PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (9)

Socialinės politinės sąrangos dvilypumas*

Kas į postmodernumą pasukusiai civilizacijai tapo ypač akivaizdu? Tai – jos sociokultūrinis nelygiavertiškumas, gal teisingiau būtų sakyti – dichotomiškumas, priešpriešiškumas.

Vienas iš įžymesniųjų socialinės politinės organizacijos tyrinėtojų Louis Diumont'as pagrindine visų civilizacijų problema laiko holizmo (organiškumo, vientisumo) ir individualizmo santykį. 

Anot jo, socialinis holizmas yra visų tradicinių civilizacijų dominuojantis principas. Tuo tarpu šiuolaikiniuose Vakaruose vertybių hierarchija esanti atvirkštinė, nukrypstanti nuo to, ką šis mokslininkas laiko normaliu civilizacijos atveju[1].

Priimkime minėto autoriaus teiginį kaip pamatinį. Jis leidžia mums mąstyti apie dvi lietuvių tautos ir jos valstybės gyvybingumą palaikančias, bet nuolat tarp savęs „nesutariančias“, o šiandien tarp savęs ypač kibirkščiuojančias, konfliktuojančias sąmoningumo (ir bendruomeninio sutarimo) atmainas, kurias santykinai pavadinsime: a) utilitarine pragmatine ir b) istorine kultūrine.

Pirmoji atmaina – tai žmonių sąmonėje, jų veiksmuose ir tuos veiksmus organizuojančiose struktūrose vis labiau (ir nuožmiau) įsitvirtinantys racionalumo, utilitarinio pragmatiškumo, vartotojiškumo ir juslingumo pradai, taip pat tuo pagrindu savo šaknis suleidžiantys individualaus, grupinio ir institucinio egocentrizmo pradai. Utilitarinio pragmatinio sąmoningumo ir bendruomeniškumo atmainai artima būtų tokia konstrukcija kaip politinis pilietinis užsiangažavimas, konkrečių, dažniausiai su materialiniu vartojimu susijusių problemų sprendimas ir būtent tuo grindžiamas bendruomeninis žmonių sugyvenimas.

Kitais žodžiais tariant, tai šiandien, dabartyje gyvenančių žmonių, lojalių valstybei ir turinčių pilietybės teises elgsenos visuma. Tai – idėjinių vertybių nepripažįstanti, neįtikėtinai sparčiai besiskleidžianti vartotojiška gyvensena. Tai – jos diktuojama konkurencija, kova už būvį. Individualizmas šiuo atveju nesislėpdamas demonstruoja savo galias.

Betgi, kita vertus… Žmogus, išsilaisvindamas iš tradicinėmis vertybėmis grįstos bendruomenės, stipriau ir dažniau išgyvena vienišumą ir neviltį. Grynąja pragmatika grindžiamas žmonių sąmoningumas ir bendruomeniškumas visada primins magnetinių laukų veikiamą ir šokinėjančią rodyklę; jis visada dreifuos į konfliktų ir amžinų susipriešinimų pusę, jeigu nebus tokią elgseną blokuojančio ir kompensuojančio mechanizmo.

O kaip suprasti aukščiau suminėtą istorinę kultūrinę žmonių, visuomenės ir valstybės sąmoningumo bei bendruomeniškumo atmainą? Tai ta būties dalis, kuri savyje akumuliuoja valstybės teritorijoje gyvenančių žmonių istorinę atmintį, etnokultūrinį paveldą, pasireiškiantį estetiniais, doroviniais bei religiniais įsitikinimais. Šiai žmonių ir visuomenės būties daliai priskirkime ir nebylius gyvenusiųjų, į Anapilį iškeliavusiųjų ir už tautos laisvę kovojusiųjų priesakus. Šios sąmoningumo atmainos dėka įtvirtinamos stabilesnės, tęstinės vertybės: įtvirtinama tautinė, nacionalinė savivoka bei patriotizmas, lengviau surandamas piliečių sutarimas ir lengviau užtikrinama socialinė tvarka.

Na, o istorinis kultūrinis paveldas atlieka nediskutuojamo moralinio autoriteto vaidmenį. Jo dėka gali būti blokuojamas savanaudiškumas ir susipriešinimas, dorovinis nihilizmas ir žmogų kankinanti dvasinė nykuma.

Žodžiu, pastaruoju atveju kalbame apie tautos simbolinę kultūrą, apie žmonių dvasinę kultūrą, (tautos ir valstybės dvasinį kapitalą); apie praktikuojamą (ar atvirkščiai – nepraktikuojamą) tautos ir valstybės istorinį tęstinumą, tuo pagrindu susiformavusius bei ugdomus dorovinius įsitikinimus ir sąmoningumą.

Būtent štai tokią istorinę kultūrinę sąmoningumo ir bendruomeniškumo atmainą plėtojant įmanoma žmonių gyvenimui suteikti prasmingumą, pakylėti virš kasdienybės, virš buitinių materialinių rūpesčių; įmanoma nustelbti tą nuolatinį klegesį, kurį sukelia pačių elementariausių kasdienių reikmių, ekonominiu, taip pat ir politiniu savanaudiškumu paženklintų interesų tenkinimas. Akcentuojame, kad tos atmainos dėka yra įmanoma pragmatinių interesų ir nuolatinių įtampų krečiamai politinei bendruomenei susitelkti, stabilizuotis, ir ne mažiau svarbu pabrėžti – įmanoma tautos ir jos valstybės evoliucionavimui suteikti aiškesniu nacionaliniu (bendravalstybiniu) identitetu alsuojantį kryptingumą.

Būtent istorinė kultūrinė sąmoningumo ir bendruomeninio sutarimo atmaina sudaro tą prasminį kontekstą, be kurio pati žmonių ir tautos egzistencija taptų betikslė, nukreipta vien į materialinį vartojimą, į nuolatinius atsikartojančius susipriešinimus, o ne į kultūros kūrimą ir jos tęstinumą*.

Istorinė kultūrinė sąmoningumo ir bendruomeninio sutarimo atmaina – tai ta amžinoji upė, kuri savo vandenis neša iš praeities į ateitį; kuri tautos, visuomenės bei valstybės gyvenimui suteikia būtiną stabilumą. Utilitarinė pragmatinė atmaina – tai tik triukšminga, „savanaudiška“ dabartis, deja, neturinti aiškesnės orientacijos ir į ateitį. Atimkime praeitį, gilumines sroves, ir „dabartis“ ims blaškytis, skaidytis; ims atvirai demonstruoti savo „teršalus“ ir susipriešinančius, tarp savęs konfliktuojančius segmentus, neišvengiamai ženklinančius ateitį.

Išsekus, dingus giluminėms srovėms, nebeliks ženklios dalies tos jungiamosios medžiagos (substancijos), kuria įrėminami, sunorminami kasdieniai buitiniai žmonių rūpesčiai, politiniai nesutarimai, savanaudiški išsišokimai bei socialiniai susipriešinimai. Toms srovėms išsekus, išseklėjus, išsenka, išseklėja ir tautos pasionariškumas (gyvybingas, tęstinis atsinaujinimas).

Sociosofinė dvilypumo slinkties interpretacija

Pasiremkime ką tik išdėstytu socialinės politinės organizacijos dvilypumo (dichotomiškumo) aiškinimu ir adaptuokime tai lietuviškosios tikrovės sociologiniam vertinimui. Ką matome? Privalomas santykis tarp istorinio kultūrinio bei utilitarinio pragmatinio sąmoningumo atmainų pažeistas. Pažeista toji pusiausvyra, kuri turėtų užtikrinti lietuvių tautos tęstinumą, o taip pat ir pačios valstybės stabilumą. Pažeista ne tik valstybės politikoje, linkstančioje nepastebėti ar kitaip sumenkinti lietuvių istorinį kultūrinį paveldą bei aktualų jo panaudojimą.

Pusiausvyra pažeista ne tik „didžiojoje“ žiniasklaidoje, išimtinai susikoncentravusioje į utilitariškumą, į bėgamuosius, paviršinius ir kasdienėmis sensacijomis „kvepiančius“ įvykius. Ta pusiausvyra yra pažeista ir pačių žmonių, ir ypač jaunosios kartos savivokoje, vertybinėse orientacijose, kuriose akivaizdžiai ima dominuoti grynai vartotojiškos, materialistinės ir juslinės nuostatos.

Nebus perdėta pasakius, kad šiuo atveju susiduriame dar ir su reiškiniu, į kurį daugelis valstybės teorijų atkreipia dėmesį ir kurį P. Dunleavy ir B. O'Leary yra apibendrinę kaip „beveidės valstybės“ modelį. Tam modeliui būdinga tai, kad valstybė tampa pasyviu mechanizmu, kurį kontroliuoja jėgos, veikiančios už formaliosios, oficialiosios politikos ribų ir kad reali valdžia čia priklauso tik tam tikroms ypatingomis galiomis disponuojančioms socialinėms grupėms[2].

Istorinio kultūrinio sąmoningumo ir juo grindžiamo bendruomeninio sutarimo nuvertėjimas (ir nuvertinimas!) laikytinas mūsų, t. y. lietuvių tautos, pamatine negalia, jos „išsivaikščiojimą“ maitinančiu šaltiniu. Tokiu socialiniu „išsibarstymu“ ji užkrečia dar ir Lietuvoje gyvenančias tautines bei etnines mažumas (ypač Vilniaus krašto), taip pat gausėjančius imigrantus būti „drąsesniais“ (įžūlesniais). Na, o išvykstantieji į užsienio šalis mūsų emigrantai? Jie lengviau nusiteikia nuolatiniam gyvenimui ten. Jie palieka savo Tėvynę, neturėdami to dvasinės kultūros bagažo, kuris leistų jiems, ko gero, išvengti ir marginalų, t. y. tos šalies, kurioje įsikūrė, kultūros pakraščiuose atsidūrusiųjų likimo. Natūralu, kad jie pagausina vien į pragmatiką, į utilitarizmą orientuotų žmonių būrius.

Civilizacinė negalia ar netektis, apie kurią čia kalbame, eina toli gražu ne vien iš „dabarties“. Ir ne tik iš sovietinių metų. Bet, ko gero, iš žymiai ankstesnių istorinių laikų. Kelių šimtų metų laikotarpis, užpildytas Žečpospolita (Abiejų Tautų Respublika) ir carine Rusija, o savo esme polonizavimu ir rusifikavimu, lietuvių tautos (iš esmės likusios valstietiška) mentalitete paliko modernumo prasme žiojėjančią nevisavertę erdvę. Istorinė atmintis ir kultūrinis paveldas buvo priimtas pagal valstietiško suvokimo, pagal tautinės savigynos normas, t. y. labiau mitologizuotas, labiau atplėštas nuo europinio modernizacijos proceso ir ypač nuo valstybinės praktikos (kurios visavertiškumo tada negalėjo ir būti, išskyrus trumpą tarpukario laikotarpį).

Suprantama, kad pusšimtį metų trukęs bolševikinis sovietinis laikotarpis dar čia pat, mumyse. Jis mutuoja įgydamas „briuselizacijos“ ar „amerikanizacijos“ kvapą. Jis valstybėje, jos struktūrų elgsenoje atkartoja būtent sovietinei praktikai, o dabar „laisvai rinkai“ būdingą tradiciją – vos ne visą dėmesį skirti politinei pilietinei arba utilitarinei, t. y. grynai pragmatiškajai praktikai.

Tuo tarpu visuomenės istorine kultūrine atmintimi grindžiamas gyvenimas, kaip ir anksčiau, paliekamas labiau išorinį rūbą ar muziejinį pavidalą primenantis vaidmuo. Labai dažnai girdime iškilių asmenybių ir visuomeninių judėjimų pasisakymus apie tai, kad „aukštoji kultūra“ eliminuojama iš bent kiek aktyvesnio dalyvavimo valstybės kūrime, kuris reikalauja ne tik nuolatinių, atsinaujinančių pastangų.

Tos pastangos privalo turėti gilumines, jas pačias vienijančias paskatas, vertybinį pamatą. Kitais žodžiais tariant, – privalo pasižymėti kitokia tame procese dalyvaujančių žmonių ir institucijų sąmoningumo kokybe. Kai kalbame apie žmonių dalyvavimą, įsivaizduojame būtent tas jų pilietinės raiškos, pilietinio bendradarbiavimo formas bei būdus, kurių pamatą sudaro ne vien pragmatiniai, utilitariniai interesai ir jų sprendimai, bet ir supratimas apie tęstinę tautą, jos likimą, jos valstybinį susitelkimą. O tuo pačiu – platesnis supratimas ir apie jos įnašą į Europos tautų bendriją*.

Susiklosčiusi ne itin palanki lietuvių socialinės politinės organizacijos situacija. T. y. aiškiai dominuoja pragmatika. Žmonių gyvenimui, ypač jaunosios kartos pilietinio ugdymo sistemai vis labiau atsiribojant nuo istorinio kultūrinio paveldo, ne tik valstybės, bet ir visuomenės konstrukcija darosi aižėjanti, perpučiama piktų skersvėjų. Toji konstrukcija tampa neatspari globalizaciją lydinčiam negatyvui, nes netenka žmones, atskirus socialinius segmentus į krūvą jungiančio skiedinio, kurį metaforiškai galėtume įvardyti kaip protėvių priesakus arba kaip tautos dvasią…

Tuo teiginiu gal ir pasikartoju. Bet būtent iš to protėvių priesakų stygiaus, jo deformuoto suvokimo galime išvesti lietuviams būdingą šiandieninį irzlumą, optimizmo stoką, tuščiaeiges aimanas, kasdienybe tapusį politinių ambicijų bei susipriešinimo demonstravimą, tautinio orumo ir bendruomeninio, ypač dorove grįsto sutarimo praradimą. Visa tai sklaidosi po socialinę erdvę, rodo chimeriškas savo ataugas. Tauta, prarandanti savo atmintį, dorovę, savo tapatybę, negali tikėtis ateities. Ji anksčiau ar vėliau bus išstumta iš tapatybės prasme visaverčių tautų tarpo.

Tokio sociokultūrinio prieštaravimo, tokio fundamentalaus nuolatinio savo raiškos kontūrus keičiančio konflikto, kurį gimdo nelygiavertis santykis tarp aukščiau apibūdintų sąmoningumo ir bendruomeninio sutarimo atmainų, neišgyvena ne tik „bendroje socialistinėje stovykloje“ buvę čekai, vengrai ar artimiausi mūsų kaimynai lenkai… Tokio socialinės politinės organizacijos prieštaravimo, man regis, neišgyvena ir rusai. Taip, jie kentė septyniasdešimt metų trukusį savo pačių pagimdytą bolševikinį terorą ir sovietinės ideologijos diktatą. Taip, jie labai sunkiai suka pilnavertiškesnės demokratijos link (o rašant šias eilutes pastebime net atvirkštinį ėjimą). Bet jie kur kas plačiau eksploatuoja istorinę atmintį (tiesa, šiandien imperijos restauracijos link) bei etnokultūrinio paveldo elementus.

Beje, rusams, kaip ir ankstyvesniais (t. y. carų) laikais, savo valstybingumo ir nacionalinio sąmoningumo įtvirtinimui neblogai sekasi pajungti ir Stačiatikių bažnyčią, sudarančią ypatingą, išskirtinę šios tautos istorinio kultūrinio paveldo dalį. Pastaroji niekada nestokojo rusiškumo dvasios. Ji pačiu aktyviausiu būdu prisidėdavo prie rusų nacijos formavimosi ir įtvirtinimo didžiulės imperijos pavidalu. O mūsiškoji, t. y. lietuviškoji (ne lenkiškoji) katalikų bažnyčia? Ar ji yra telkianti, gausinanti lietuvybės dvasią?..

Žvelgdami štai iš tokių lietuviškosios realybės sociologinio konstravimo ir jos analizės pozicijų, mes taip pat turime pagrindą tvirtinti: lietuvių tautos tęstinumas, jos egzistencijos prasmingumas (tiek Europos Sąjungos, tiek ir pasaulio kontekste), taip pat jos visavalstybiškas (ir visaeuropiškas) integralumas tiesiogiai priklausys nuo to, kokiu laipsniu valstybėje bus gerbiama istorinė kultūrinė atmintis ir kaip tuo pagrindu bus ugdomas valstybės piliečių, taip pat institucijų nacionalinis sąmoningumas.

Vietoj epilogo. Piliakalnių signatūros

Skaudžiai išgyvename jaunimo bėgimą iš Tėvynės. Alsuote alsuoja užslenkantis juodas demografinės katastrofos debesis. Kažkaip sparčiai kinta, aižėja dvasinių santykių tinklai – juose vis dažniau randasi inkliuzų (intarpų), visai svetimų mūsų prigimtinei kultūrai… Reiktų šauktis pagalbos? Iš kur? Iš Briuselio ar Vašingtono? Gal – iš Dangaus?..

Nereikia! Dvasinę gyvybę tautai ir valstybei teikiantys šaltiniai čia pat, šalia mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais, avietynais ir dilgynėmis. Apie tai ir pakalbėkime…

Lietuva – piliakalnių šalis. Vien mūsų valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama (neoficialiai) virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet tokių – nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po baltų religinės reformos, VII–XI šimtmečiais. Iš karto skaitytojų dėmesį atkreipiu būtent į nurodytą laikotarpį. Jis buvo santykinai ramus. Nebuvo kryžiuočių, nebuvo apmąstytos ir agresyvios slavų invazijos (tiesa, su krikščionybės bizantiškąja atmaina slavizacija gana sėkmingai slinko). Nors, kita vertus, baltarusiškasis-lietuviškasis paribys išmargintas ypač tankiu piliakalnių tinklu.

Mielas skaitytojau, nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais vieškeliais, sustok prie pakelėje pasitaikiusio piliakalnio. Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok. Pajausi protėvių dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Gamtos viešpatija… O jeigu dar pasklaidyti 2005 metais išleistą piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo šventyklos po atviru dangumi. Su pasaulio Kūrėju, su Gamta, su Visata mūsų protėviai bendravo, išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų.

Iš istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo (III–IV a.) dalis mūsų giminaičių baltų užsikrėtė nomadine (klajokline) dvasia. V–VI a. ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės kultūros akcentus. Prisiminti stepėse likę kurganai. Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo palyginus spartus jų tinklo audimas! Pririšęs kaimo bendruomenes prie gimtosios žemės, konkretizavęs Tėviškės pajautą. Dar daugiau… Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius pokyčius baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti politinei nacijai – lietuvių tautai. O ji vėliau savo sparnus išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.

Mums, visuomenininkams, pasisekė… Pasisekė, nes mūsų dar 2013 m. įsuktas visuomeninis judėjimas „Piliakalnių atmintis“ pateikė rezultatą! 2015 m. birželio 23 d. Respublikos Seimas priėmė nutarimą: „Dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais“. Skaitytojui perteiksiu visą minėto nutarimo preambulę, kaip bendrų, sufokusuotų teiginių ir veiksmų vaisių.

„Lietuvos Respublikos Seimas, pagerbdamas baltų – lietuvių, latvių ir prūsų – genčių atminimą; atmindamas, kad piliakalniai yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis; siekdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse sutelkti tautą ir įkvėpti jai pasididžiavimo; atsižvelgdamas į tai, kad piliakalniai, prie jų esančios gyvenvietės, šventvietės, kapinynai, pilkapiai, senieji keliai yra lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės, ir į tai, kad daugelio jų reikšmė iki šiol neįsisąmoninta, o apsauga nepakankama, nutaria:…“

Šio teksto kontekste Seimo nutarimo paragrafus atkartoti, manau, būtų netikslinga. Bet štai, šitame mano proginiame tekste norėtųsi atskirai pabrėžti, akcentuoti, kad 2017 metai būtų suprantami ne kaip vienkartiniai piliakalnių atminties metai, o kaip startinės pozicijos. Kaip teritorines bendruomenes, ypač mokyklas įtraukiančios, įsukančios pozicijos. Argi ne užmirštuose piliakalniuose glūdi mūsų senolių dvasinės kultūros klodai? Tautos tęstinumo ir valstybės integralumo, jos gynybinio pajėgumo šaltiniai?

Kas žino, gal piliakalnius pagaliau prisiminę ir deramai juos sutvarkę, mes patys tapsime truputį geresni, atidesni ne tik savo istorijai, bet ir vienas kitam. Gal geriau suprasime ir tą „Kitą“ pasaulį, kuris stovi, budi ne už durų, o čia pat – šalia mūsų, mumyse…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas.

(Pabaiga)

2016.02.16; 05:51