Ši istorija nutiko Vokietijos mieste Frankfurte, pasibaigus Antrojo pasaulinio karo baisumams. Amerikiečių kontroliuojamoje Vokietijos zonoje Sovietų Sąjunga turėjo teisę įkurti specialiąją karinio ryšio misiją. Iš pradžių toji rusų misija JAV karinei žvalgybai nekėlė jokių rūpesčių. Oficiali sovietų misijos užduotis buvo taiki: nedelsiant užglaistyti bet kokius nesusipratimus, kylančius tarp amerikiečių ir rusų karių. Bet ilgainiui sovietinė misija Frankfurte tapo itin veiksmingu ir galingu GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) padaliniu. Visi sovietinės misijos darbuotojai, o jų – keturiolika, ilgainiui buvo sukomplektuoti iš kadrinių, puikiai paruoštų žvalgybininkų. Profesionalūs GRU žvalgybininkai pradėjo amerikiečių karius stebėti ne tik vizualiai. Jie slapta patekdavo į amerikiečių ir britų kontroliuojamą teritoriją, atsiplėšę nuo seklių rengdavo slaptus susitikimus su Frankfurte ir aplinkiniuose rajonuose veikiančiais pačias įvairiausias priedangas bei legendas turinčiais SSRS šnipais.
Siekdami išardyti šį “gyvačių lizdą” amerikiečiai pagalbon pasitelkė Miunchene dislokuotą žvalgybinį padalinį. Tačiau toji grupė akivaizdžiai nesusidorodavo su jai patikėta užduotimi. Sovietų žvalgai buvo labai atsargūs, gudrūs ir sumanūs. Jiems dažniausiai pasisekdavo pasprukti nuo “amerikietiškos uodegos” (juos stebinčių seklių – G.A.past). O pasprukę jie kelioms dienoms kažkur pradingdavo. Amerikiečiai nežinodavo, nei kur jie buvo pradingę, nei su kuo susitikdavo, nei apie ką šnekėdavosi. Tad amerikiečių karinė vadovybė Europoje buvo rimtai sunerimusi. Tas nerimas – nebe pagrindo. Rusams netrukus tapo žinomos visos karinės amerikiečių paslaptys, planai: kur ruošiamasi dislokuoti naujus dalinius, kada ir kur pajudės anksčiau dislokuotos karinės grupės, kokios naujos technikos atgabenta iš už Atlanto.
Žodžiu, amerikiečiams nesisekė pergudrauti sovietų žvalgybininkų iš “gyvačių lizdo”. Tačiau padėtis kardinaliai pasikeitė, kai Frankfurte jie įkūrė, jų pačių žodžiais, savo mažąjį CŽV padalinį. Amerikiečių generolas majoras Šoltisas užduotį išardyti “gyvačių lizdą” patikėjo specialiųjų operacijų vadovui Longhoferiui. Ar pavyks šiam majorui nubausti įžūliuosius GRU šnipus?
Iš pradžių būta daug pesimizmo. Amerikiečių ataskaitose rašyta, jog neįmanoma net bandyt verbuoti sovietus iš “gyvačių lizdo” (nors verbavimas tuo metu buvo laikomas vienu iš efektyviausių slaptosios informacijos rinkimo būdų). Kai kurie amerikiečiai buvo itin pesimistiškai nusiteikę, nes sovietai iš minėtos misijos vakarais niekad neišeidavo. Jie visi gyveno nuo pašalinių akių uždaroje misijos teritorijoje. Jei laisvadieniais kur nors išvažiuodavo, tai tik grupėmis, ne po vieną ir ne po du. Įtaisyti ten pasiklausymo aparatūros taip pat neįmanoma, kadangi terotorija buvo akylai saugoma. Jokių pašalinių žmonių į teritoriją sovietai, be abejo, irgi neįsileisdavo. Aptarnaujantis personalas gyveno misijos teritorijoje ir už jos ribų neišeidavo nei dieną, nei naktį.
Tiesa, toje misijoje kadaise dirbo vienas vokiečių kilmės virėjas. Bet kai keli sovietų žvalgybininkai susirgo skrandžio opa, virėją jie nedelsiant atleido. Amerikiečių žvalgybos manymu, dėl skrandžio opų virėjas buvo nieko dėtas. Tiesiog GRU atstovų darbas misijoje buvo labai nervingas, ir jie susirgo ne dėl prasto maisto, o dėl nuolatinės nervinės įtampos.
Tada mini CŽV padalinio Frankfurte vadovybei kilo mintis pasiklausymo aparatūrą įtaisyti automobiliuose, kuriais važinėjo ryšių misijos darbuotojai. Iš pradžių toks majoro Longhoferio sumanymas atrodė neįmanomas. Juk automobiliai nė akimirkai nebuvo paliekami be priežiūros. Naktimis jie buvo saugojami specialiuose garažuose. Jei sovietai sumanydavo įsigyti naują automobilį, tai tik kruopščiai patikrintą. Savo lengvąsias mašinas jie remontuodavo vokiškose dirbtuvėse. Tačiau meistrus nuo darbo pradžios iki pabaigos stebėdavo jų žmonės. Vadinasi, galimybių nepastebėtam įsiskverbti į “gyvačių lizdą”, – jokių.
Ir vis dėlto amerikiečiams pavyko įtaisyti pasiklausymo aparatūrą į automobilius, kuriais važinėjo sovietų ryšių misijos žvalgai. Tokia galimybė pasitaikė, kai atėjo pranešimas, esą vyrai iš “gyvačių lizdo” ketina pirkti keletą automobilių firmoje “Opel”. Ši žinia amerikiečius pasiekė tik todėl, kad “Opel” markės automobiliais Riuselheime prekiavusioje firmoje dirbo jų žvalgas – remontininkas turkas. Tas turkas buvo kietas riešutas. Jis sugebėjo išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis rusai sutinka pirkti “Opel” klasės lengvuosius automobilius: tik tiesiai nuo konvejerio, be to, galutinis mašinos surinkimas turi būti atliekamas stebint jų atstovui.
Štai čia CŽV specialistai ir nusprendė apgauti GRU atstovus. Pirmiausiai amerikiečiai nusipirko du “Opel” klasės automobilius ir juos specialiu reisu nuskraidino į JAV. O ten amerikiečių žvalgybininkai pabandė išsiaiškinti, per kiek laiko įmanoma išardyti “Opel” ir vėl jį surinkti. CŽV atstovai suvokė: jei “Opel” pasisektų išardyti, įtaisyti jame pasiklausymo aparatūrą ir jį vėl surinkti per naktį, maždaug per 10 – 11 valandų, – vadinasi, operacija gali pasisekti.
Per pirmuosius bandymus “Opel” buvo išardytas ir surinktas tik per 20-imt valandų. Tačiau treniruojantis pasisekė pasiekti norimo rezultato. Kai specialistams išardyti ir surinkti “Opel” pavyko per 11-a valandų, operacijos vadovas nutarė rizikuoti. Juk būtent vienuolika valandų skiria naktinę ir rytinę pamainą. Kai buvo nuspręsta imtis operacijos, kuri buvo pavadinta “Gyvačių lizdas”, beliko laukti pranešimo, kada rusai praneš perką “Opel” klasės mašinas. Belaukiant lemtingos dienos amerikiečiams pavyko papirkti gamyklos apsaugą apsimetant ekspertais iš konkuruojančios “Ford” įmonės ir sumokant solidų honorarą amerikietiškais doleriais.
Tad kai rusai pranešė, jog kitos dienos rytą atvyksta pirkti lengvosios mašinos, CŽV žvalgybininkai jau buvo pasiruošę. “Opel” gamyklos sargai juos įsileido maždaug 19 valandą vakaro. Išardyti ir vėl surinkti pirmąjį ant konvejerio stovėjusį “Opel” klasės automobilį jie privalėjo iki 8-os valandos ryto. Tad jų žinioje būta vos 12-a valandų. Išrinkti ir surinkti automobilį įtaisant moderniausią pasiklausymo aparatūrą vos per keliolika valandų – itin sudėtinga užduotis. Mažiausia klaida, ir jie nesuspėtų. Tačiau šį kartą amerikiečius lydėjo sėkmė. Jie suspėjo įmontuoti pasiklausymo aparatus. Be to, pasiklausymo aparatūra buvo taip sumontuota, kad ją aptikti būtų įmanoma tik visiškai išardžius automobilį.
Kitos dienos rytą GRU vyrai iš “gyvačių lizdo” nusipirko pirmąjį konvejeriu atkeliavusį “Opel” klasės automobilį, būtent tą, kuriame buvo įtaisyta pasiklausymo aparatūra. Tokiu pat įžūliu būdu amerikiečiams pavyko “apdoroti” dar dešimt automobilių, kuriuos rusai įsigijo iš “Opel”. Tad netrukus amerikiečiams buvo žinomos visos “gyvačių lizdo” paslaptys: kur rusai išvažiuoja, su kuo susitinka, apie ką kalbasi. Šios operacijos pagalba amerikiečiai nesunkiai demaskavo net tuos, kurie Frankfurte ir aplinkiniuose rajonuose slapta talkindavo sovietams.
Už šį stambų laimėjimą amerikiečių majoras Longhoferis susilaukė paaukštinimo ir “agresyvaus žvalgybos aso” pravardės.
“XXI amžiaus” priedas “Slaptieji takai”
2010.05.19
