Tikriausiai ne visi susipažinę su itališkame laikraštyje “L‘Occidentale” neseniai pasirodžiusia Lašos Zilpimiani publikacija “Stalinizmo šešėlis virš Kaukazo”. O susipažinti – vertėtų.
Publikacija aktuali ir Lietuvai. Čia galimos plačios paralelės.
Pagrindinė rašinio tema – Kaukazas, akivaizdžiausiai pereinantis į Rusijos Federacijos rankas, ir Vakarų Europa, praranda politinę įtaką šiame strategiškai svarbiame regione. Analitiniame straipsnyje tvirtinama, kad Kaukaze vėl šeimininkauja Kremlius.
Jei iki 2008-ųjų pabaigos dar vyko įnirtingos grumtynės dėl įtakos Kaukazui ir tose grumtynėse kaip lygus su lygiu varžėsi dvi grupuotės – Rusija prieš JAV ir Vakarų Europą, tai šiandien šis karas akivaizdžiai pralaimėtas. Ir jį pralaimėjo būtent vidinių ekonominių bei struktūrinių bėdų kamuojami Vakarai.
Tiesa, Vakarai nuoširdžiai bandė silpninti Maskvos šantažą Kaukazo respublikoms. Bet vakariečių naudota strategija patyrė pralaimėjimą. Vakarietiška strategija pasirodė esanti niekam tikusi.
Mat vakariečiai, remiantis L.Zilpimiani įžvalgomis, nesurado priešnuodžių Rusijos sumaniai puoselėjamai strategijai “skaldyk ir valdyk”. Dabartinė Rusijos Federacijos vadovybė sugeba visus Kaukazo regioninius konfliktus panaudoti savo labui.
Ryškiausias pavyzdys – neišnarpliotas Armėnijos ir Azerbaidžiano konfliktas. Kremlius apsimeta tame regione esąs pagrindinis taikdarys. Bet iš tiesų šiandieninės Rusijos strategai trokšta palaikyti esamą įtampą ir neapibrėžtumą. Nes tik taip Rusija gali tikėtis išsaugoti savo įtaką šioje konfliktų zonoje.
Perprasti rusiškos skaldymo politikos esmę – lyg ir nesudėtinga. Kremliaus vadovai stengiasi puikiai sutarti su Jerevanu ir tuo pačiu metu palaiko gana draugiškus santykius su Baku. Taip veikdama Maskva tampa reikalinga abiems rungtyniaujančioms šalims. Rusijos politinis svoris auga tarsi ant mielių. Žodžiu, Rusijos politika šiame regione – dviprasmė, daugiabriaunė, daugialypė. Rusijos diplomatai vienaip kalba Armėnijos sostinėje, kitaip – susitikdami su Azerbaidžano vadovybe. Dar kitokius žodžius taria bendraudami su Vašingtono ir Briuselio diplomatais.
Vadinasi, tik klastingai dviprasmė Rusijos pozicija neleido pasiekti kompromiso, priimtino dėl Kalnų Karabacho mirtinai susipykusiems armėnams ir azerbaidžaniečiams. Taip pat akivaizdu, jog Armėnijos ir Azerbaidžano politikai priversti pataikauti Kremliui, nors Kremlius yra pagdindinis nestabilumo palaikytojas ir kurstytojas. Velniškai nemalonu šypsotis tam, kuris naudojasi tavo bėdomis. Bet šypsotis tenka, nes iki šiol nerastas priešnuodis, pajėgus neutralizuoti Kremliaus gebėjimą kiršinti kaimynes ar dirbtinai provokuojant nacionalinius nesutarimus tarp titulinės tautos ir tautinių mažumų.
Panaši padėtis susidariusi ir Gruzijoje. ES ir JAV dėjo dideles viltis į Tbilisį. Bet džiuginančių rezultatų nesulaukė. Šiandien Gruzijos valstybė ir jos naujoji vyriausybė negali laisvai pasirinkti savo raidos kelio dėl okupuotų šalies teritorijų. 2008-aisiais, kai atrodė, jog Gruzija praktiškai ištrūko iš Maskvos glėbio, Rusija parodė savo aštrius nagus. Kad neprarastų įtakos Gruzijai, Kremlius, panaudodamas šiurkščią jėgą, okupavo dvi prorusiškas separatistines šios šalies vietoves.
Dabar Rusijos Federacija gali lengvai įtakoti Gruzijos užsienio politiką, nes tarptautiniuose santykiuose be teritorinio vientisumo gruzinai nepajėgūs pasiekti rimtų, ilgalaikių pergalių.
Panašių galimybių išnaudojant vadinamuosius nacionalinius konfliktus Rusija turi ir Ukrainoje bei Moldovoje, žaizdama tautinėmis kortomis Kryme ir Padniestrėje.
XXX
Bet kuo kaukazietiška tema aktuali Lietuvai? Ogi padeda atidžiau pažvelgti į aktualiausias Lietuvos bėdas, įskaitant ir Vilniaus – Varšuvos nesutarimus. Prisiminkime vieną iš paskutiniųjų LRT diskusijų “Tautos aikštėje”, kur žurnalisto Andriaus Tapino sukviesti ginčijosi, be kita ko, ir LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis, buvęs Lietuvos URM vadovas Audronius Ažubalis, politikos apžvalgininkai Česlovas Iškauskas, Jacekas Komaras ir laisvės gynėjas Kasparas Genzbigelis.
Įsiminė buvusio Lietuvos diplomatijos vadovo, šiandieninio Seimo Užsienio reikalų komiteto nario A.Ažubalio pastebėjimai, kad Vilniaus krašto lenkai yra tik įrankis žymiai didesniame politiniame žaidime. Parlamentaras A.Ažubalis pabrėžė, jog šio politinio žaidimo aikštelė – Lietuva. Tačiau šį žaidimą organizuojančios jėgos įsikūrusios už Lietuvos ribų. Parlamentaro tvirtinimu, paskutiniųjų Seimo rinkimų išvakarėse būtent dvi užsienio ambasados bandė palaikyti ryšį su Lietuvai nuolat dėl neva lenkų tautinės mažumos pažeidinėjamų teisių priekaištaujančia LLRA vadovybe. Seimo narys A.Ažubalis omenyje turėjo Lenkijos ir Rusijos ambasadas. Lenkijos ir Rusijos pavadinimai buvo garsiai ištarti.
Deja, į šią pastabą nieko konkretaus ir aiškaus neatsakė nei “Tautos aikštėje” dalyvavęs parlamentaras V.Tomaševskis, nei politikos apžvalgininkas J.Komaras. O juk šis parlamentaro A.Ažubalio pastebėjimas – labai svarbus akcentas. Lietuvos žurnalistai privalėtų verste užversti LLRA vadovybę viešais klausimais, ar esama ryšių su Rusijos diplomatais. Šis klausimas turėtų tapti pagrindiniu pradedant bet kokią diskusiją su LLRA vadovybe. Tokių paaiškinimų mes privalome reikalauti iš V.Tomaševskio ir jo bendraminčių nuolat, visur ir visada.
Deja, “Tautos aikštės” vedėjas žurnalistas A.Tapinas elgėsi ypatingai atlaidžiai. Nacionaliniuose debatuose dalyvaujantiems jis leido atsakinėti į klausimus taip, kaip šie tik pageidavo: noriu – konkrečiai atsakinėju, noriu – diskutuoju “ne į temą”. Todėl mažų mažiausiai keli svarbūs klausimai liko be atsako. Nors buvo prasminga atidžiau panagrinėti net Lenkijos ambasados veiklos Lietuvoje ypatumus.
Žinoma, lenkų diplomatų susidomėjimas LLRA politine ateitimi – labiau suprantamas už rusų dilpmatų smalsumą. Tačiau kiekvienas diplomatinis žingsnis neturėtų priminti kišimosi į suvenerios valstybės reikalus. Ar Lenkijos valstybė neperžengė šios ribos, taip ir liko neaišku, atidžiai išklausius keletą valandų trukusių nacionalinių debatų, pavadintų “Tautos aikšte”.
Be rimtesnės analizės liko ir versija, jog Lietuvos – Lenkijos nesutarimai turės įtakos Latvijos ateičiai. Jei tik lenkų tautinei mažumai pavyks Lietuvą parklupdyti ant kelių, panašius į LLRA reikalavimus greičiausiai puls kelti Latvijos rusakalbiai. Taigi nusileisdami nepagrįstiems V.Tomaševskio reikalavimams mes pakenksime savo brangiausiems broliams latviams. Ar mes galime sau leisti kenkti savo draugiškiausiems kaimynams? Juk dėl demografinės padėties mūsų vieninteliai broliai baltai latviai atsidūrę žymiai keblesnėje padėtyje nei mes, baltai lietuviai. Jei pablogės latvių padėtis, susilpnės ir mūsų galimybės priešintis polonizacijoms, rusifikacijoms bei globalizacijoms.
Žurnalisto L.Tapino vadovautoje “Tautos aikštėje” deramai nebuvo akcentuojami ir dar keli svarbūs momentai. Pirma, Lietuva turi teisę įtarti Lenkiją puoselėjant ekspansines, revanšistines, okupacines užmačias Vilniaus krašte. Vilniaus okupacijos ir jos metu padaryta žala lietuvybei – akivaizdi, milžiniška. Bet oficialioji Varšuva nė neketina pasmerkti Pilsudskio ir Želigovskio žygių. Po 1990-ųjų Kovo 11-osios Akto paskelbimo Lietuva ir vėl turėjo panašių bėdų Vilniaus krašte. Viena politinė jėga ten puolė kurti autonominį darinį bandant atplėšti jį nuo Lietuvos ir priskiriant arba Lenkijai, arba Baltarusijai. Lietuvai nieko kito nebeliko kaip tik įvesti tiesioginį valdymą. Deja, oficialioji Varšuva nepasmerkė ir tų dienų autonomininkų veiklos.
Tad Lietuva elgiasi teisingai, įtariai žvelgdama į bet kokius lenkų tautinės bendrijos Vilniaus krašte ar Lenkijos valdžios prašymus, pasiūlymus, reikalavimus. “Tautos aikštėje” buvo labai taikliai pastebėta: “Paduok lenkui pirštą, tai jis nukąs visą ranką”. Bet Vilniaus okupacijos metais padarytos skriaudos “Tautos aikštėje” beveik neanalizuotos. Nors prisiminus, kaip pokario metais Lenkija agresyviai, grobuoniškai ir be menkiausio gailesčio masiškai uždarinėjo lietuviškas mokyklas ir laikraščius, kitaip atrodytų ir šiandieniniai LLRA reikalavimai dėl lenkiškų gatvių užrašų ar dvigubos “W” raidės lietuviškuose pasuose.
Vaizdingas posakis dėl “nukąstos rankos” paskatino diskusiją, ar pastaruoju metu eskaluojami lenkų tautybės žmonių reikalavimai – jau paskutiniai? Klausantis ponų V.Tomaševskio ir J.Komaro atsakymų buvo galima susidaryti slogų įspūdį. Nėra jokių garantijų, jog Lietuva, klusniai įvykdžiusi šiandieninius lenkiškus reikalavimus, ateityje nesulauks naujų, dar didesnių lenkiškų reikalavimų. Lenkijos žurnalistas, politikos apžvalgininkas J.Komaras tvirtino negalintis žinoti, kaip situacija susiklostys po dvidešimties metų.
Beje, minėtuose nacionaliniuose debatuose beveik nekalbėta ir apie tragišką Lenkijos lietuvių padėtį. Lenkijos lietuviams Varšuva nedaro jokių nuolaidų. Lenkijos lietuviai priversti gyventi tarsi ant kunkuliuojančio vulkano: Varšuva arba grasina neduosianti lėšų vienintelio lietuviško žurnalo “Aušra” leidybai, arba užsimoja ženkliai sumažinti finansų srautus paskutiniųjų lietuviškų mokyklų Punske ir Seinuose išlaikymui. Lyginant Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių padėtį – akis badančios disproporcijos. Atvirai kalbant, lietuvių nacionalinį orumą žeminančios disproporcijos. Vaizdžiai tariant, mūsų tautiečiai Lenkijoje beveik nieko neturi, o Lietuvos lenkai turi viską, ko reikia puoselėjant lenkiškumą, ir vis tiek jiems per maža.
Įsiminė ir tai, jog minėtoje nacionalinių debatų diskusijoje kažkodėl nedalyvavo draugiškai, bičiuliškai į Lietuvą žvelgiantis lenkas Ryšardas Maceikianecas. Šis Lietuvos lenkas (nors kai kas jam nuolat primena, kad lemtingais 1990-aisiais susilaikė balsuojant dėl Kovo 11-osios Akto) į daugelį lenkų – lietuvių nesutarimų žvelgia visai kitaip, nei agresyvioji LLRA vadovybė. Apibendrinant paskutiniuosius viešus R.Maceikianeco pasisakymus akivaizdu, kad jis – LLRA oponentas. Jis ragina savo tautiečius savo pačių labui kuo tobuliau išmokti lietuvių kalbą ir į Lietuvą žvelgti kaip į savo tėvynę, o ne kaip į Lenkijos provinciją.
Deja, pastarųjų kelerių mėnesių diskusijose, kur tik bandoma ieškoti lenkų ir lietuvių nesutarimo priežasčių, jis jau nebedalyvauja. Kažkodėl nustota jį kviestis į diskusijų laidas. Taigi minėtoje A.Tapino “Tautos aikštėje” pasigedau būtent R.Maceikianeco, kuris galėjo tapti “kietu riešutu” demaskuojant nepagrįstus LLRA vadovybės samprotavimus. Be abejo, Laisvės kovotojo K.Genzbigelio ar politikos apžvalgininko Č.Iškausko išdėstytos pastabos – irgi labai vertingos. Tačiau jie – ne lenkai. Juos visuomet galima įtarti esant tendencingus. O R.Maceikianecas – lenkas. Jo tendencingumu lengvai neapkaltinsi.
Deja, R.Maceikianeco nemačiau ir LRT “Aktualijų studijoje” (vedėja Agnė Skamarakaitė), kur dėl švietimo reikalų apibrėžiant lenkų tautinės bendrijos teises ir pareigas ginčijosi Jaroslavas Narkevičius su Valentinu Stundžiu. Toje diskusijoje R.Maceikianeco pastabos, ko iš tikrųjų reikia Vilniaus krašto lenkams, tikrai nebūtų pakenkusios. Juk R.Maceikianecui ne prasčiau pažįstami Vilniaus krašto lenkų rūpesčiai nei LLRA politikams.
Gal R.Maceikianecas pats nenori dalyvauti minėto pobūdžio diskusijose? Nieko panašaus. Dalyvautų, kalbėtų, ginčytųsi. Tik nesulaukia kvietimų.
Gal šio Lietuvos patrioto lenko pastabos itin nemalonios tiems Lenkijos ir Lietuvos politikams, kurie visus priekaištus linkę suversti lietuviams? Gal kai kas pradėjo tiesiog bijoti šio lenko demaskavimų?
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.02.23
