Oficialiai skelbiama, kad karas prasidėjo 1994 metų gruodžio 11 dieną, kada Rusijos armijos tankų kolonos įsiveržė į Čečėniją, siekdamos “įvesti Konstitucinę tvarką”. Tačiau realiai karas tuo metu jau vyko. 1994 metų lapkričio pabaigoje, man būnant Grozne, jį jau bombardavo Rusijos aviacija. Tuo tarpu Rusijos KOP vadas tik nustebęs skėsčiojo rankomis – nėra žinoma, kieno lėktuvai bombarduoja Grozną, esą lėktuvai kažkokie keisti, “be šeimininkų”.
Kiek ankščiau, lapkričio 26 dieną, “opozicijos” tankai jau buvo įsiveržę į Grozną. Ir šiam “opozicijos tankų šturmui” gėdingai pralaimėjus staiga paaiškėjo, kad visi tankistai – ne čečėnai, bet Rusijos kariškiai, kuriuos šiai akcijai užverbavo Rusijos Federalinė Kontržvalgybos Tarnyba (dabartinė FSB) , o tankus “opozicijai” perdavė Šiaurės Kaukazo karinės apygardos vadovybė, vykdydama Generalinio Štabo direktyvas. Tuometinis Rusijos Gynybos ministras Pavelas Gračiovas skubiai padarė pareiškimą, kuriame jis išsižadėjo savo paties kariškių: “Koks kvailys šturmuos tankais miestą, kada desantininkai jį gali užimti per dvi valandas?”
Jeigu pažiūrėsime į ankstesnius įvykius, tai lygiai tokie pat “nežinomi” MI – 24 sraigtasparniai dar rugsėjo mėnesį apšaudė strateginius Čečėnijos objektus.
Tankus ir šturmo sraigtasparnius turinti “opozicija”, be abejonės, jau “kieta” netgi Rusijos mastu. Bet kaip parodė istorija, visa tai tebuvo preliudija.
Visos iliuzijos išgaravo 1994 metu gruodžio 31 dieną, prasidėjus “Žiemos šturmui”, kai karinių veiksmų metu Grozne buvo iššaudytos ištisos Rusijos tankų ir šarvuočių kolonos. Aš gerai atsimenu baisius Grozno gatvių vaizdus – susprogdinti ir sudeginti šarvuočiai, išmėtyti nukautų rusų kareivių kūnai, ir tuos kūnus beėdantys valkataujantys šunys. Dar atmintyje išliko Rusijos lėktuvai, iš saugaus jiems aukščio “tikslingai”, “kvadratiniu – lizdiniu” metodu bombarduojantys gyvenamuosius kvartalus, ir namų rūsiuose nuo bombų pasislėpusios rusų tautybės senutės, nesuprantančios, kas gi dabar vyksta.
Vėliau Rusijos Generalinis Štabas pranešė, kad šturmuojant Grozną žuvo 1426 ir buvo sužeista 4630 Rusijos kariškių. Taip pat prarasta 330 vienetų kovinės technikos. O 1996 metų balandžio mėnesį, pasibaigus kariniams veiksmams, tas pats Rusijos Generalinis Štabas panešė, kad karo metu žuvo 5042, dingo be žinios 510 , o sužeista virš 16 000 kariškių. Tačiau tais duomenimis jokio pasitikėjimo nėra. Visi gerai atsimena tuometinę suirutę ir paniką slepiant tikruosius nuostolius. Ir niekam nė į galvą netoptelėjo mintis suskaičiuoti žuvusius Čečėnijos gyventojus.
Žymiai vėliau Borisas Jelcinas pripažino, kad mintis pradėti karą su Čečėnija buvo pati didžiausia jo gyvenimo klaida. Bet jis taip ir neatsakė, kas būtent jį pastūmėjo pradėti karą, ir kas sąlygojo įsakyti jo paties valdomos Valstybės miestus pasmerkti bombardavimams ir artilerijos atakoms. Visus bandančius atsakyti į šį klausimą laukia neviltis – šio karo priežastys griežtai įslaptintos, beje, lygiai taip pat, kaip ir priežastys, pastūmėjusios SSSR pradėti karą su Afganistanu.
Tuometinė oficiali karo versija skambėjo labai paprastai: federalinės pajėgos buvo įvestos į Čečėniją “atkurti konstitucinę santvarką“ ir “nuginkluoti neteisėtas karines grupuotes”. Ir daugiau jokių sveiku protu nesuvokiamų paaiškinimų. Oficialių dokumentų analizė mus veda į aklavietę: pirmasis Rusijos prezidento kreipimąsis į “ginkluoto konflikto puses” datuojamas 1994 metų lapkričio 29 dieną, todėl nieko nepaaiškina. Šis kreipimąsis – tai neįvykdomas ultimatumas, kuriame iš Čečėnijos vadovybės reikalaujama per 48 valandas sudėti visus ginklus, išformuoti karinius dalinius bei paleisti visus į nelaisvę paimtus žmones. Lapkričio 30 dieną Borisas Jelcinas pasirašo įsaką Nr. 2137c “Dėl priemonių atkuriant Konstitucijos veikimą ir teisėtvarką Čečėnijos respublikoje”. Prie įsakymo esanti raidė “c” rodo, kad įsakas buvo slaptas, kas savaime naikina jo teisėtumą. Tarp kitko, ir šiame įsakyme nenurodoma priežastis, nes įsakas apėmė gynai karinius – techninius problemos sprendimo aspektus.
Lygiai taip pat sunkiai suprantamas atrodė ir kitas 1994 metų gruodžio 1 dieną B.Jelcino pasirašytas įsakas Nr. 1211, kuriame siūloma :neteisėtoms karinėms grupuotėms” sudėti visus ginklus per dvi savaites. Gruodžio 9 dieną pasirašytas dar vienas įsakas Nr. 2166 – “Dėl priemonių neutralizuojant neteisėtas karines grupuotes Čečėnijos Respublikos teritorijoje ir osetinų – ingušų konflikto zonoje”. Ir vėl tuose įsakuose nei žodžiu neužsimenama apie priežastis, ten pateikiami tik įsakymai Vyriausybei panaudoti visus įmanomus ir turimus būdus “nuginkluojant neteisėtas karines grupuotes”. Galų gale 1994 metų gruodžio 11 dieną buvo pasirašytas eilinis Prezidento įsakas Nr. 2169 “Dėl priemonių užtikrinant teisę, teisėtvarką ir visuomenės saugumą Čečėnijos teritorijoje”. Beje, šis įsakas iki šiol nėra publikuojamas oficialioje Rusijos Prezidento internetinėje svetainėje. Tą pačią gruodžio 11-ąją Borisas Jelcinas kreipėsi į Rusijos Federacijos piliečius, įtikinėdamas juos, kad “Vyriausybės veiksmai grindžiami ginant Rusijos teritorinį vientisumą, rūpinantis Rusijos piliečių saugumu tiek Čečėnijoje, tiek ir už jos ribų, bei užkertant kelią galimam politiniam – ekonominiam nestabilumui”. Šis kreipimąsis, kuriame sukoncentruoti ne mažiau kaip šeši Rusijos prezidento įsakai, puikiausiai iliustruoja, kokia netvarka, suirutė ir nežinojimas, ką daryti, tvyrojo aukščiausios valdžios ešelono kabinetuose, o svarbiausia – kaip sunkiai sekėsi oficialiajam Kremliui bent kiek logiškai paaiškinti savo veiksmus Rusijos visuomenei.
Kurį laiką buvo manoma, kad tuo metu Rusijai gyvybiškai buvo reikalingas “mažas ir pergalingas karas”, visą laiką šie žodžiai buvo priskiriami tuometiniam Saugumo Tarybos sekretoriui Olegui Lobovui. Tačiau ir ši frazė nepaaiškina karo būtinybės.
Žinoma, egzistuoja ir begalė kitų Čečėnijos karo priežasčių versijų. Vienoje iš tokių versijų tvirtinama, kad tai buvo autoritarinio režimo įvedimo Rusijoje prologas. Kitoje versijoje tvirtinama, kad karas Čečėnijoje turėjo įbauginti separatistus Kazanėje, Ufoje ir Jakutske. Parodomoji bausmė Čečėnijai turėjo įspėti, kad Kremlius gins savo teritorijos vientisumą visomis jėgomis ir priemonėmis. Atsimenant tuometinę Kremliaus ir Kazanės konfrontaciją, ši versija tampa labai įtikinama. Dar viena versija skelbia, kad karas su Čečėnija buvo pradėtas dėl naftos vamzdynų ir išteklių, kurie driekiasi per Čečėnijos teritoriją nuo Kaspijos jūros iki Novorosijsko. Taip pat Rusija visada turėjo strateginių interesų Šiaurės Kaukaze.
Bet yra vienas “bet” – tomis tragiškomis dienomis apie tuos “interesus” tylėjo absoliučiai visi Rusijos vadovai. Įdomu ir tai, kad karas Čečėnijoje nesutrukdė Rusijos naftos kompanijoms, naudojantis visuotine suirute Čečėnijoje, per ją nelegaliai eksportuoti į Vakarus naftą, tuo pačiu nuslepiant milijardus dolerių pajamų.
Paskui palengva atsirado ir dar viena versija – reikėjo kuo skubiau “duoti darbo” iš Rytų Europos į plynus Rusijos laukus išvestai kariuomenei. Nebuvo galima laukti, kol kariuomenės vadai pradės užsiiminėti politikavimu. Ir ne todėl, kad generolams reikėjo ordinų, laipsnių ir pareigų, o todėl, kad tik šio karo dėka generolai išvengė revizijos, kuri būtų parodžiusi kolosalius trūkumus, kurie atsirado kariuomenėje, ją išvedus iš Rytų Vokietijos. Karas viską “nurašė”.
Kiekviena iš šių versijų yra logiška ir pagrysta. O galbūt jos visos susipynė vienu metu. Nors pradedantys į viešumą kilti faktai rodo, kad karas su Čečėnija buvo pradėtas planuoti 1993 metų balandžio – rugpjūčio mėnesiais. Būtent tada Rusijos karo vadai gavo įsakymą iš viršaus pradėti planuoti kariuomenės įvedimą į Čečėnijos teritoriją. Ir nors ten tankai įvažiavo tik po pusantrų metų, tai esmės nekeičia. Tai buvo planuojama jau senai. Bet ir tai neatsako į klausimą, kam visa tai buvo reikalinga.
Tačiau akivaizdu, kad būtent Čečėnijos karas ir atvėrė tą Pandoros Skrynią, iš kurios ištrūko visos Rusijos nelaimės: Basajevas ir Radujevas, tėvas ir sūnus Kadyrovai, Budionovskas ir Kizliaras, Pervomaiskoje, Beslanas, daugiabučių namų sprogimai Rusijoje, Putino įsitvirtinimas valdžioje, antrasis Čečėnijos karas, Nord – Ostas, vis didenę galią ir pagreitį įgaunantis terorizmas Dagestane ir Ingušijoje, galų gale – “Nevskij Ekspress”… Visa tai buvo paleista į pasaulį tų siaubingų 1994-ųjų metų pabaigoje.
Gintaro Visocko (www.slaptai.lt) nuotr.
Iš http://www.ej.ru/ išvertė Vadimas Juška.
2009.12.18
