Neprisimenu televizijos diskusijų laidos, labiau tendencingos ir antilietuviškos, kaip balandžio 13-osios “Teisė žinoti”.
Visuomenės teisė žinoti, kas dedasi Lenkijoje, kodėl ši valstybė tapo tokia agresyvi Lietuvos atžvilgiu, buvo paminta ir sutrypta.
Ir tą padarė keturi intelektualai, vadovaujami penktos intelektualės žurnalistės. Dėl to intelektualumo, žinoma, galima būtų ir pasiginčyti, ypač pasiklausius nerišlių vertėjo Gailiaus samprotavimų. Geriau jau jis vienatvėje toliau sau verstų knygas – būtų daugiau naudos.
Žurnalistė veikiausiai buvo priversta pasirinkti keturis intelektualus, sutikusius pūsti prolenkišką dūdą. Žiūrėk, kad negirdėtumėm nė vieno kritiškesnio žodžio Lenkijos, lenkų atžvilgiu, kitaip išlėksi iš televizijos, o televizija neteks finansavimo. Gal būtent taip buvo? Nes neprisimenu kitos televizijos diskusijų laidos, kurioje nedalyvautų bent vienas kitaip manantis. Pavyzdžiui, Romualdo Ozolo arba Algirdo Patacko poziciją šiuo klausimu žurnalistė, be abejo, žinojo. Jie neintelektualai? Bet juk taip negalima, jeigu pripažįsti, kad televizijos žiūrovai ir radijo klausytojai turi teisę žinoti ne tik “vienintelę teisingą” Bumblausko, Okinčico, Šindeikio ir Gailiaus nuomonę. Čia jau panašu į cenzūrą.
Intelektualas Okinčicas ilgai kalbėjo, kiek daug Lenkija padėjo Lietuvai vaduojantis iš sovietinės okupacijos Atgimimo laikais. Tiek daug, kad reikėtų nepamiršti ir labai labai žemai nusilenkti. O kiek per šintmečius Lenkija Lietuvai padarė žalos, kiek per ją visko praradome? Žmonių, teritorijų, savasties! Vien tik XX a. pirmosios pusės dalies Lietuvos teritorijos okupacija, kurios niekaip nenorima pripažinti, kiek mūsų kančių pareikalavo! Ne veltui ji prilyginama Golgotai.
Argi galima pasakyti ciniškiau: lietuviai turi integruotis Vilniaus, Šalčininkų rajonuose, ne lenkai? Pažiūrėkite, kukie užrašai ant kapinių paminklų! Mes puikiai žinome, gerbiamieji, kodėl jie lenkiški. Net intelektualas Bumblauskas negalėjo nepaminėti begėdiško Tomaševskio išsišokimo. Intelektualas Okinčicas išsišokėlį bandė pateisinti: žmogus taip nepagrįstai puolamas, kad neišlaikė nervai. Beje, kodėl Lietuvos dalyje, kurią siekiama dar kartą okupuoti, kapinėse daug lenkiškų užrašų? Į šį klausimą taip ir nebuvo atsakyta, nors žurnalistė apie tai užsiminė. Nepatogių klausimų patogiausia neišgirsti.
Intelektualas Bumblauskas mano, kad šovinistiniai pareiškimai neverti prokuratūros dėmesio. Kitas reikalas, anot intelektualo Gailiaus, kai lietuviai skanduoja “Lietuva – lietuviams!” To jokiu būdu leisti negalima. Įsismaginę jie dar pareikalaus, kad Seinuose ir Punske integruotųsi lenkai.
Intelektualas Šindeikis pagrįstai davė pylos politikams, valstybės vyrams, įvairiom progom privačiuose pokalbiuose lenkams prižadėjusiems patenkinti visus jų norus, nepaisant Konstitucijos ir jiems suteiktų politinių galių. Tačiau ar maža ką padauginę vyrai vienas kitam prižada! Prisimenu, sovietmečiu aš ekskursavau po Armėniją. Kalnuose kepėme tikrus avienos šašlykus, gėrėme armėnišką “konjaką”. Vienam saulėtosios Armėnijos sūnui iš dėkingumo padovanojau lietuvišką ženkliuką, o jis man, susijaudinęs, – gražų prie diržo prisegamą durklą.
Dovana dovanai nelygi. Šitą supratęs (ko girtas nepridarai!) mano naujasis bičiulis išsipagiriojęs paprašė, tiesiog pareikalavo dovaną grąžinti. Sakau, ar negalėtų ir mūsų vyrai pasielgti taip, kaip tas armėnas: atleiskite, bičiuliai lenkai, atsiimame pažadus, kurie ne mūsų jėgoms. Pasikarščiavome. Ir lenkai juos turėtų suprasti. Aš, pavyzdžiui, girtų pažadų nevykdau, ir mano sugėrovai tą žino. Nes jeigu vykdysime visus vynu aplaistytus įsipareigojimus, tikrai turėsime integruotis į Lenkiją, kaip jau yra buvę ir blogai beigęsi. Šitą intelektualai turėtų suprasti.
Na, o rimčiau kalbant, tokie intelektualų velykiniai pareiškimai gali tik dar labiau įkaitinti atmosferą. Lenkiško netiesos sakymo pastaruoju metu tiek daug, kad atsiklaupus, kaip siūlo kai kurie perbėgėliai, tiesos ir santarvės daugiau neatsiras.
Tokia konfrontacija naudinga tik Rusijai! Tai liaukitės pilti alyvą į ugnį! Išgirskite, ką buvusi Lenkijos užsienio reikalų ministrė sako (“Polska”) apie situaciją Lenkijoje po Katynės antrosios tragedijos. Bet kuo čia dėta Lietuva, Lietuvos lenkai? Tik tomaševskiai (ne mes) peržengė visas leistinas pilietiškumo, tautinės mažumos ribas, ir už tai turi atsakyti taip, kaip siūlo intelektualas Ozolas arba net griežčiau, nepaisant intelektualo Bumblausko nepasitenkinimo.
Mes turime ne tik teisę žinoti, gerbiamoji Rita, bet ir tautinės daugumos teises, paveldėtas iš protėvių.
Nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2011.04.15
