Kitu kampu apie lietuvių bendradarbiavimo su naciais faktą
Pokalbį pradėsime nuo vadinamųjų savisaugos batalionų, kurie egzistavo per visus vokiečių okupacijos metus. Jie arba nutylimi, arba visuomenei pateikiami kaip vienas iš skaudžiausių (gal – gėdingiausių?) vėlyvųjų laikų (XX a. vidurys) Lietuvos istorijos puslapių.
Apie juos jaunoji karta, ko gero, nieko doro nežino. Na, kartais jeigu kas ir užsimenama, tai įvardinama okupanto amoralaus talkininko vardu.
Lietuviškų savisaugos batalionų (vadintų dar ir policijos batalionais) per visą nacių okupacijos laikotarpį buvo suformuota net 26 vienetai. Juose tarnybą praėjo apie 13 tūkst. kareivių ir karininkų [1]. Žinoma, jų skaičius, dislokacija, dalyvavimas mūšiuose ir kitose operacijose kaitaliojosi. Būtent dėl visavertiškesnio istorinio sąmoningumo pravartu žinoti, iš kur ir kaip atsirado tie „nelemtieji“ lietuviškieji savisaugos-policijos batalionai.
Karui prasidėjus sovietinis lietuvių teritorinis kariuomenės korpusas turėjo dvi divizijas, taip pat Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. Tai apie 25–30 tūkstančių vyrų. Maždaug 2000 iš jų pasitraukė su sovietais. Dalis išsislapstė, bet pagrindinę korpuso karių dalį vokiečiai „susėmė“ ir pasiūlė pasirinkimą: arba rusų belaisvių likimas, arba minėtieji batalionai… Jų iš karto buvo suformuota apie 10 ir jie buvo perkelti į Baltarusiją bei Ukrainą kovai su raudonaisiais partizanais. Ko gero, pradžioje buvo jais ten pasinaudota įgyvendinant ir žydų genocidą.
Manytina, kad savisaugos batalionai, dar ir pačių lietuvių valia, buvo formuojami dėl trijų šiam pasakojimui svarbių priežasčių. Pirmoji: šitaip buvo ginamasi nuo masinio jaunuomenės mobilizavimo darbams Vokietijoje. Antra: karui pasisukus nenaudinga vokiečiams kryptimi buvo tikėta kaip nors atkurti Lietuvos valstybingumą ir turėti savo lietuvišką kariuomenę, kuri bent imituotų Lietuvos valstybingumo gynybą nuo raudonarmiečių. Trečia: savisaugos batalionai padėjo išvengti ne tik masinės, t. y. šimtatūkstantinės lietuvių jaunimo mobilizacijos darbams į Vokietiją, bet ir jo varymo į SS legionus (ko nepavyko išvengti likimo broliams: latviams ir estams).
Prakalbus apie lietuviškuosius batalionus, prijungsime dar vieną jiems „giminingą“ klausimą. Tai – dėl tam tikros pagarbos duoklės generolams: P. Plechavičiui ir P. Kubiliūnui (ėjusiam generalinio patarėjo pareigas). Tai jiems po ilgų, sunkių derybų su naciais, 1943 m. pabaigoje pavyko išsireikalauti atskiros lietuvių armijos organizavimą. Ši armija visiems žinoma vietinės rinktinės vardu. Kodėl Rinktinės?
Lietuvos kariuomenės sąvoka vokiečiams buvo nepriimtina, nes asocijavosi su jiems jau tada, pralaimint karą, nepriimtinu lietuvių nepriklausomybės siekiu. Įsidėmėtinas išskirtinis tų įvykių faktas: leidimas organizuoti Rinktinę buvo gautas 1944 m. sausio pabaigoje. Gen. P. Plechavičius vasario 16 d. (!) apie tai pranešė per radiją. Tiesiog po kelių dienų, vietoj okupacinės valdžios leistų 10 tūkst. savanorių, į Rinktinę užsirašė dvigubai daugiau jaunuolių [2]. Nemaža jų dalis – vyresniųjų klasių gimnazistai. Buvo pademonstruotas ypatingas patriotizmo proveržis.
Vokiečiai vertė suformuotą Rinktinę pasukti į Rytų frontą, už Lietuvos ribų. Rinktinės vadovybei tam įsakymui nepaklusus, ji buvo likviduota, išformuota. Neapsieita ir be masinių egzekucijų. Buvo sušaudyta dalis Marijampolės karo mokyklos (prieš vokiečių valią bandžiusios Rinktinei ruošti savus karininkus) kursantų. O taip pat Paneriuose – apie šimtas Rinktinės karių.
Paskutiniaisiais vokiečių okupacijos metais būta ir trečiosios lietuvių prisitaikymo prie aplinkybių ir tiesiog didvyriško karinio pasipriešinimo akcijos. 1944 m. vasarą, jau Raudonajai armijai įsiveržus į Lietuvos teritoriją, vėl tūkstančiai lietuvių jaunimo patraukė šiaurės Žemaitijos kryptimi. Plinkšiuose (Mažeikių raj.), jau vokiečiams nuolaidžiaujant, skubomis buvo formuojama kita pasipriešinimo rusams kariuomenė. Spėta suformuoti du pulkus ir pradėtas trečias…
Tos kariuomenės gretose buvo tokie žinomi asmenys, kaip prezidentas Valdas Adamkus, įžymus choro dirigentas Juozas Vanagas ir daugelis kitų. Neparuošti jaunuoliai stojo į pirmą, absoliučiai nelygią kovą ties Seda ir, suprantama, sovietinių tankų armados buvo sutriuškinti, išblaškyti, o ženkli dalis – „susemta“…
Tuos kelis epizodus iš vokiečių (nacių) okupacijos metų suminėjau jau vien dėl to, kad be jų objektyvesnio suvokimo toli gražu negalima visavertiškai suvokti ne tik pokario ginkluoto pasipriešinimo naujajam, klastingesniam okupantui moralinių ir organizacinių šaknų. Lieka nevisavertiškai suvokiama pati lietuvių tautos dvasia, jos gyvybingumas; jos išgyventos ir išgyvenamos traumos.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas.
(Bus daugiau)
2016.02.08; 04:56
[1] Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija. – Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir egzistencijos tyrimo centras, 2007, 237 psl.
[2] Lietuva 1940–1990.., 240–241 psl.
