lietuvių, 30 lenkuojančių, 22 žydai, 6 vokiečiai ir 1 rusas (žr.: B.Kviklys, Mūsų Lietuva, V., “Mintis”, 1991). Nereikia manyti, kad kitataučiai labai palankiai žiūrėjo į besiformuojančią Lietuvos Respubliką, bet palengva jie tapo jos piliečiais.
Nepriklausoma Lietuva per savo gyvavimo laikotarpį išugdė naują inteligentų kartą, kurios didžioji dalis 1941 m. birželį ir pokariu sovietų valdžios buvo ištremta, kita dalis, atslenkant antrajai Rusijos okupacijai, buvo priversta emigruoti į Vakarus, nemažai išsilavinusių žmonių žuvo rezistencinėje kovoje 1944-1953 metais. Pokario laikais Lietuvoje intelektualus ar menininkus galėjai ant pirštų suskaičiuoti. Jaunoji karta buvo ugdoma komunizmo, proletarinio internacionalizmo ir ateizmo dvasia. Galinga sovietinės propagandos mašina gamino inteligentus, linkusius kolaboruoti su okupacine sistema.
Komunistinis eksperimentas nepasitvirtino, Sovietų Sąjunga ėmė braškėti, irti per visas siūles. Gelbėdamiesi nuo visiško kracho, Kremliaus bonzos šiek tiek “atleido varžtus” ir pamėtėjo visuomenei perestrojkos idėją. Inteligentai susisluoksniavo: vieni bijojo bet kokių pokyčių, kiti – dvejojo, treti pradėjo kalbėti apie Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą. Atėjo šviesi Kovo 11-oji. Po poros metų, pajutę visuomenės nusivylimą Sąjūdžiu, į valdžią įžengė tie, kurie bijojo, ir tie, kurie dvejojo. Paskui po eilinių Seimo rinkimų mums vadovavo čia vieni, čia kiti, čia treti. Dar neseniai vieningai žygiavę į komunizmą, apsisukome ir puolėme į kitą pusę – į NATO ir Europos Sąjungos glėbį. Ir ką pasakysi – pavyko! Internacionalizmą mums pakeitė globalizacija, ateizmą – vėl atsiradęs Dievas, komunizmą – laisvoji rinka ir bankų savivalė. Lietuva – tai toks Žemės taškas, kuriame laikinai gyveni, o jei pasiseks, gali persikelti į turtingesnę šalį, gal net į Briuselį ar Liuksemburgą.
Po kurio laiko buvo susigriebta – Europos Sąjungos žmonės myli ir gerbia savąją valstybę, tad reikia gerinti Lietuvos įvaizdį, bandyti bent žodžiais ugdyti jaunąją kartą Tėvynės meilės dvasia. Tačiau mūsų visuomenę jau buvo užklupusi pinigų darymo ir vartojimo liga. Reikia pasakyti, kad dar anksčiau į tuščią sovietinio žmogaus dvasią, iš kurios buvo eliminuotas Dievas, Tėvynė ir artimųjų meilė, lengvai įsimetė turto ir pinigų aistra, bet ji buvo priversta snūduriuoti, nes neturėjo tinkamų veiklos sąlygų. O laisvoje Lietuvoje šis potraukis buvo smarkiai pakurstytas, jis galėjo reikštis laisvai ir nevaldomai.
Manau, Baltijos kelyje stovėjo ne tiek daug patriotiškai nusiteikusių idealistų, gal daugiau tų, kurie tikėjosi nepriklausomoje šalyje sparčiai praturtėti, susikurti skandinaviškąjį būvį. Žinoma, pasitaikė ir anoniminių saugumiečių, nes KGB turėjo viską žinoti. O kaip lietuviai buvo viliojami į ES? Ogi milijardinėmis išmokomis, kurias gaus dovanai mūsų valstybė! Žadamas euro įvedimas irgi turėtų pasitarnauti verslui, kuriam turbūt svarbiausia pelnas, o juo dalytis retas nusiteikęs.
Turtas ir pinigai – nėra savaime blogi dalykai. Bet jeigu jie užvaldo žmogų, jo dvasioje nepalikdami niekam kitam vietos? Nesmagiai pasijunti išgirdęs, kad Seimo narys veržiasi į Europos Parlamentą ne tam, kad atstovautų Lietuvai, gintų jos interesus, o tam, kad apsirūpintų visam gyvenimui, prisikištų pilnas kišenes babkių. Norom nenorom peršasi mintis, kas sarkastiškas, paniekinantis požiūris į Lietuvą leidžiasi žemyn iš valdžios viršūnių, yra ne tik toleruojamas, bet ir patyliukais skatinamas. O kur dar žurnalistų nuolat pateikiami pareigūnų ir politikų korupcijos, interesų supainiojimo ir konfliktų atvejai? Okupacijos laikais išmokę veidmainystės meno, sėkmingai juo naudojamės ir būdami laisvi.
Negalvoju, kad šalys, sudarančios Europos Sąjungą, skuba atsisakyti savo tautinio identiteto, kratosi nacionalinių ypatumų, siekia suvirti tautų katile, išsiugdyti tipišką europietį, panašų į amerikietį arba dar blogiau – į vadinamąjį tarybinį žmogų, neįgyvendintą Sovietų Sąjungos svajonę. Pakanka prisiminti neseną Belgijos patirtį: ji pusantrų metų gyveno be tikros vyriausybės, nes nesurado premjero, kuris vienodai gintų ir prižiūrėtų tiek flamandų, tiek valonų teises bei pareigas.
Žmogui, nepuoselėjančiam patriotinių jausmų, nesunku emigruoti į kitą šalį, ten pasilikti nelegaliai dirbti, o kartais, pasinaudojant tautiečių ar vietinių gyventojų patiklumu, ir nusikalsti.
Reikėtų susimąstyti, ką prarandame niekindami Tėvynės ir tautos meilę? Pirmiausia – savo tautos istoriją, jos didžius žmones, kultūrą, meną, savo šaknis; galiausiai – gimtąją kalbą, paskutinę priebėgą ir prieglobstį. Tampame nelyg kosmoso dulkės, vėjo nešiojamos iš vieno Žemės pakraščio į kitą. Tuščiaviduriai, besieliai, tuščiažiedžiai, svetimųjų pastumdėliai.
Jau užsiminiau apie žodines mūsų valstybės įstaigų ir institucijų pastangas ugdyti savo žmonių, ypač jaunimo, patriotinius jausmus. O kaip yra iš tiesų? Pasidalysiu nedideliu savo patyrimu. Prieš kelerius metus turėjau laimės parašyti romaną, skirtą kovojusiųjų už laisvę, nepriklausomybę ir savo valstybę atminimui. 2009 metais jis laimėjo Amerikos lietuvių tautinės sąjungos anoniminio literatūros konkurso “Lietuvai – tūkstantis metų!” pirmąją vietą. Įteikęs kūrinį Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, tikėjausi netrukus sulaukti knygos.
Deja, Kultūros ministerija dvejus metus neskyrė paramos romanui išleisti. Be abejo, Literatūros ir leidybos komisijai nepatiko kūrinio patriotiškumas, pokario rezistencijos kovų vaizdavimas, Tėvynės ir tautos meilės išaukštinimas. Kas tai? Neatsakingas požiūris ar sąmoningas tokio pobūdžio literatūros ignoravimas?
Knygą teko leisti savo lėšomis. Mano nuostabai, romano leidybą parėmė Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariai (o juk mes kiekviena proga koneveikiame emigrantus), vyresnio amžiaus žmonės iš savo kuklių pensijų, Žemės ūkio ministras K.Starkevičius. Kūrinys buvo kelis kartus recenzuotas kultūrinėje spaudoje; jo reikšmingumą ir reikalingumą pripažino literatūros kritikai, rašytojai. Ir, žinoma, skaitytojai.
Neseniai perskaičiau Rutos Sepetys romaną “Tarp pilkų debesų”, pasakojantį apie sunkius 1941 m. birželio 14 d. tremtinių likimus. Ilgokai svarsčiau, kas privertė išeivių dukrą, nebemokančią lietuvių kalbos angliškai rašyti apie lietuvių kančias Sibiro tremtyje? Protėvių karaujas? Niūri egzotika? O gal žinojimas, kad patys lietuviai pradeda pamiršti savo istoriją, kad mūsų rašytojai nebesiryžta imtis šios temos? Knygą išleido Niujorko “Philomen books” leidykla, per pusmetį ji buvo išversta į 24 užsienio kalbas, o Prancūzijos literatūros žurnalas “LIRE” ją paskelbė geriausiu 2011 m. romanu jaunimui. Turbūt verta pamąstyti, iš kur tokia sėkmė?
Vis dėlto šioje knygoje kai ko pasigedau: kas padėjo tremtiniams ištverti nelemtąją dalią? Neapykanta Stalinui ir jo režimui? Įvairių tautų žmonių bendrystės pojūtis ir dalijimasis duonos trupiniais? Tėvo ilgesys ir jaunatviška meilė? O juk daugelis mūsų tremtinių prisipažįsta, kad jiems svarbiausia buvo Dievo tikėjimas ir prarastos Tėvynės meilė. Tai, ką laisvos ir sekuliarizuotos visuomenės atstovui vis sunkiau suvokti.
Kartais mane pribloškia mintis, kad mūsų jaunoji inteligentija pataikauja lėkštam, kabaretiniam skoniui, pritaria fiziologiniam požiūriui į asmenybę, kad daromės nebe kūrėjai, o tik vartotojai, popkultūros garbintojai ir puoselėtojai, kad dažnai nei iš šio, nei iš to tyčiojamės iš Lietuvos, keliame jai nepagrįstas pretenzijas ir reikalavimus.
O kaip jums atrodo?
Nuotraukoje: rašytojas Petras Venclovas ir jo romano „Kartybių taurė – iki dugno” viršelis.
Žurnalas “Metai”, 2012 metų 2-asis numeris
2012.03.02
