Parašyti šias mintis paskatino vadinamoji „originalo kalbos“ teorija, pagal kurią aiškinama, kad įvairių tautų žmonių pavardes ir pasaulio vietovardžius reikia rašyti originalius.
Atsirado puiki proga panagrinėti mano pačios giminės vyriškos linijos pavardę, kai internete pamačiau vienoje vietoje Liuberto pavardės savininkų surašytus variantus.
Rašydama apie pavardės Liubertas sandarą ir lietuvišką prasmę, pirmiausia, panagrinėsiu, ką ši pavardė reiškia lietuvių tautoje ir kalboje. Pavardė yra kilusi iš vardo Liubartas ir yra atėjusi iš Gediminaičių: jauniausias kunigaikščio Gedimino sūnus buvo pavadintas Liubartu (1300–1386). Jis valdė Volynę ir pastatė Lucko pilį, todėl buvo Ukrainos žemes valdęs Lietuvos kunigaikštis. Šis vardas Lietuvoje gausiau paplito kaip pavardė, kitaip negu kitų Gediminaičių vardai: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas.
Etimologai aiškina, kad šis vardas yra iš dviejų šaknų: liu– (liautis „nustoti, baigti“, liūvis „liovimasis, paliova“) + bart– (barti reikšme „kovoti“) ir reiškia „besiliaujantis kovoti, taikus“.
Nežinau, kaip buvo kitiems šios pavardės savininkams, bet mano giminės pavardės variantas su –e– šaknyje – Liubertas atsirado sovietiniams valdininkams klaidingai nurašius pavardę iš gimimo liudijimo į pasą. Mano tėvo šeimoje dviejų vaikų pavardžių kamieno balsė yra –a-, o kitų dviejų – –e–: Liubartas (Liubertas). Spėju, kad panašiai atsitiko ir kitiems Lietuvoje gyvenantiems šios pavardės savininkams. Todėl kyla klausimas, kuri pavardė yra originali: senoji su –a– Liubartas ar naujoji su –e– Liubertas. Tai pirmas klausimas dėl pavardės originalumo.
Kadangi atsivėrė galimybės vieniems su kitais bendrauti per įvairius socialinius tinklalapius, kurie vadinami netlogais, facebookais (neverčiu, nes jie ne lietuvių sugalvoti ir ne Lietuvoje registruoti) ir kt., ir ne tik bendrauti, bet ir lengvai susisiekti, vieniems kitus susirasti, tai visai neseniai per paieškos sistemą užsirašiusi savo pavardę ir panaršiusi sistemos nurodytus puslapius, radau vieno tokio tinklalapio į vieną vietą surinktus pavardės Liubertas savininkus ir savininkes, nes kompiuteris sugeba jas sukaupti pagal kamieną. Žiūrint iš lietuvių kalbos pozicijų, tai buvo moteriškos pavardės su priesagomis –aitė ir –ienė bei vyriškos pavardės su galūne –as.
Tačiau tarp tų sąraše esančių pavardžių, kurių savininkai yra ne lietuviai, bet pavardė ar jos šaknis tokia pat, kaip ir minėta lietuviška Liubertas, atradau nukeliavusių į angliškai ir ispaniškai kalbančias šalis. Ispaniškai kalbančiose šalyse pavardė Liubertas vienoda ir vyrų, ir moterų, pvz., Christine Liubertas (moteriška pavardė) ir Jake Liubertas (vyriška pavardė). Angliakalbėse šalyse ji yra tokia pat ir vyrų, ir moterų ir vartojama be galūnės, taigi, Liubert, nes aiškiai pritaikyta prie linksniavimo kategorijos neturinčios kalbos. Tačiau angliakalbėse šalyse yra ir iš tikrųjų dar labiau suanglintas variantas Liuberths (konkreti moteris – Manisha Liuberths).
Grįžkime į praeitį, į kunigaikščio Liubarto (?–1384), jauniausio Gedimino sūnaus, valdžiusio Ukrainos žemėse esančią Volynę, kurioje buvo pastatęs Lucko pilį, gyvenimo laikotarpį. Žinių apie šį kunigaikštį ir jo giminę tenka ieškoti Ukrainos istorijoje, kaip pirminiame šaltinyje. Šiuo klausimu galima remtis ukrainiečių istorike Natalija Polonska–Vasilenko, kuri Ukrainos istorijos I tome surašė į vieną vietą visos Liubartų giminės atstovus su vardais ir tėvavardžiais.
Iš to sąrašo matyti jų giminystės ryšiai ir iš šios giminės atsiradusios didikų giminių atšakos. Kunigaikštis Liubartas, priėmęs stačiatikybę, gavo slavišką Dimitro (Dmitro) ar Demetro vardą, turėjo šešis sūnus: Teodorą (Fiodorą, kurio krikšto vardas Manuilas), Lazarį, Simoną (Semioną), Joną (Ivaną), Dimitrijų ir Mykolą (Michailą) ir dvi dukteris: Agripiną ir Anastaziją (teikiu išnašoje Ukrainos istorijos ištrauką, iš kurios matyti, nors ir ne iki smulkmenų ištirta kunigaikščio Liubarto giminės genealogija)*.
Iš Dimitrijaus Liubartaičio – penktojo iš gediminaičių kilusio kunigaikščio Liubarto sūnaus, yra prasidėjusi nauja Sanguškų atšaka, sutraukiant vardus pakeitus Liubartaičių pavardę į Sanguškų, kurie siejami ir su Lietuva, ir su Lenkija. Kad Sanguškos yra ne Algirdaičiai, kaip teigiama knygoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės“, verstoje iš lenkų kalbos („Rody magnackie Rzeczpospolitej“), rodo istorinis faktas, susijęs su Sanguškų giminės archyvu, kuris vadinasi „Archivum Książąt Lubartowiczów Sanguszków w Sławuce. Архів Сангушків в Славуті T.1-7 (пол.)“ Kitaip tariant, išvertus į lietuvių kalbą archyvo pavadinimą, tai „Kunigaikščių Liubartaičių Sanguškų archyvas Slavutoje“.
Dar tenka priminti, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas niekada nevaldė Volynės (Voluinės), kuriai priklauso ir Slavuta (po I pasaulinio karo priklausė Austro–Vengrijos imperijai), ir Liubartovas. Kitas faktas, kad Sanguškos yra susiję su kunigaikščiu Liubartu, yra tas, kad Sanguškos buvo įsikūrę Liubartovo dvare, kurio pavadinimas sietinas su Liubarto vardu. Anksčiau ten buvo įsikūrę Liubomirskiai. Kažin ar vardas (pavardė) Liubomirskis nėra rusiškasis Liubarto vardo variantas verčiant prasmės požiūriu šį vardą į rusų kalbą (reikėtų tyrinėti)? Vardas „Liubartas“ yra kilęs iš „liovęsis bartis“, o Liubomirskis, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „mylintis taiką“ – prasminė sąšauka labai panaši.
Pagal Ukrainos istoriją iš kunigaikščio Liubarto sūnaus Michailo prasidėjo dvi naujos rusų (ukrainiečių (?) didikų atšakos – Kovelskiai ir Kaširskiai.
Taigi darytina išvada, kad tyrinėjant istoriją labai svarbus momentas – turėti kunigaikščių ir didikų genealogijos medžius ir istorinių įvykių chronologiją.
Iš šių svarstymų matyti, kad vardai (pavardės) ne tik galėjo būti verčiami iš vienos kalbos į kitą, pritaikomi prie kalbos, bet ir pakeičiami į kitus, visai naujus vardus (pavardes). Tad kaip nustatyti, kuri vardo (pavardės) forma yra originali šiuo atveju: Liubarto, Sanguškos, Kaširskio ar Kovelskio, iš kurių Sanguškos, Kaširskiai ir Kovelskiai yra išvestiniai vardai (pavardės), nekreipiant dėmesio į tuos atvejus, kai vardai (pavardės) nukeliavo į kitas šalis ir prisitaikė prie kitų kalbų?
Iš šio pavardės variantų pavyzdžio apžvalgos akivaizdu, kaip pavardė, nuėjusi iš Lietuvos į kitas šalis ir vartojama kitose kultūrose, pritaikoma prie atitinkamos šalies kalbos sistemos. Taigi, žiūrint į šią pavardę iš tarptautinių pozicijų, kyla antras klausimas, kuri jos forma yra originali. Išvada viena – vardai (pavardės) nepasiduoda įspraudžiami į „originalo kalbos teoriją“, kuri akivaizdžiai yra niekinė, dirbtinai sukurta žmonių, kurie turbūt moka tik vienintelę lietuvių kalbą.
___________________________________________________________
*РОДОВІД ЛЮБАРТІВ
Князь ЛЮБАРТ-ДМИТРО ГЕДИМІНОВИЧ († 1384)
в 1331г. женился на Анне, дочери Галицко-Волынского князя Андрея Юрьевича;
в 0000 женился на дочери Константина Васильевича Ростовского.
ДІТИ:
Князь ФЕДІР ЛЮБАРТОВИЧ (* бл.1351 † після 1.06.1431)
~ Анастасія Великий князь волинський (1383-1390), князь сіверський (1393-1405 рр.), жидачівський (бл.1405 — 1431 рр.), волинський (1431 р.). На підставі запису у Києво-Печерському пом’янику (поз.213) можна припускати, що його хрестильним іменем було Мануїл.
Князь.ЛАЗАР ЛЮБАРТОВИЧ († після 1386)
Згаданий у записі на флорентійському Псалтирі з 4.08.1384 р. (1455А, N 347, с.349) і відомому документі з 1386 р. (201, t.l, N 8, s.8). Записаний у пом’янику, віднайденому А.Петрушевичем та у Супральському пом’янику (поз.58), звідки випливає, що другим іменем його було Роман. У грамоті та у пом’янику Петрушевича поставлений попереду Семена.
Князь СЕМЕН ЛЮБАРТОВИЧ († після 1386)
Згаданийу записі на флорентійському Псалтирі з 4.08.1384р. (1455А, N 347, с.349) та документі з 1386 р. (201, 1.1, N 8, s.8), записаний у пом’янику, віднайденому А.Петрушевичем та Києво-Печерському пом’янику (поз.214).
Князь ІВАН ЛЮБАРТОВИЧ (кінець XIV ст.) Записаний у Любецькому пом’янику (поз.93) та пом’янику, віднайденому А.Петрушевичем
Князь Дмитрий Любартович (1370? – 1449), кн. Луцкий, Сангушко;
Князь Михаил Любартович;
Княжна Агриппина Любартовна;
Княжна Анастасия Любартовна;
У кн. Дмитрия Любартовича было трое детей:
Князь Александр Дмитриевич, от которого пошли кн. Сангушко;
Князь Фёдор Дмитриевич (1400? – ?), кн. Луцкий и Владимирский;
Князь Михаил Дмитриевич (? – 1495), кн. Ковельский и Каширский. Был женат на кн. Дубровицкой. От этого князя пошли князья Ковельские и Каширские.
Князь Василий ( ? – ? ). Сын князя Михаила Дмитриевича Ковельского. Князь Ковельский.
Князь Григорий ( ? – ? ). Сын князя Василия Михайловича Ковельского.
Князь Юрий ( ? – ? ). Сын князя Григория Васильевича Ковельского.
Князь Симеон ( ? -1638). Сын князя Юрия Григорьевича Ковельского.
Князь Казимир ( ? -1655). Сын князя Симеона Юрьевича Ковельского.
Nuotraukoje: straipsnio autorė Pranciška Regina Liubertaitė.
2012.04.14
