Tinkamas pradinis tiriamos baudžiamosios veikos kvalifikavimas ir kruopšti profesionali įvykio vietos apžiūra, – pirmosios būtinos sąlygos sėkmingam nusikalstamos veikos atskleidimui, kaltų asmenų išaiškinimui ir patraukimui baudžiamojon atsakomybėn. Įrodymų rinkimas – aktyvi procesinė veikla.
Jos tikslas – surinkti bylai reikšmingus dokumentus, daiktinius įrodymus, nusikaltimo pėdsakus, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti nusikaltimą padariusį asmenį arba jų grupę, sumodeliuoti nusikalstamų veiksmų seką ir nustatyti kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Gautų duomenų pagrindu keliamos ir tikrinamos nusikalstamos veikos versijos, profiliuojama (sudaromas nusikaltėlio arba jų grupės socialinis ir psihologinis portretas).
Taigi išaiškinti nusikaltimą, nustatyti kaltus asmenis, įrodyti jų kaltę ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn – ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuratūros, teismo pareiga, kuri negali būti perkeliama kaltinamajam arba jo gynėjui.
Nusikalstamos veikos įvykio vieta – tai vieta, kurioje daugiausia vyko veiksmų, susijusių su tiriamu įvykiu, kaltinamuoju ir nukentėjusiuoju. Būtent įvykio vietoje yra matomų ir nematomų nusikaltimo pėdsakų, kurie patys dažnai tampa įrodymais, o taip pat, savyje turi atskirąją įrodomąją galią (pavyzdžiui, kraujas ant aukos ir žudiko drabužių gali leisti identifikuoti ne tik žudiką ir auką, bet pagal kraujo pėdsakų susidarymo mechanizmą, pažeidimus kūne ir drabužiuose galima spręsti apie įvykio aplinkybes, nusikaltimo įrankius, kaltininkų, o, kai kuriais atvejais, įvykio liudininkų skaičių). Tuo pačiu įvykio vietos apžiūra neturi būti pernelyg perdėtai išplėsta, jeigu to nereikalauja bylos aplinkybės. Įvykio vietos apžiūros apimtį, metodiką ir būdą apibrėžia tiriamos nusikalstamos veikos pobūdis, kurį, pačia bendriausia prasme, nustato preliminarus tiriamos nusikalstamos veikos kvalifikavimas.
Medininkų žudynių baudžiamoji byla kvalifikuota kaip tyčinis dviejų ir daugiau asmenų nužudymas. Ši kvalifikacija neapima karo nusikaltimo Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai tyrimo ribų ir yra nepalyginti siauresnė. Tad spėju, kad šioje byloje įvykio vietos apžiūra labai nesiskiria nuo kitų įvykio vietos apžiūrų tyčinių nužudymų bylose. Tad tiriant šią bylą nėra pagrindo rinkti įrodymų, susijusių su karo nusikaltimais Lietuvos nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai. Šiuo būdu Medininkų žudynių bylos tyrimas yra be pakankamo pagrindo susiaurintas nuo karo nusikaltimų Lietuvos nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai iki tyčinio nužudymo.
Negalima manyti, kad bylos esmei didelės reikšmės neturi aplinkybė, kodėl ir kokių nusikaltėlių Lietuvos pareigūnai buvo užpulti, sužaloti ir nužudyti. Kur, kada, kokiomis aplinkybėmis jie žuvo, kas ir kokiais motyvais organizavo ir įvykdė šį užpuolimą? Kodėl visiems pareigūnams buvo šauta į pakaušį, lyg įvykdant baudžiamąją akciją? Kodėl liko nepaliesta Lietuvos vėliava, iškelta ant vagonėlio? Kodėl buvo pasirinktas būtent šis postas, kodėl, pasak tuometinio Lietuvos generalinio prokuroro Artūro Paulausko, jam sužinojus apie šį įvykį po 5 valandos ryto, greitoji medicinos pagalba buvo iškviesta pašalinio asmens 6 val. 03 min. telefoniniu pranešimu, kodėl gavus pranešimą apie sužalotus asmenis į įvykio vietą nebuvo pasiųstos kelios greitosios medicinos pagalbos brigados, o tik viena, kokių veiksmų ėmėsi pirmosiomis minutėmis mūsų teisėsaugos institucijų vadovai, sužinoję apie įvykdytą Medininkų posto užpuolimą ir jame budėjusių pareigūnų žudynes?
Šioje baudžiamojoje byloje įvykio vieta, įskaitant užpuolikų atvykimo ir pasitraukimo iš įvykio vietos maršrutą ir būdą, turėjo būti kruopščiai apžiūrėta, siekiant nustatyti užpuolikų judėjimo kryptį, užpuolikus mačiusius atsitiktinius liudytojus, galimai užpuolikų paliktus, pamestus arba išmestus daiktus, kurie gali padėti užpuolikus identifikuoti bylos tyrimo metu. Jeigu tokie daiktai buvo rasti, ar jie tinkamai ištirti? Pavyzdžiui, žurnalisto Gintaro Visocko straipsnyje Medininkų bylos tema teigiama, kad kukurūzų lauke buvo rastas pramintas takelis link Medininkų posto vagonėlio, netoli įvykio vietos buvo rasti tušti mineralinio vandens buteliai, iš kurių galimai gėrė Medininkų posto pareigūnų žudikai. Tad kyla klausimas, ar minėtoje byloje identifikuotas apavas ar paimti pėdsakų kvapų ir žemės pavyzdžiai? Ar nustatyta, keli asmenys ėjo šiuo takeliu? Koks šių asmenų ūgis, svoris? Ar šis takelis apžiūrėtas nuo pradžios iki galo, ar rasti kokie nors kiti daiktai, galintys padėti atpažinti nusikaltimą padariusius asmenis, ar paimti mineralinio vandens buteliai DNR ir daktiloskopiniam tyrimui?
Minėto šaltinio pagrindu byloje yra įrodymų, kad Medininkų žudynėse dalyvavo Vilniaus ir Rygos OMON’as. Tai iš dalies patvirtina ir nukentėjusysis Tomas Šernas, tačiau konkretūs asmenys, kurie įvardijami kaip žudikai šioje byloje, iki šiol nesuimti, jiems įtarimai nepareikšti. Byloje dalyvaujančio prokuroro nuomone, nukentėjusiojo T.Šerno parodymai nėra pakankamai patikimi, tad prokuroras vadovaujasi kitų bylos liudytojų parodymais. Pavyzdžiui, Medininkų byloje vienas kaltinimo liudytojas teigia, kad nusikaltimą daręs asmuo pametė savo rankinį laikrodį. Jeigu minėta įvykio vieta buvo tinkamai apžiūrėta, o jos rezultatai tinkamai procesiškai įforminti, tokia liudytojo parodymų aplinkybė gali būti patikrinama įvykio vietos apžiūros protokolu, prie jo pridėtomis fotografijomis, vaizdo įrašais, planais, schemomis, kinologų, teismo medicinos ir kriminalistikos specialistų paaiškinimais, pareiškimais. Tuomet galima spręsti apie liudytojo parodymų teisingumą ir patikimumą. Jeigu įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos ne visos su byla susijusios aplinkybės, pėdsakų, daiktų, įvykio situacijos, kaip taisyklė, patikimai atkurti nebegalima. Tuomet sunku įvertinti liudytojų parodymus jų patikimumo ir teisingumo prasme.
Manau, nepateisinama, kad iki šiol plačioji visuomenė beveik nieko žino apie Medininkų bylos teisinį kvalifikavimą, kaltininkus, tiriamas aplinkybes, pasitvirtinusius ir ne faktus, priežastis, dėl kurių ši byla neleistinai ilgai nesulaukia galutinio teismo verdikto.
Esu įsitikinęs, kad Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams kyla klausimų dėl Medininkų žudynių baudžiamosios bylos:
1) kodėl ši byla tiek laiko vilkinama?
2) kodėl dėl tokio neregėto bylos vilkinimo nėra nubaustas nė vienas atsakingas asmuo?
3) kodėl apie bylą, jos eigą tinkamai ir laiku neinformuojama visuomenė, juk būtent prieš ją ir jos suverenitetą buvo nukreipta minėta baudžiamoji veika?
4) kokiu pagrindu ir kas nusprendė, kad ši byla nėra susijusi su karo nusikaltimu Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai?
5) kodėl nukentėjusiojo T.Šerno atpažintas OMON’nininkas, taip pat bylos liudytojo V.Pužai nurodyti OMON’ininkai, dalyvavę Medininkų posto pareigūnų žudynėse, nėra patraukti baudžiamojon atsakomybėn?
Akį rėžia šio įvykio ir jo tyrimo negatyvios aplinkybės.
Viešai nekalbama, ar Medininkų žudynių byla tiriama kaip TSRS karinių ir jėgos struktūrų organizuotas karinis išpuolis prieš Lietuvos nepriklausomą valstybę. Šiandien teisiamas vienintelis asmuo, lyg norima būtų tuo pasakyti, jog Medininkų posto pareigūnų žudynių baudžiamoji byla yra paprasta kriminalinė byla dėl tyčinio nužudymo daugiau kaip dviejų asmenų. Lietuvos žmonės, išgyvenę minėtą Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir TSRS byrėjimo laikotarpį, neabejotinai šioje byloje tiriamą nusikalstamą veiką vertina ir supranta kaip buvusios TSRS žlugimo politinės agonijos pasireiškimo kraštutinę formą (svetimos valstybės organizuotą ir įvykdytą teroristinį aktą prieš Lietuvą). Tačiau ką šiuo aspektu yra nustatęs ikiteisminis tyrimas ir teismas? Ar yra tiriamos aplinkybės, susijusios su šio teroristinio akto užsakovais, organizatoriais, vykdytojais, pagalbininkais, ar siekiama išsiaiškinti jų padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tuometinę politinę situaciją? Gal ikiteisminis tyrimas ir teismas šios bylos netyrė ir nenagrinėja minėtų aplinkybių kontekste? Jeigu taip, tai kodėl?
Kada šios aplinkybės išnyko, pasidarė nebeaktualios ir kas nusprendė, kad jos nesietinos su teisme nagrinėjama minėta baudžiamąja byla? Kokios šios bylos aplinkybės pasikeitė lyginant su 1991.07.31? Gal norima tautai pasakyti, kad nebuvo jokios TSRS karinės agresijos arba kad Medininkų žudynių byla su šia agresija nėra susijusi ir nėra jos dalis? Tuomet ikiteisminis tyrimas ir teismas turėtų pateikti tokios išvados pagrįstus motyvus ir įrodymus. Šiame procese prokurorai įvertino T.Šerno parodymus kaip nepakankamai patikimus. Tad sunkiai galima įsivaizduoti minėtos bylos plėtrą ateityje. Sprendžiant iš bylos kvalifikavimo, tai liktų tik eilinis, kiek daugiau visuomenės dėmesio sulaukęs, daugiau kaip dviejų žmonių nužudymo atvejis. Su tokiu oficialiu bylos vertinimu padarytos veikos požiūriu, mano nuomone, sutikti negalima. Toks bylos teisinis įvertinimas neatitinka šios bylos faktinės ir istorinio laikotarpio tiesos.
Medininkų žudynės turi savo braižą – čia tarsi būta baudžiamosios akcijos.
Įvykio vietoje daug kraujo pėdsakų. Svarbu nustatyti nusikaltimo mechanizmą, kurį galėjo atskleisti specialistų ištirti kraujo pėdsakai ant nužudytųjų kūno, drabužių ir įvykio vietoje. Esu nuomonės, kad Medininkų posto užpuolimas – TSRS (Rusijos) karinių pajėgų provokacijos dalis, kurią įvykdė OMON’as. Taip manau todėl, kad šio posto užpuolimas lokalus, jame galėjo dalyvauti keletas užpuolikų, pridengiamų panašaus būrelio bendrų. Užpuolimas organizuotas iš pasalų. Žudymui pasirinkti ginklai labiau primena senas atsargas, negu spec. karinėms operacijoms naudojamus šaunamuosius ginklus. Nukentėjusysis T.Šernas įsitikinęs, kad postą užpuolė OMON’as, jis girdėjo užpuoliką kalbant lietuviškai. Karine prasme šis Medininkų posto žudynių atskiras atvejis – bevertis, jeigu neturima galvoje, kad šia akcija TSRS karinės agresijos jėgos pagrįstai galėjo tikėtis šios provokacijos tikslo – laukiamo Lietuvos atsako. Būtent OMON’o milicininkai buvo įpratę savo priešininkus guldyti ant žemės, ne kartą buvo užpuolę panašius postus. Pasak nukentėjusiojo T.Šerno parodymų, į posto vagonėlį OMON’ininkai įėjo nesibaimindami mūsų pareigūnų pasipriešinimo, įsakinėjo, kam klauptis, kam gultis, ir šaudė.
Įvykio vietoje rasta kariška neperšaunama liemenė, kuri nepriklausė mūsų posto pareigūnams. Tikėtina, kad ji – sužeistojo užpuoliko. Manytina, kad ši liemenė buvo nuimta, kad palengvintų sužeistojo užpuoliko kvėpavimą, žaizdos apžiūrą ir apdorojimą bei jo paties svorį. Ypač, jeigu sužeistam užpuolikui reikėjo skubios medicininės pagalbos.
Pareigūnų nužudymas šūviais į pakaušį, juos prieš tai paklupdant arba paguldant ant vagonėlio grindų, rodo, kad šių pareigūnų atžvilgiu buvo atlikta egzekucija. Aplinkybė, kad nužudytieji sutempti į vagonėlį, leidžia aiškiai suprasti, kad šios žudynės susijusios su šio posto priklausomumu Lietuvos valstybei. Pareigūnai nužudyti savo poste.
Sutinku su Audriaus Butkevičiaus interviu Slaptai.lt straipsnyje http://www.slaptai.lt/zvalgyba-kontrzvalgyba/3402-buves-kad-ministras-audrius-butkevicius-tarp-rusijos-ir-lietuvos-del-medininku-greiciausiai-egzistuoja-nerasyti-susitarimai.html, kuriame A.Butkevičius teigia, kad krašto apsaugos agentai nuolat stebėjo svarbiausius karinius ir ONOM’o objektus. To įrodymas – užfiksavo su „Latvija” sužeistojo atvežimą į karinio dalinio teritoriją faktą. Įdomu, ar KAM tarnybos laukė ir ruošėsi provokacijai, ar užfiksavo neįprastą karinį arba įtartinų automobilių su žmonėmis (kariškais arba civiliais drabužiais) išvykimą iš stebimų objektų? Ar mūsų tarnybos automobiliu sekė išvažiuojančiuosius, kad įspėtų ruošiamas provokacijas?
Pritariu Audriaus Butkevičiaus nuomonei, jog Medininkų žudynių bylą nagrinėti atsietai nuo bendros politinės situacijos, susiklosčiusios tuo metu, – negalima. Tai pamatinis teisinis klausimas šioje byloje. Juk teismas privalo be kitų aplinkybių, prieš skirdamas bausmę, būti tikras dėl traukiamo atsakomybėn asmens kaltės dydžio ir pobūdžio, nusikalstamų veiksmų ir motyvų.
Remiantis esama negausia informacija apie Medininkų žudynių bylos eigą, belieka viešai pareikšti, kad valstybės kaltinimas šioje byloje neįrodė, kad kaltinamasis Konstantinas Michailovas buvo įvykio vietoje ir yra tiesiogiai susijęs su Medininkų žudynėmis. Ši byla tinkamai neištirta, kaltinamojo kaltė dalyvaujant minėtame nusikaltime – neįrodyta, ką patvirtina ir JAV advokatas dr. Romas Sedlickas savo videointerviu portalui Slaptai.lt.
Skaitant išsamias žurnalisto Gintaro Visocko publikacijas apie Medininkų bylos procesą teisme, man užkliuvo teismo teiginys, kad „gynyba neįrodė” vieno ar kito dalyko minėtoje baudžiamojoje byloje. Šiuo atveju primenu, kad baudžiamojoje byloje nei kaltinamasis, nei gynėjai neprivalo įrodyti kaltinamojo nekaltumo.
Gynyba grindžia savo teiginius arba argumentus, prieštaraujančius kaltintojų pateiktiems arba teikiamiems įrodymams baudžiamojoje byloje. Įrodymų sąvoka baudžiamąjame procese nėra tapati gynybos prieštaravimams arba argumentams, samprotavimams, teiginiams. Gynyba baudžiamojoje byloje, siekdama apginti ginamąjį, iškelia ir pagrindžia abejones dėl kaltinančių įrodymų. Šiems gynybos veiksmams trukdyti neleistina ir net gi draudžiama.
Kaltinamojo kaltę privalo įrodyti valstybės kaltintojai. Jų teikiami įrodymai privalo būti nedviprasmiškai aiškūs, nepaliekantys vietos nė vienai abejonei. Tai reiškia, kad byloje turi būti įrodymais paneigtos bet kokios visos kitos galimos šio nusikaltimo versijos, siejamos su kitais, nei kaltinamasis, asmenimis. Privalo būti tvirtai įrodyti visi konkretūs kaltinamojo veiksmai, jų nusikalstamas pobūdis, sukeltos pasėkmės, ir, kas svarbiausia, – neginčytinas, tiesioginis ryšys tarp kaltinamojo veiksmų ir pasekmių. Medininkų bylos atveju privalėtų būti įrodyta, kokie ir kuo pasireiškę konkretūs kaltinamojo K. Michailovs veiksmai arba veiksmas buvo Lietuvos pareigūnų ar bent vieno jų mirties priežąstimi.
Kitaip teismas neturės jokio pagrindo skelbti apkaltinamojo nuosprendžio, nes nuomonėmis, prielaidomis ir spėlionėmis neįmanoma pagrįsti žmogaus kaltės.
Nuotraukoje: straipsnio autorius – advokatas Žilvinas Levickas.
2011.04.04
