Taip pavadintas vienas Pavelo Sudoplatovo atsiminimų knygos “Įvairios slaptojo karo ir diplomatijos dienos” skyrius. Bet pirmiausiai trumpai apie autorių.
Pavel Anatoljevič Sudoplatov gimė 1907 metų liepos 7 dieną Melitopolyje (Ukraina). 1919-aisiais, teturėdamas 12 metų, įstojo į Raudonąją armiją. Nuo 1925-ųjų tarnavo Ukrainos GPU (Valstybinė politinė valdyba). 1932 metais buvo perkeltas į Maskvos OGPU centrinį aparatą, dirbo vyriausiuoju OGPU kadrų inspektoriumi. Nuo 1935 metų dirbo nelegalų žvalgybinį darbą užsienyje, turėjo slapyvardį “Andrėj”. 1938 metais Stalino įsakymu nužudė OUN (Ukrainiečių nacionalistų organizacija) lyderį J.Konovalec. Nuo 1938 m. ėjo GUGB NKVD 5-ojo skyriaus (žvalgyba) viršininko pareigas. 1939 m. vadovavo rengiant operaciją “Utka” (“Antis”), kurios užduotis – likviduoti Trockį. Ši operacija sėkmingai įvykdyta 1940 metų rugpjūčio 20-ąją. Vykdytojai – L.Eitingon ir R.Merkader del Rio. 1941 metais, prasidėjus Vokietijos – Rusijos karui, P.Sudoplatovas kartu vykdė ir NKVD Centrinio naikintojų bataliono štabo viršininko pavaduotojo pareigas.
Nuo 1945 metų lygiagrečiai ėjo NKGB skyriaus “K” (Atominių spec. objektų operatyvinis aptarnavimas) viršininko pareigas. 1947 m. tapo “DR” skyriaus viršininku, skyrius įsteigtas tam, kad karo atveju vykdytų žvalgybinę – diversinę veiklą JAV ir NATO karinėse – strateginėse bazėse. 1950m. CK VKP(b) Politinio biuro paskirtas MGB Biuro Nr.1 (Diversijos užsienio valstybėse) viršininku. 1953 m. pervestas į MVD užsienio žvalgybos skyriaus viršininko pareigas ir tais pačiais metais atleistas iš tarnybos “nesant tolimesnio panaudojimo galimybėms”. Iš karto po atleidimo iš tarnybos 1953m. areštuotas ir apkaltintas dalyvavimu “Berijos suokalbyje”. Teisminis tyrimas truko iki 1958 metų. Generolas Sudoplatovas savęs kaltu nepripažino. Tačiau vis tiek nuteistas 15 metų kalėti. 1968-aisiais išėjo į laisvę. 1992 metais Rusijos Vyriausioji karinė prokuratūra generolą Sudoplatovą reabilitavo.
Be minėtos knygos P.Sudoplatovas išleido dar dvi atsiminimų knygas: “Ypatingosios užduotys” ir “Žvalgyba ir Kremlius”. Mirė 1996 m. rugsėjo 24-ąją.
Kuo šiandien Lietuvos skaitytoją galėtų sudominti šie čekistų generolo, tikro diversijų bei terorizmo meistro atsiminimai? Manyčiau, mums ypač įdomi ta atsiminimų dalis, kurioje P.Sudoplatovas kalba apie Baltijos šalių prijungimą prie Sovietų Sąjungos 1940-aisiais. Rašydamas apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos prijungimą prie SSRS, Sudoplatovas nieko neteisino ir nesmerkė. Jis tiesiog, kaip dera tikram profesionalui, blaiviai analizavo ir vertino susiklosčiusią situaciją. Žinoma, jis tai darė savaip, į minėtus įvykius žvelgdamas čekistiniu žvilgsniu. Jį galima suprasti. Juk iki pat mirties jis save laikė čekistu ir tikru Rusijos patriotu. Nepaisant to, o gal būtent todėl kai kurie jo pateikiami faktai bei faktų analizė gali būti įdomūs.
Štai Sudoplatovas rašo, kad svarbiausia, jog Rusijos karinės pajėgos į Baltijos šalis įžengė taikiai, nesulaukdamos jokio ginkluoto pasipriešinimo, t.y. specialių tarpvalstybinių susitarimų pagrindu. Būtent šį faktą Sudoplatovas įvardina kaip didžiausią Rusijos žvalgybos laimėjimą. Iš tiesų su tokiu vertinimu sunku nesutikti. Ką besakysi, o Rusijos žvalgyba tikrai sublizgėjo, kaip, beje, ji blizga ir šiandien, Lietuvoje, jau galima sakyti, “prastūmusi” ne vieną skandalingąjį projektą. Tačiau neišanalizavus ir nesupratus netolimų istorinių įvykių vargu ar įmanoma suvokti šiandien visuomenėje vykstančius, drįsčiau tarti, analogiškus procesus.
Taigi grįžkime į 1940 metus ir savęs paklauskime, kodėl tapo įmanoma būtent tokia įvykių eiga, kodėl taip susiklostė Baltijos šalių ir SSRS santykiai.
Savo knygoje Sudoplatovas atsako: “Reikšmingą vaidmenį suvaidino mūsų operatyvinė medžiaga, o ypač ruošiant Stalino ir Molotovo pokalbius su Lietuvos ir Latvijos lyderiais Urbšiu ir Muntersu”, – rašo Sudoplatovas.- Mes galėjome sau leisti susitarti su jais dėl mūsų karinių dalinių dislokavimo, dėl naujos vyriausybės, dėl eilinių kompromisų, kadangi jie netgi nesibodėjo imti iš mūsų rezidentūros, iš patikėtinių asmenų pinigus. Visa tai patvirtina archyviniai dokumentai. Tokiu būdu jokios Pabaltijo aneksijos nebuvo. Tai buvo Sovietų vyriausybės užsienio politikos akcija”.
Ši akcija, rašo Sudoplatovas, negalėtų būti taip efektyviai įgyvendinta be slapto bendradarbiavimo su Baltijos šalių lyderiais, kurie derėjosi dėl to, kad jiems asmeniškai, o ne jų valstybėms, būtų sudaromos palankios sąlygos. Sudoplatovo nuomone, pats įspūdingiausias bendradarbiavimas klostėsi tarp Estijos prezidento Konstantin Piats ir Rusijos žvalgybos. Beveik visi nuopelnai dėl to tenka Rusijos rezidentui V.Jakovlev.
“Nors Estijos prezidentas ir nepasirašė įsipareigojimo bendradarbiauti su GPU 1930-aisiais, tačiau vis tiek buvo mūsų finansiškai išlaikomas iki pat 1940 metų. Dėl to, kiek aš atsimenu, buvo išleistas net specialus SSRS vyriausybės potvarkis. Piats buvo represuotas, bet likimas saugojo jį. Jis ilgai gyveno Rusijoje ir numirė tik po Stalino mirties. Be abejo, jis buvo morališkai palaužtas ir visą likusį gyvenimą praleido vienoje iš psichiatrinių ligoninių”, – rašo Sudoplatovas.
Kad Baltijos šalių “viršūnės” slaptai bendradarbiavo su SSRS, rašo Sudoplatovas, turėjo didelės neigiamos įtakos Didžiosios Britanijos bandymams sudaryti autoritetingas Baltijos šalių vyriausybes emigracijoje po 1940 metų.
Knygoje pažymimas ir ypatingas Latvijos užsienio reikalų ministro V.Munters bei šios šalies karo ministro J.Balodis vaidmuo. Už savo išdavystę J.Balodis iš pradžių net gavo Latvijos SSR vadovo postą, nors netrukus buvo nustumtas į šalį, o 1952 metais areštuotas ir nuteistas kalėti 25 metus. Tiesa, po Stalino mirties išleistas laisvėn.
J.Balodis sovietams nusipelnė tuo, kad jo, kaip karo ministro, pastangomis buvo nuginkluoti Latvijos aisargų daliniai, tuomet turėję realią karinę jėgą. Balodžiui net buvo suteiktas sovietinio generolo laipsnis. Čia, be abejo, peršasi analogija su prieškario Lietuvos kariuomenės vadu Vitkausku. Taigi visose trijose Baltijos šalyse situacija buvo labai panaši.
Nuotraukoje: Pavel Sudoplatov, Rusijos žvalgybininkas.
2011.06.20
