Lenkijos Tautos atminties instituto išleista ir Lietuvoje skandalingai pagarsėjusi propagandinė brošiūra „Paneriai – „žmonių skerdynių“ vieta“ kelia daugelį klausimų net oficialiems mūsų šalies politikams ir kai kuriuos iš jų netgi priverčia tuos klausimus kelti Lietuvos–Lenkijos dvišalių santykių kontekste, o tai jau savaime nėra dažnas reiškinys konformizmu persmelktoje Lietuvos politikoje.
Tuo tarpu pačioje brošiūroje dėstomi kontroversiški dalykai Lenkijoje jau seniausiai yra tapę savivokos bei saviidentifikacijos ženklu – tokios „literatūros“ kaimyninėje šalyje nors vežimu vežk. Šiokia tokia naujiena galima laikyti nebent tai, kad propagandinė medžiaga šįkart paskleista ir lietuvių kalba, vadinasi, orientuota ir į mūsų šalies istorinę-politologinę erdvę.
Žinoma, Lenkijos propagandininkai nėra naivūs, ir puikiai suvokia, kad tokia literatūra jokio perversmo lietuvių istorinėje sąmonėje nepadarys. Vadinasi, tikimasi anaiptol ne istorinės tiesos paieškų inicijavimo efekto, dėl ko būtų galima sveikinti. Tikimasi eilinį kartą sukiršinti Lietuvoje gyvenančias tautas, išprovokuoti kokiems nors konfliktams, kuriuos tinkamai pateikus Briuseliui, matyt, tikimasi išgauti naujų privilegijų Lietuvoje gyvenantiems lenkams.
Todėl tiek akademinė Lietuvos bendruomenė, tiek valdžia, tiek ir visa mūsų šalies visuomenė neturėtų užkibti ant pigios provokacijos masalo ir nesuteikti papildomų stimulų lenkų šovinistams siekti savo tikslų. O tai įmanoma pasiekti nepiktai parodijuojant paties autoriaus (prof. habil. dr. Piotro Navinskio) neslepiamą šališkumą, kurio bet kuris save gerbiantis mokslininkas turėtų vengti.
Pirmiausia neaišku, kodėl autorius brošiūros pavadinime žmonių skerdynes išskiria kabutėmis. Nebent jis manytų, kad jokių žudynių Paneriuose niekada nėra buvę, tačiau pats brošiūros turinys sako priešingai. Žinoma, šio termino moksliniu nepavadinsi, greičiau, emociniu vertinimu – tuomet bet kokiam mąstančiam skaitytojui dėl propagandinio brošiūros pobūdžio neturi kilti jokių abejonių. Ir vis dėlto neskubėkime knygiūkštės išmesti – ji dar gali pasitarnauti analizuojant viešųjų ryšių triukus pseudoistorinėje-propagandinėje literatūroje, ne tik siekiant kritiškai įvertinti abejotinus arba atvirai melagingus teiginius, tačiau ir skatinant visuomenę atpažinti klastočių virusus, gausiai platinamus Lietuvoje tiek iš Rytų, tiek ir iš Vakarų…
Turinys
Pats brošiūros atsiradimas autoriaus motyvuojamas atminties apie Panerius „gaivinimu“ – esą, lenkų kaimynai lietuviai ir vokiečiai specialiai bus pamiršę tragediją… Teiginys, švelniai tariant, neatlaiko jokios kritikos – Lietuvoje vargu ar rasime kitą panašią vietą, kuriai tiek dėmesio skirtų Lietuvos valdžia bei įvairiausios visuomeninės organizacijos ar netgi turistinės agentūros. Tačiau naiviai patikėkime, jog Gdanske gyvenantis ir dirbantis autorius gali to nežinoti…
Tuo tarpu visoje Lenkijoje ir tarp Lietuvos lenkų šovinistų itin populiarius P. Navinskio dėstomus Vilniaus krašto prieškario demografinius duomenis traktuoti kaip autoriaus nežinojimą būtų kur kas sunkiau. Antai jis, įrodinėdamas Vilniaus krašto „lenkiškumą“, ciniškai pateikia gyventojų tautinę sudėtį neva atspindinčius skaičius: esą Vilniaus krašte po 1918 m. gyveno 70 proc. lenkų ir 18 proc. lietuvių (likusiąją dalį sudarę kitų tautybių gyventojai), o pačiame Vilniaus mieste lenkų buvę 60 proc., žydų – 34 proc., lietuvių – tik 0,7 proc…
Matant pačioje Lenkijoje vyraujančias tendencijas nestebina, kad brošiūros autoriui ir jo kolegoms Vilniaus krašto istorija prasideda tik po 1918 m. P. Navinskis ir kiti Vilniaus krašto polonofilai puikiai žino, kaip panašūs skaičiai buvo „išgauti“ 1920 m. lapkričio pabaigoje lenkams okupavus bei aneksavus šias grynai lietuviškas žemes, pasinaudojant tik užgimstančios Lietuvos valstybės silpnumu – po Želigovskio „išlaisvinančio žygio“ visi krašto gyventojai buvo masiškai verčiami dokumentuose pasirašyti kaip lenkai, grasinant represijomis, lietuviai bėgo iš užgrobtų teritorijų, o tie, kurie liko, buvo prievarta asimiliuoti. Šiandien jau neįmanoma suskaičiuoti fizinių ir dvasinių lietuvių tautos praradimų vadinamojo „lenkmečio“ metais, tačiau visa dar išlikusi krašto etimologija, įskaitant daugumos gyventojų pavardes, sutriuškina į šipulius P. Navinskio žaidimą skaičiais.
Panašią retoriką šiais laikais vartoja ir Rusija, įrodinėdama Karaliaučiaus krašto „istorinį rusiškumą“ – ten jau nuo mokyklos suolo tikrai „žinoma“, kad prūsai ir rusai, be abejonės, yra ta pati slavų tauta…
Toliau neskaičiusiems nekomentuodamas papasakosiu brošiūros turinį – ten dėstoma Vilniaus krašto „istorija“ tiesiog jokių komentarų nepakęstų…
Papostringavęs apie karo pradžios geopolitinius reikalus, paaimanavęs dėl lenkų karinių nesėkmių, P. Navinskis pagaliau rėžia iš peties – be užuolankų Vilniaus krašto grąžinimą Lietuvai įvardija kaip „lietuvių okupaciją“, kuri esą iš pradžių dar buvusi švelni, tačiau vėliau vis nuožmėjo… Na, o kas „vyko“ užėjus vokiečiams, belieka tik pacituoti patį autorių: „Vokiečiai pripažino Lietuvos pilietinį komitetą, atstovaujantį lietuvių interesams (tačiau nepripažino nė vienos lenkų organizacijos). Vokiečių įkurta savivalda, kurioje daugelį pareigų ėjo lietuviai, diskriminuodavo lenkus, nušalindavo juos nuo visų atsakingų funkcijų vykdymo, vėl traktuodama lenkus kaip „užsieniečius“. Lietuvių kalba greta vokiečių tapo antra valstybine kalba…“ Ir, žinoma, prasidėjusios baisios lenkų represijos. Pasirodo, net ir prieš Katalikų bažnyčią lietuviai vykdė represijas – matyt, buvo vis dar pagonys… Labiausiai čia, žinoma, pasižymėjusios lietuvių paramilitarinės organizacijos – tokios kaip Šaulių sąjunga, kurios nariai buvo antisemitai, polonofobai ir aršūs nacionalistai.
Čia tenka pacituoti esminę autoriaus išvadą: „Dėl to lenkų savimonėje 1941–1944 m. Vilniaus krašto okupacija suvokiama kaip vokiečių–lietuvių okupacija…“
Tačiau tuo istorinis-konspiracinis „mokslas“ nesibaigia – paaiškėja, kad susidoroję su visais lenkais, tie 0,7 proc. Vilniaus miesto lietuvių imasi dorotis su žydais. Lenkai vieninteliai jiems bando priešintis, tačiau lenkų pajėgos tesiekia vos 10 tūkst. prastai ginkluotų žmonių ir sustabdyti „žydų skerdynių“ jiems nepavyksta… Lietuvių „okupantai“ faktiškai siautėja nebaudžiami… Suprantama, bevaikydami žydus, lietuviai „nepamiršo“ ir vis dar užsilikusių lenkų – antai 1942 m. gegužę Švenčionyse jie sušaudė 450 lenkų, po poros metų Glitiškėse aptiko dar 39 lenkus, kuriuos, žinoma, iškart sušaudė kartu su mažamečiais vaikais ir senoliais… Dar keli likę gyvi lenkai įvykdė keršto akciją Dubingiuose, iš kurių neva buvo kilę dauguma lietuvių policininkų… Po to buvo sukurta P. Plechavičiaus Vietinė rinktinė, kuri turėjo vykdyti lenkų genocidą Vilniaus krašte, tačiau beveik beginkliai lenkai sugebėję visą šią rinktinę sutriuškinti 1944 m. gegužės 13 d. ties Mūrine Ašmenėle… Ir taip toliau, ir panašiai…
Tuomet autorius, matyt, prisiminęs brošiūros pavadinimą, palengva nukreipia savo akylą istorinį žvilgsnį į Panerius… Svarbiausi veikėjai ir čia lietuviai, kurių dauguma priklausė Šaulių sąjungai. Jiems vadovavo Smetonos karininkai. Visoje šioje žudikų-skerdikų kompanijoje, papuoštoje žaliomis uniformomis su Vyčiais ir kaukolėmis, kažkaip atsidūrė ir trys lenkai bei keli rusai, tačiau autorius pabrėžia, kad jie šiai kompanijai priklausė tik „laikinai“… Vokiečiai visiems jiems mokėję degtine ir cigaretėmis – degtinė jiems buvo pilama iš butelių į didžiulį katilą, iš kurio anie semdavosi kiek panorėję… Tačiau ir į Panerių duobes pateko daugybė lenkų inteligentų, advokatų ir daktarų, lietuviai juos galabiję su malonumu, o visa tai papasakojo labai vertingas istorinis šaltinis – vietos ūkininkas Kazimierz Sakowicz, kurį, suprantama, taip pat nužudė lietuvių policijos pareigūnas. Kitas šaltinis – Londone gyvenantis rašytojas bei publicistas Jozef Mackiewicz, viską aprašęs 10-ies puslapių tekste. Iš teksto matyti, kad per egzekucijas sėdėjo ant kelmo netoliese ir viską aprašinėjo vietoje minučių tikslumu – žiaurūs lietuvių policininkai jo nepastebėjo…
Išvadoje minima, kad baisiausia esą buvusi ne žudynių statistika (vien lenkų Peneriuose esą sušaudyta nuo 2 iki 20 tūkstančių), o šaudomų žmonių atranka, mat lenkai buvo atrenkami pagal „specialius kriterijus…“, t. y. Saugumo sudarytus Lenkijos elito atstovų sąrašus: „Paneriuose iššaudyta daug Vilniaus gimnazijų mokinių, skautų, inteligentijos atstovų, mokytojų, kunigų, Stepono Batoro Universiteto profesorių.“
Pabodus aprašinėti Panerių žudynes, P. Navinskis vėl grįžta prie Armijos krajovos „herojiškų“ veiksmų kovojant su lietuvių-vokiečių „okupantais“. Armijos krajovos drąsuoliai nebijodavę net žudynių vietų Paneriuose, jie „vogčiomis perlipdavo per tvorą ir beveik sargybai po nosimi darydavo vykdomų žudymų foto dokumentaciją. Surašinėjo nužudytų žmonių skaičių, rinko informaciją apie Ypatingojo būrio narius…“ Vien tai paskaitęs naivesnis skaitytojas, matyt, būtų nieko prieš susipažinti su visa aprašyta „foto dokumentacija“, tačiau brošiūroje jos nerasite – ko gero, ji ir toliau didvyriško lenkų pogrindžio slapstoma Panerių miškuose, juk lietuvių okupacija dar nesibaigė…
Post scriptum
Perskaitęs brošiūrą nuoširdžiai apgailestavau, kad minėtasis autorius pasirinko savo tyrinėjimų objektu tik tokią palyginti menką Antrojo Pasaulinio karo areną kaip Vilniaus kraštas. Pasaulinė istoriografija grandiozinių karo įvykių kontekste prarado neįkainojamo genialumo įžvalgų kupiną ir grynai moksline analize pagrįstą XX a. istorijos vertinimą, galėjusį užimti garbingiausią vietą ant amžinojo tautų draugystės pjedestalo.
Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnio autorius Ričardas Čekutis.
2011.08.21
