„Chartija-97“ vyriausioji redaktorė: Jeigu baltarusių, remiančių RF veiksmus Donbase, padaugės iki tiek, kiek Rusijoje, Ukrainai atsiras dar tūkstantis kilometrų fronto
Ukrainos politikai tinkamai neįvertina pavojų, kylančių iš Baltarusijos. Tai pareiškė savo išskirtiniame interviu leidiniui „Gordon“ portalo „Chartija-97“ vyriausioji redaktorė Natalja Radina.
Jos nuomone, negalima tikėti prezidento Aleksandro Lukašenkos pažadais – jis nors ir vadovauja respublikai, bet yra visiškai priklausomas nuo Kremliaus.
Natalja Radina – Baltarusijos opozicinio portalo „Chartija-97“ vyriausioji redaktorė, nominuota premijai „Žodžio laisvė“, kurią teikia Britanijos teisių gynimo organizacija „Cenzūros indeksas“, ir Tarptautinio žurnalistų gynimo komiteto premijos už spaudos laisvę laureatė.
2010 metais per prezidento rinkimus Radiną sumušė ir areštavo KGB bendradarbiai, apkaltinus dalyvavimu masinėse riaušėse. Ji pusantro mėnesio prabuvo areštinėje, paskui ją išleido, pasirašius pasižadėjimą neišvykti. Žurnalistė pabėgo iš Baltarusijos ir gavo politinį prieglobstį Lietuvoje. Dabar gyvena ir dirba Varšuvoje, toliau kovoja su Baltarusijos režimu kaip visuomenės veikėja.
Su leidinio „Gordon“ korespondentu Radina susitiko Kijeve po ekspertų diskusijos „Baltarusijos iššūkis Europos vidaus ir užsienio politikai“, kurią surengė „Užsienio reikalų Maidanas“. Jos nuomone, dabar pagrindinė Baltarusijos ir Ukrainos santykių problema ta, kad tiksliai nesuformuluota informacinė politika. Ukrainiečiai neturi patikimos informacijos apie gyvenimą kaimyninėje šalyje, todėl neteisingai vertina įmanomus pavojus. Pagrindinis iš jų – didelė tikimybė, kad Baltarusija gali būti panaudota kaip placdarmas Rusijos kariuomenės įsiveržimui į Ukrainą.
– Kuo, Jūsų nuomone, Baltarusija gali būti pavojinga Ukrainos visuomenei?
– (…) Nėra reikšmingo supratimo, kad tai gana priešiškai Ukrainos atžvilgiu nusiteikusi valstybė. Sociologų duomenimis, 60 proc. baltarusių pritaria Rusijos veiksmams Donbase ir Kryme. Tai todėl, kad respublikos informacinėje erdvėje veikia vien tik rusiški televizijos kanalai. Aleksandras Lukašenka pridusino visą nepriklausomą žiniasklaidą, todėl alternatyvios informacijos nėra.
O baltarusiška propaganda mažai kuo skiriasi nuo rusiškos. Pavyzdžiui, Euromaidano įvykius Ukrainoje vadina vien tik „valstybiniu perversmu“. Baltarusijos žiniasklaida apsiginklavo visa Rusijos retorika. Žinoma, antiukrainietiškumo laipsnis šiek tiek žemesnis, bet esmė liko nepakitusi.
Tokia situacija, mano požiūriu, nepaprastai pavojinga Ukrainai. Juk jeigu baltarusių, pritariančių RF veiksmams Donbase ir Kryme, padaugės tiek, kad pasieks Rusijos lygį, Ukrainai atsiras dar tūkstantis kilometrų fronto šiaurėje. Ir kas ypač svarbu, fronto su Rusija, nes, patikėkite, niekas Lukašenkos neklaus, dislokuoti ar nedislokuoti kariuomenę respublikos teritorijoje.
– Vis dėlto juridiškai Baltarusija – nepriklausoma valstybė. Kitas klausimas, kiek ji iš tikrųjų savarankiška savo politikoje?
– Nereikia užmiršti, kad Baltarusija įeina į sąjunginę valstybę su Rusija. Apie kokią nepriklausomybę galima kalbėti? Taip, de jure turi atskiros valstybės statusą. Bet de facto Baltarusija – RF regionas. Ją galima drąsiai palyginti su Krymu, kuris šiandien okupuotas.
Lukašenka tik vaizduoja, kad jis neva tai genialus valdovas. Iš tikrųjų jis nėra savarankiškas politikas. Yra absoliuti ekonominė, energetinė, karinė priklausomybė (respublika, iš esmės, – tai Rusijos placdarmas, mūsų priešlėktuvinės gynybos sistema sujungta su Rusijos), glaudžiai susijusios jėgos struktūros (nuolat rengiamos bendros VRM, gynybos ministerijos kolegijos). Todėl kalbėti apie Baltarusijos nepriklausomybę paprasčiausiai juokinga.
– Jeigu vertinsime visą situaciją, ar tikėtina, kad Putinas pasinaudos tokiu patogiu placdarmu, kaip Baltarusija?
– Tai gali atsitikti kiekvienu momentu. Kaip tik todėl Putinas ir išlaiko absoliučiai prorusišką Lukašenkos režimą.
Ukraina turi skubiai stiprinti sieną su Baltarusija, nes nuolat gaunama informacijos apie Rusijos kariškių veiksmus pasienio regionuose, Pavyzdžiui, yra žmonių su rusiška karine uniforma nuotraukos, tiesa, be atpažinimo ženklų (be antpečių ir ševronų). Pokalbiuose su vietiniais Gomelio srities gyventojais jie ramiai prisipažino esą Rusijos kariškiai. O į klausimą, ką jie čia veikia, ramiai atsakydavo: „Ruošiamės karui“.
Po to aš kalbėjau su Ukrainos kariškiais iš Generalinio štabo, klausiau jų nuomonės apie tai. Man atsakė, kad, greičiausiai, rusai rekognoskavo vietovę – žiūrėjo sienos praeinamumą iš šiaurės pusės. Vadinasi, karinis pavojus iš Baltarusijos pusės absoliučiai akivaizdus.
Generaliniame štabe man užtikrino, kad supranta pavojingumo laipsnį, bet pabrėžė, kad, deja, Ukrainos valdžia to iki galo nesupranta. Politikai linkę nesigilinti į detales, Ir mes tai matome iš jų veiksmų. Ir pats prezidentas Petro Porošenka nė karto nepasakė, kad Baltarusija – pavojinga kaimynė. Užuot tai daręs, jis verčiau susitikinėja su Lukašenka, užtaria jo interesus Vakaruose – tai faktiškas režimo pripažinimas ir pritarimas jam.
Baltarusijoje stovi dvi Rusijos radiolokacinės stotys, o netrukus bus ir absoliučiai rusiška karinė bazė. Ukrainos žiniasklaida mėgsta sakyti, kad Lukašenka neleis jos statyti, užsispirs (jis ir pats tai periodiškai kartoja), bet kažkodėl niekas nepastebėjo, kad Baltarusijos gynybos ministras pareiškė, girdi, respublikai nelabai reikalinga karinė bazė, užtat būtini raketiniai kompleksai, galintys dengti keturias NATO bazes Lenkijoje. O dabar pagalvokite, kas pavojingiau Vakarams ir Ukrainai – raketiniai kompleksai ar aviacijos bazė?
– O ES visai neseniai pristabdė sankcijas Baltarusijai. Ar Europa mano, kad Lukašenka pasitaisė?
– Po to, kai Rusija įvedė maisto produktų sankcijas Europos produktams, daugelyje šalių atsirado realizavimo problemų. Lukašenka padėjo jas išspręsti. Produkcija buvo tiekiama į Baltarusiją, buvo keičiami lipdukai su markiruotėmis, ir toliau prekės keliaudavo į RF kaip „pagamintos BR“. Pavyzdžiui, taip atsirado baltarusiškų austrių ir lašišų (beje, šitaip keliauja į Rusiją ukrainietiški konditerijos gaminiai).
Daugeliui politikų Europos Sąjungoje tai buvo labai svarbu. Rezultatą mes matome – sušvelninta Vakarų politika Lukašenkos režimui. Jam ir jo valdininkams panaikintos sankcijos, kalbama apie galimą TVF kredito suteikimą. Mano požiūriu, tai faktinė demokratinių principų išdavystė.
Be abejo, mes dėkingi partneriams Vakaruose už paramą. Bet reikia pripažinti, kad šiandien ji nepakankama. Situacijai respublikoje pakeisti reikalingas rimtas suinteresuotumas. Aš jo nematau. Vakaruose irgi esama korupcijos ir klesti biurokratiniai požiūriai. Svarbiausias iš jų, – kad Baltarusijoje viskas būtų „stabilu“. Bet mes gi suprantame, kad stabilių diktatorių nebūna.
– Jūs ne kartą sakėte, jog tikite, kad valdžia Baltarusijoje gali pasikeisti. Iš kur toks įsitikinimas dabar, kai daugelis baltarusių sako, kad norėtų balsuoti už ką nors kitą, bet nemato alternatyvos?
– Rinkimuose Baltarusijoje nieko išspręsti neįmanoma. Juos lengvai klastoja Lukašenkos komanda.
– Tad kaip tada gali valdžia pasikeisti?
– Visiškai taip pat, kaip Ukrainoje. Kodėl jūs manote, kad pas mus tai neįmanoma? Be abejo, Baltarusijos visuomenės būklė šiandien sunkesnė, negu Ukrainos Maidano išvakarėse. Kijeve net Janukovičiaus laikais buvo paprasčiau surinkti žmones Maidane, negu dabar išvesti žmones protestams Baltarusijoje, kur diktatūra su absoliučia kontrole, visiškai sunaikintos nepriklausoma žiniasklaida ir partijos.
Politinės partijos įpareigotos pateikti teisingumo ministerijai savo narių sąrašus su visais kontaktais ir pasų duomenimis – argi kas nors po to norės prisidėti prie opozicijos? Nėra jokių laisvių, neįmanoma agitacija, pas mus net trijų žmonių piketo negalima rengti – iškart užgrius represijos (…).
– Ar baltarusiai pasirengę rimtai pakovoti už savo teises?
– Visuomenėje yra, kam nepriimtinas Lukašenka. Bet stipri baimė, juk Lukašenka išlaiko valdžią ginklu. Respublikoje septynis kartus daugiau milicininkų, negu buvo Sovietų Sąjungos laikais. SSSR buvo 200, o dabartinėje Baltarusijoje 1400–1500 teisėsaugos struktūrų bendradarbių šimtui tūkstančių gyventojų, o be viso šito yra dar kitokių specialiųjų tarnybų.
Ir vis dėlto aš įsitikinusi, kad kova prieš režimą įmanoma, paprasčiausiai kovoti reikia vadovaujantis kitais principais. Mažų mažiausiai reikia pogrindžio, kur judėjimo lyderiai būtų gerai įslaptinti.
– Kaip kadaise Lenkijoje veikė „Solidarumas“ – su atsišaukimais, pogrindiniais leidiniais, skrajojančiais universitetais ir konspiraciniais butais?
– Kai kokios patirties iš tiesų galima pasisemti iš lenkų. Bet aš taip pat įsitikinusi, kad ištrukti iš sovietinio lagerio jiems padėjo pati istorija. Tada Sovietų Sąjunga byrėjo, ir paprasčiausiai susitarė paleisti Lenkiją, nes nebebuvo jėgų jos išlaikyti. Resursų išlaikyti Baltarusiją prie savęs Rusija dar turi.
Kaip žurnalistė aš turiu teisę reikšti pretenzijas savo kolegoms – masinė žiniasklaida Ukrainoje skiria nepakankamai dėmesio Baltarusijai. Beje, kaip ir Ukrainos valdžia. Ji šiandien verčiau susitikinėja su diktatoriumi per vizitus Baltarusijoje, bet ignoruoja opoziciją, nors man atrodo, kad tai nevykusi maniera.
Mes dėkingi organizacijai „Užsienio reikalų Maidanas“, kuri neužmiršta skirti dėmesio Baltarusijai. Bet dabartinėmis sąlygomis to nepakanka. Tiesiog būtina, kad vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, ir ypač žiniasklaida, domėtųsi kaimynine šalimi, kurioje tokios didelės problemos su žmogaus teisėmis ir tokie glaudūs ryšiai su agresyvia Rusija. O šiandien tendencija tokia: nėra baltarusiškos žiniasklaidos, kuri sakytų tiesą apie Ukrainą, ir nėra Ukrainoje žiniasklaidos, kur pasakotų ukrainiečiams tiesą apie Baltarusiją. Tai katastrofa, nes žmonės deramai neįvertina esamų pavojų.
Nėra Ukrainos televizijos kanalų, transliuojančių Baltarusijoje. Užtat pas jus transliuoja propagandinį kanalą „Belarus 24“. Jeigu jūs nesakote tiesos apie tai, kas dedasi kaimyninėje valstybėje, jeigu pas jus laisvai jaučiasi baltarusiška propaganda, o Lukašenka – populiariausias užsienio politikas, tai aš turiu jums blogą naujieną: neturės Ukraina jokių perspektyvų ir nebus joje realių permainų. Jūsų tauta nežino kaimyninės šalies pastarųjų 20 metų istorijos, žiūri per televiziją „Belarus 24“ ir galvoja: „Kam mums visos reformos, jūsų Maidanai, revoliucijos? Štai šalia Rusijos satrapija, puiki ir klestinti, kur niekas nekariauja, nieko nežudo, ir viskas gerai“.
Tą problemą reikia skubiai likviduoti. Atidaryti televizijos kanalus ir FM-radijo stotis, kurios galėtų transliuoti Baltarusijos pasienio regionams ir teikti patikimas žinias apie Ukrainą. Būtinai reikalinga rimta informacinė politika ir parama projektams, portalams, laikraščiams, rašantiems Baltarusijoje apie Ukrainą.
Pernai Lukašenka ir Porošenka susitarė, kad BR bus transliuojamos Ukrainos televizijos programos. Jų iki šiol nėra. O jeigu rodytų bent vieną Ukrainos kanalą, baltarusių požiūris į ukrainiečius pasikeistų. Mes suprantame, kokia sudėtinga situacija dabar pas jus pačius. Bet jūs turite tarptautinius partnerius, sakote jiems, kaip svarbu, kad Baltarusijoje žinotų apie padėtį Ukrainoje. Nuo to, kieno pusėje bus Baltarusija, pirmiausia priklauso Ukrainos stabilumas ir saugumas.
Nuotraukoje: portalo „Chartija-97“ vyriausioji redaktorė Natalja Radina.
Informacijos šaltinis – portalas gordonua.com.
2015.12.04; 06:00
