Norėčiau grįžti prie temos, kurią paliečiau viename iš savo nesenų tekstų, tuo labiau, kad dabar prie jos grįš daugelis autorių.
Tai, kad Rusijos ir JAV (apskritai Vakarų) tarpusavio santykiai ne šiaip jau grįžta į šaltojo karo laikus, o jau grįžo į tokią būseną, patvirtina ir einamieji įvykiai, ir ekspertų vertinimai, ir politinių publicistų komentarai.
Kai kurie autoriai tą reiškinį vadina Trečiuoju pasauliniu karu.
Tačiau man tinkamesnis ir patogesnis lyginamajai analizei naudotinas terminas atrodo „Ketvirtasis pasaulinis karas“, paliekant trečiąjį eilės numerį klasikiniam praėjusio šimtmečio antrosios pusės SSSR ir JAV šaltajam karui.
Taigi tezės, kurią aš pasistengsiu čia smulkiau aptarti, esmė – kad ketvirtasis karas (jis kol kas antrasis „šaltasis“) potencialiai pavojingesnis, negu ankstesnis trečiasis. Visų pirma todėl, kad, skirtingai nei Pirmasis ir Antrasis karštieji pasauliniai karai, trečiasis (bent jau po 1962 metų) buvo ne dėl pasaulio perdalijimo, o dėl status quo išsaugojimo.
Šio status quo karinė-politinė bazė buvo doktrinos užfiksuotas tarpusavyje garantuotos branduolinės pusiausvyros panaikinimas. Tai reiškė, kad nė viena iš šalių negalėjo nebaudžiama suduoti priešui jį triuškinančio smūgio. Ta pusiausvyra, dažnai vadinama strateginiu stabilumu, taip ir liko nepaliesta iki šiol.
Trečiasis pasaulinis karas baigėsi „didžiausia geopolitine XX amžiaus katastrofa“ tik dėl to, kad sąmoningai ideologine prasme kapituliavo termidorinis sovietinis elitas, giliai įskaudintas taikaus sambūvio procese atsivėrusio vaizdo – žeminančio jo nomenklatūrinės gerovės skurdumo.
Patenkinęs per ketvirtį amžiaus visas beribes savo kūniškas ambicijas, tas elitas, dabar jau rusiškas, apsidairė aplinkui ir susimąstė apie „dvasingumą“, apie tam tikrų didžiausios geopolitinės katastrofos padarinių įveikimą, apie „klūpančiojo atsistojimą“, apie savo didybę. Pati žymiausia jo vidutinybė savo garsiojoje Krymo kalboje tas miglotas kolektyvines erotines fantazijas sėkmingai įkūnijo į tikslius geopolitinius konceptus: unikalų rusų genetinį kodą, senovės žemių surinkimą, Rusų pasaulį.
Taip buvo suformuluota Ketvirtojo pasaulinio karo darbotvarkė. Ir tai ne status quo išsaugojimo darbotvarkė. Net pats kukliausias praktinis dvasinio pakėlimo idėjos – „rusiškų žemių surinkimo“ – įgyvendinimas pareikalaus pakeisti bent jau dviejų šalių – NATO narių – Latvijos ir Estijos valstybines sienas.
Kokius instrumentus, be savo garsiojo „dvasingumo“, galėtų panaudoti sėkmingai konfrontacijai su NATO bloku ir į jį įeinančių šalių teritorijų aneksijai valstybė, kurios ekonominis išsivystymas, mokslinis ir technologinis lygis, konvencinių ginkluotųjų pajėgų potencialas daug kartų menkesnis už NATO?
Tik branduolinį ginklą. Bet, paklausite jūs, ar prieš porą pastraipų nebuvo tvirtinama, kad branduolinės ginkluotės sferoje Rusija ir JAV, kaip ir prieš pusę amžiaus, tebėra abipusiai garantuoto sunaikinimo doktrinos patinėje situacijoje ir, vadinasi, branduolinį faktorių galima išbraukti iš strateginių apskaičiavimų? Dalykas tas, kad yra ne visai taip, o tiksliau – visai ne taip.
MAD (mutual assured destruction – abipusiai garantuotas sunaikinimas)doktrina aptarė tik vieną, labiausiai triuškinantį branduolinių valstybių karinio konflikto scenarijų: viena šalis suduoda triuškinantį masinį smūgį priešo miestams ir jo branduolinio ginklo gabenimo priemonėms, kita atsako išlikusių raketų smūgiais į konflikto iniciatoriaus miestus. Išlikusi kiekvienai šaliai galimybė padaryti oponentui nepriimtinų nuostolių (milijonų žmonių žūtis) net per antrąjį atsakomąjį smūgį (tarpusavio žudynių grėsmė) ir suturėdavo abu priešininkus nuo tokio veiksmų varianto.
Beje, būtent toks RF ir JAV apsikeitimas malonybėmis ir buvo modeliuojamas „prezidentų“ pratybose gegužės 8-ąją.
Bet abiejų šalių kariniai analitikai jau seniai pastebėjo, kad scenarijus, sudarantis šios doktrinos pagrindą, neaprėpia visų galimų branduolinio ginklo panaudojimo variantų. Visai realu numatyti, kad jeigu tarp šalių kyla aštrus politinis konfliktas, palaipsniui pereinantis į karinį susirėmimą, viena iš šalių gali panaudoti ribotą kiekį savo branduolinio ginklo, nusitaikiusi į kai kuriuos pavienius taikinius.
Ką tada turės pasirinkti kitos šalies politinė vadovybė? Smogti masinį branduolinį smūgį priešo miestams? Bet tada rezultatas bus masinės žudynės. Ne geriausias variantas. Kapituliuoti politinio konflikto išeities stadijoje? Irgi nelabai patraukli perspektyva. Tad po migdančia strateginio stabilumo skraiste, apskritai, slypi neištirta potencialiai pavojingų branduolinių konfliktų scenarijų sritis.
Kai kurie iš šių apmąstymų atsispindėjo „riboto branduolinio karo“ koncepcijoje, kurią kėlė Ronaldo Reigano administracija pirmaisiais valdymo metais (žiūr. Геловани В.А., Пионтковский А.А. "Эволюция концепций стратегической стабильности. Ядерное оружие в ХХ и ХХI веке". М., 1997, Москва, 2008).Bet apskritai SSSR ir JAV po egzistencinės patirties per Kubos krizę išvengė šaltojo karo metais tiesioginio karinio susirėmimo, galėjusio nuvesti iki eskalacijos branduoliniame lygmenyje.
Tačiau teoriškai aišku, kad nepastovesnėje geopolitinėje situacijoje branduolinė valstybė, orientuodamasi į status quo keitimą, turinti tokiam keitimui daugiau politinės valios ir tam tikrą dalį avantiūrizmo, gali pasiekti rimtų užsienio politikos rezultatų, grasindama panaudoti ar ribotai panaudoti branduolinį ginklą. Juk branduolinė strategija – tai tik pusė sausos matematinės apsikeitimo smūgiais scenarijų analizės, o kita pusė – dramatiška psichologinė dvikova.
Apžvelkime šiame kontekste, pavyzdžiui, vieną visiškai įmanomą Ketvirtojo pasaulinio karo epochos scenarijų. Realizuojant pakeliančią dvasią amžinų rusų žemių surinkimo koncepciją, paskelbtą Vladimiro Putino kovo 18-osios istorinėje kalboje, turintieji unikalų genetinį kodą Narvos miesto pasionistiniai rusakalbiai gyventojai Estijoje surengia referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos pasaulio. Jų laisvo valios pareiškimo rezultatams realizuoti į Estiją įvedami iki dantų ginkluoti „žalieji žmogeliukai“ su žyminiais ženklais arba be jų ir dalykiškai sustato naujus pasienio ženklus.
Kaip šioje situacijoje elgsis agresyvus NATO blokas? Pagal esminį 5-ąjį šios organizacijos įstatų straipsnį, visos valstybės narės turi suteikti Estijai skubią karinę paramą. Kai kurios iš tų valstybių turi techninių galimybių pašalinti ateivius per pusvalandį distancinio ugnies poveikio priemonėmis. Estijos sąjungininkių atsisakymas vykdyti savo įsipareigojimus turės istorinę reikšmę: tai reikš NATO galą, galą JAV kaip pasaulinės valstybės ir visišką politinį Vladimiro Putino Rusijos dominavimą ne tik Rusijos pasaulio areale, bet ir visame Europos žemyne.
Ir vis dėlto atsakymas į klausimą – ar NATO gins Estiją, jei Rusija bandys kaimynę išprievartauti, nėra visai aiškus.
Pavyzdžiui, įdomaus straipsnio “Pasaulis iš proto neišsikraustė“ autorius Jurijus Felštinskis numato, kas bus: „Štai mes ir atsidursime prieš Rusijos karo su NATO grėsmę, ir, beje, V.Putinas bus įsitikinęs, kad NATO nepradės karo dėl Pabaltijo, nerizikuos atomine katastrofa… Jis, kaip ir Hitleris, manys, kad Vakarų demokratijos pabijos. O jos nepabijos (o to Vakarų demokratijos, kaip ir V.Putinas, dar nežino)“.
Tai tas retas atvejis, kai aš labiau linkęs sutikti su V.Putinu ir A.Hitleriu, negu su J.Felštinskiu. Tuo labiau, kad, pasak J.Felštinskio, Vakarų demokratijos pačios dar nežino, kaip jos pasielgs kritiškoje situacijoje. O štai V.Putinas žino, kad jos žino, kad jeigu ateis į pagalbą Estijai, tai V.Putinas atsakys labai ribotu branduoliniu smūgiu: sunaikins, pavyzdžiui, dvi Europos sostines. Žinoma, ne Londoną ir ne Paryžių. Velniaižin, kaip gali iš nevilties atsakyti net maža branduolinė valstybė, gavusi tokį smūgį.
Ir dabar pastatykite save Nobelio taikos premijos laureato Barako Obamos vieton. Jis liko vienintelis, kuris gali kažkaip įsikišti į netikėtai paaštrėjusį konfliktą dėl niekam Amerikoje nežinomo miestuko – Narvos, tegul jis prasmenga skradžiai. O visa pažangioji ir net visa reakcingoji Amerikos visuomenė darniai šūkalios jam pritardama: „Mes nenorime mirti už f***** Narva, Mr. President!“
Beje, kaip paaiškėjo, tokios pat nuomonės laikosi ir dauguma VFR gyventojų, kur neseniai buvo atlikta visuomenės nuomonės apklausa „Ar VFR privalo vykdyti savo sąjunginius įsipareigojimus Estijos atžvilgiu jos karinės konfrontacijos su Rusija atveju?“ 70 procentų taikingų Vokietijos piliečių atsakė: „Nein, Vokietija privalo laikytis neutralios pozicijos tokiame konflikte“.
V.Putinas seniai stebi savo Vakarų partnerius ir giliai juos niekina. O kaip gi kitaip juos vertinti, jeigu didžiosios Europos kancleriai ir premjerai rikiuojasi į eilę, kad patarnautų kaip pastumdėliai jo dujų talpyklose už apgailėtiną atlygį – du milijonus eurų per metus? Arba po to, kai Vladimiras poroje su Bašaru vienu cheminiu smūgiu išsklaidė kaip avigalvius visus Vakarų lyderius, visiškai pakeisdami Sirijos krizės darbotvarkę: iš sunitų bendrijos budelio Asadas pasaulio visuomenės akyse akimirksniu virto respektabiliu valstybės vyru, užsiimančiu kilniais cheminio nusiginklavimo darbais.
V.Putinas apdūmė tada B.Obamą su jo red lines, ir jis apdūmė šiandien savo buvusius partnerius iš „Didžiojo aštuoneto“. Jis įsitikinęs, kad neišsitraukęs kardo aploš juos potencialiuose konfliktuose, kurie kils realizuojant didžiąją Rusų pasaulio idėją, nepaisant net to, kad RF smarkiai atsilieka nuo NATO paprastos ginkluotės srityje ir nepranoksta JAV branduolinėje sferoje. Mes laimėsime dvasia. Dvasia ir įžūlumu.
„Kaip mokinukui peštis su rinktiniais chuliganais“, ir dar branduoliniu laužu apsijuosusiais ir, jei tik kas, juo mosuojančiais? Vienintelis šansas Vakarams, aiškiai nesugebantiems konfrontuoti su superbranduoline valstybe, išspręsti kankinančią Narvos dilemą ir išlikti pasaulio istorijoje – neleisti susidaryti tokiai situacijai, tai yra sustabdyti V.Putino senųjų žemių surinkimo projektą pirmojoje, Ukrainos stadijoje, pasitelkus ekonominio, politinio ir juridinio pobūdžio priemonių rinkinį.
Atrodo, Vakarai pradeda tai suprasti, ir jau šiek tiek paveikė įvestos sankcijos, o labiausiai rusiškų žemių ir Amerikos dolerių surinkėjui asmeniškai JAV Finansų ministerijos finansų žvalgybos vadovo Devido Koeno pažadėtosios. Žinoma, V.Putinas iki savo paskutinės akimirkos valdžioje stengsis sėti chaosą Ukrainoje, kad jokiu būdu neleistų jai ištrūkti iš vagišių, įsitaisiusių posovietinėje erdvėje, sistemos.
Bet painūs ir nenuoseklūs Vladimiro Tavričevskio parodymai bendroje spaudos konferencijoje gegužės 7 dieną po Šveicarijos prezidento skubaus vizito į Maskvą reiškia viena: artimiausioje perspektyvoje vargu ar jis taps Naujosios Rusijos Vladimiru. Mėgaudamasis savo triumfu, V.Putinas prieš mėnesį atmetė jam siūlytą Ženevoje Miuncheno sandėrį – 1: Krymas jūsų, ir nelįsk toliau į Ukrainą. Dabar jis pats stengsis įtraukti Vakarus į Miuncheno sandėrį – 2: mainais už atsisakymą tiesiogiai įvesti kariuomenę – Krymas mūsų, sankcijų nuėmimas ir jam patikęs senio Bžezinskio išorės kontrolės kontinentinėje Ukrainoje planas.
Bet ką mes čia vis apie Narvą ir Naująją Rusiją? Juk yra ir kitų viliojančių objektų rusiškoms žemėms surinkti iš meilės. Pavyzdžiui, Šiaurės Kazachstanas. Nacionalinis mąstytojas Solženycinas, samprotaudamas, kaip mums sutvarkyti Rusiją, tiesiog vadino tą teritoriją Pietų Sibiru. O ir koks gi rusų patriotinis ekspertas po kovo 18-osios neišspausdino straipsnelio, svarstydamas ir milžiniškus ekonominius dividendus iš tokio įsigijimo, ir jo rimtą geopolitinę naudą. Bet aš jaučiu, kad į Šiaurės Kazachstaną laimingas unikalaus rusų genetinio kodo nešėjas neskuba. Maža to, jis apskritai ten niekada nelįs.
Ten jis susidurs ne su refleksuojančiais „botanikais“ Vakarais, o su dunksančiu už suverenaus Kazachstano nugaros genetiškai jam artimu branduoliniu „kauburiu“. Kuriam svetimos hamletiškos abejonės ir sentimentai „būti ar nebūti“.
Nuotraukoje: Andrej Piontkovskij – politikos ekspertas, Maskva.
Informacijos šaltinis – svoboda.org.
2014.05.19; 05:55
