Štai jau praėjo beveik mėnuo nuo kovo 11 – osios eitynių. Dabar, kai aprimo aistros ir nusėdo dulkės, galime šaltu protu panagrinėti, kas įvyko kovo 11 – ąją.
Kaip žinia, tą dieną įvyko net dvi eisenos, viena patriotinė (kaip pasakytų kai kurie tolerancijos sargybiniai – fašistų maršas, tik be Hitlerio portretų), o kita, kaip skelbėsi jos rengėjai, – tolerantiška fiesta su visomis humaniškumo apraiškomis. Tik štai čia slypi mažytis “bet”.
Vos tik prasidėjus patriotiniai eisenai nuo Katedros, maždaug ties Lietuvos mokslų akademija tolerantiškasis jaunimėlis su visomis netolerancijos apraiškomis ir viešosios tvarkos pažeidimais pradėjo trikdyti šią eiseną. Iš „tolerantų“ pusės buvo ne tik fizinis bandymas sutrukdyti šią eiseną, bet ir pasipylė nelabai mandagūs žodeliai, kurių išsilavinęs ir laikantis save inteligentu žmogus viešose aplinkoje tikrai nevartos (antai kaip: „Sėk, sesule, baltą tulpę, tegul naciai …“).
Iš viso būta net 6-ių bandymų užblokuoti eiseną. Tad natūraliai kyla klausymas, kam to reikėjo? Nejaugi nepakako tik vienos blokados, kurioje su plakatais galėjai pareikšti nepasitenkinimą tokia eisena be jokių viešosios tvarkos pažeidimų?
Detaliau pažiūrėjus į tokius eisenų trukdymus juos galime atsekti nuo 2009-ųjų metų. Tais metais, kai vyko patriotinė eisena, į gatvę išbėgo viso labo tik trys ar keturi prieš eiseną nusiteikę maištininkai. Tačiau eisenos dalyviams tokie maištininkai sukėlė daugiau juoko negu pykčio.
2011-aisiais metais tolerantiški provokatoriai pasitobulino, jie jau nebeapsiribojo vien tik keliais skersai eiseną išbėgusiais protestuotojais, bet jau tarsi šuniukai paskui karavaną traukė beveik visą kelią ir taip bandė patriotinio jaunimo nervus. Kaip matome, jiems nepavyko iš pusiausvyros išversti kultūringo jaunimo. Atėjus 2012 metams provokacijoms buvo pasiruošta iš peties, net 6 provokaciniai taškai, su pasisėdėjimais ant gatvės grindinio. Patriotinio jaunimo nervų išbandymui įvesta naujovė – pasitelkta tokia terminologija, kurios save gerbiantys asmenys nevartoja. Tačiau ir šiais metais „toliar-provokacinis“ jaunimas patyrė fiasko.
Šiuos metus galima laikyti lūžio metais, kai patriotinis jaunimas išlaikė doros egzaminą, kai įrodė, kad nėra jie tokie peštukai, kurie tik ir ieško progos pasipešti (tam buvo progos sudarytos net 6-iose vietose, bet nepasinaudota jomis). Kai kurie mano pažįstami ir kursiokai pareiškė: „Gal ir mums reikėtų kitais metais prisidėti prie šių patriotų eisenos, nes jie jau šįmet įrodė, kad tikrai nėra chuliganai ar kokie maištininkai, o, be to, ši eisena labai gražiai įprasmina valstybines šventes“.
Be to, kai prasidėjo kitas renginys, tai patriotinis jaunimas neatėjo jiems tuo pačiu atsakyti ar kaip nors kitaip kerštauti už eisenos trikdymą. Tai parodo patriotinio jaunimo ir dvasinę brandą. Na o tolerantiškieji protestuotojai galutinai susikompromitavo su savo naudojama terminologija ir įvairiomis provokacijomis bei viešosios tvarkos pažeidimais.
Dabar vis pamąstau, kuo tie „tolerantiškieji“ griebsis kitais metais? Jau visos psichologinės formos išbandytos. Ar tik nebus pereita prie fizinių susidūrimų? Mano nuomone, po 2012 m. audringų provokacijų VSD turėtų susidomėti, kas stovi už šio „toliar-provokacinio“ jaunimėlio. Susidaro įspūdis, kad kažkam labai jau norisi išprovokuoti gatvėse riaušes, o po to Briuselio koridoriuose šaukti – žiūrėkite, kokie tie lietuviai netolerantiški, muša kitokius.
Ir vis dėl to Julius Panka buvo teisus sakydamas, kad dvejos eitynės Kaune, kurios turėjo įvykti vasario 16-ąją, tai – ne kas kita, kaip provokacija. Tad tiek Seimo nariai, tiek kiti valstybės pareigūnai galėtų pasidomėti, kas finansuoja gatvinius triukšmadarius, kol dar nenukentėjo Lietuvos prestižas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.04.05
