Penketas mitų apie privataus gyvenimo neliečiamybę


Print

Dviejų slaptų vyriausybinių sekimo programų demaskavimas iššaukė gyvą diskusiją apie privataus gyvenimo ir nacionalinio saugumo paslaptį. Kad svarstymas būtų vaisingas, pirmiausia būtina išsklaidyti keletą mitų, tvirtina informacijos apsaugos specialistas Danielis Dž.Solouvas leidinio "The Washington Post" puslapiuose.

Po to, kai saugumo tarnybos pripažino, kad yra dvi programos telefoninių skambučių duomenims rinkti, ramindamas amerikiečius Barakas Obama paaiškino, kad juos domina tik pokalbių trukmė ir numeriai, sakoma straipsnyje.

Net tokie duomenys gali labai daug ką pasakyti, tvirtina publikacijos autorius. Ir jeigu informacija apie atskirus skambučius didelės žalos nepadarys, tai visa telefoninių pokalbių istorija gali būti rimtas informacijos apie numerio savininką šaltinis.

„Surinkite milijonus tokių istorijų, ir jūs galėsite sekti socialinius ir profesinius visos šalies ryšius“, – tvirtina Danielis Dž.Solouvas.

B.Obamos administracija ir žvalgybos struktūros iškart puolė teisinti tokių priemonių slaptumą: „Informacijos apie konkrečius vyriausybės metodus renkant komunikacinius duomenis atskleidimas gali parodyti mūsų priešininkams, kaip išvengti stebėjimo“, – pareiškė JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis.

Išlaikyti stebėjimo detales paslaptyje įmanoma tik tokiu atveju, jeigu kalbama apie vieno konkretaus žmogaus sekimą, sako ekspertas. Tačiau visuomenė turi būti bendrais bruožais informuota apie masines sekimo programas, kad galėtų padaryti išvadas, ar vyriausybė paiso pusiausvyros tarp saugumo ir privataus gyvenimo apsaugos. Jeigu sekimas bus visiškai slaptas, jo teisėtumo klausimai liks be atsakymo, o vyriausybei už tai neteks atsakyti, – sako Danielis Dž.Solouvas.

Vienas iš labiausiai paplitusių mitų – tai įsitikinimas, kad tiems, kas neturi ko slėpti, nėra ko nerimauti. Tačiau neapsaugotas privatus gyvenimas suteikia valdžiai per daug galios žmonių atžvilgiu, primena publikacijos autorius.

„Laisvoje visuomenėje žmogus, nedarantis nieko smerktino, neturi teisintis dėl kiekvieno veiksmo, kurį vyriausybės valdininkai gali palaikyti įtartinu“, – įsitikinęs Danielis Dž.Solouvas.

Jūs negalite likti šimtu procentų saugūs ir tuo pačiu metu šimtu procentų apginti savo privatų gyvenimą ir nepatirti jokių nepatogumų“, – pareiškė neseniai B.Obama. Tačiau, eksperto nuomone, tos sąvokos nepaneigia viena kitos. Pats B.Obama prieš 4-ius metus inauguracinėje kalboje tvirtino, kad „pasirinkimą – ar mūsų saugumas, ar mūsų idealai – mes atmetame kaip klaidingą“.

Žvalgybos tarnybų kritikai neragina visiškai atsisakyti stebėjimo, pabrėžia autorius, ir pasirengę dalinai paaukoti savo privataus gyvenimo paslaptį su sąlyga, kad bus atitinkama kontrolė ir apribojimai.

Sociologinės apklausos parodė, kad didelė dalis amerikiečių specialiųjų tarnybų metodus laiko priimtinais. Komentuodamas apklausų rezultatus Danielis Dž.Solouvas sociologų keliamus klausimus vadina nekorektiškais: praktiškai visur privataus gyvenimo paslaptis priešpastatoma teroro aktų išvengimui.

„Mums nereikia rinktis: ar privataus gyvenimo apsauga, ar kova su terorizmu, – nesiliauja kartojęs ekspertas. – Mums reikia nuspręsti, kokia priežiūra ir atsiskaitomybė yra būtini tais atvejais, kai vyriausybė seka savo piliečius“.

Šaltinis: "The Washington Post"

2013.06.23


Prisijunkite prie diskusijos