Bolševikų okupuotoje Lietuvoje turbūt visi žinojo, kad iš užsienio transliuojamos radijo laidos lietuvių kalba.
Tačiau niekas nedrįsdavo viešai įsijungti radijo imtuvą ir klausytis tų laidų. Žmonės žinojo, kad kiekviename kolektyve gali būti skundikas (rusiškai vadintas “stukač”) ar saugumietis. Ir šiaip – iš burnos išskridusį žodį nežinia kas gali nugirsti.
Be to, sovietinė žiniasklaida, partijos politika vykdė pašėlusią propagandą prieš specialiąsias užsienio radijo laidas sovietijos “lageriui” (taip jie patys savo imperiją vadino). Spaudoje retkarčiais pasirodydavo straipsniai su antraštėmis: “Užnuodyti balsai”, “Šmeižikai iš Miuncheno”, “Tas melagis Vatikano radijas”, “Ko siekia veltėdžiai?” ir pan.
Juose buvo tvirtinama, kad “Laisvosios Europos” ir “Laisvės” radijų propaganda mažai kuo skiriasi nuo Gebelso propagandos, kad užsienio radijo stotyse dirba “visokio plauko antikomunistai, kariniai nusikaltėliai, uždarytų fašistinių ir profašistinių partijų vadai ir nariai”. Žmonės privalėjo tikėti tik tuo, ką skelbė SSKP politinis biuras, partijos plenumų nutarimai, partijos “generalinė linija”, suvažiavimų programos ir jos propagandiniai ruporai. LTSR tas funkcijas atliko laikraštis “Tiesa”, vadovaujamas vyr. redaktoriaus G.Zimano ir kitų aršių melo propagandos pakalikų, žurnalas “Komunistas” ir “Komjaunimo tiesa”.
Visa žiniasklaida privalėjo nenukrypstamai vadovautis centrinių organų skelbiamomis dogmomis. Darbovietėse būdavo primygtinai reikalaujama prenumeruoti sovietinę spaudą – tuo rūpinosi partiniai ir komsomolo aktyvistai. Tarnautojams ir darbuotojams dėl šventos ramybės tekdavo užsiprenumeruoti tuos vos dvi kapeikas kainuojančius periodinius leidinius. Tarp sąmoningumo nepraradusių žmonių kur kas populiaresni buvo žurnalai “Mokslas ir gyvenimas”, “Kultūros barai”, “Literatūra ir menas”, “Nemunas”, “Mūsų girios”, “Gimtasis kraštas” (pradžioje jis buvo skirtas tik užsienio lietuviams), “Šluota”, “Mokslų Akademijos darbai”, Istorijos instituto leidiniai, “Kraštotyra”… Nors ir minėtuose leidiniuose buvo nutylimi ir klastojami įvykiai ir faktai, bet juose buvo galima rasti ir kultūrinės, pažintinės informacijos, pasisakymų tarp eilučių ar kartais vos Glavlito (cenzūros institucija) toleruotinų publikacijų.
Tuos, kuriuos daugiau domino politiniai klausimai, pavergtos tėvynės ateitis, informacijos spragą buvo galima papildyti užsienio radijo transliacijų žiniomis. O tą funkciją lietuvių kalba nuosekliai teikė “Amerikos balsas”, “Romos radijas”, “Laisvoji Europa”, “Vatikano radijas” ir kitos smulkesnės stotys. Čia neminėsiu transliacijų rusų kalba, kurios Lietuvoje taip pat buvo plačiai žinomos ir klausomos.
Ginkluotam pasipriešinimui praktiškai sunykus ir Lietuvą nuo Vakarų pasaulio aklinai izoliavus “geležine uždanga”, vieninteliu informacijos šaltiniu liko specialios užsienio radijo laidos. Vakarams nepripažįstant Baltijos valstybių sovietizacijos teisėtumo ir inkorporavimo į SSRS sudėtį, ideologinis karas ir diplomatinė kova tęsėsi, tačiau frontas persikėlė į eterį. Prasidėjo ginklavimosi varžybos. Bolševizmas, negalėdamas atremti istorinės tiesos, griebėsi brutaliausios priemonės – užčiaupti burnas. Kremliaus ideologai siekė nuslopinti užsienio radijo stočių veiklą ir tam skyrė milžiniškas lėšas. Tuoj po karo radijo slopintuvai atsirado Vilniuje ir Kaune, vėliau ir kituose miestuose. Iki nepriklausomybės atstatymo LTSR veikė penkios užsienio radijo slopinimo stotys, neskaitant žinybinių ir tolimo veikimo slopintuvų, dengiančių LTSR teritoriją.
Užsienio radijo slopinimas būdingiausias totalitariniams, komunistiniams režimams (SSRS ir kitoms Varšuvos sutarties dalyvėms). Radijo bangas slopino kai kurios Pietryčių Azijos ir įvairiais laikotarpiais tarpusavyje kariaujančios valstybės. Tačiau nė viena valstybė negalėjo prilygti Sovietų Sąjungai pagal teritorijos plotą, slopinamų radijo bangų kiekį, slopinimo trukmę ir finansavimo išlaidas. Ta veikla ypač suaktyvėjo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Varšuvos sutarties bloke šeštajame dešimtmetyje veikė beveik du tūkstančiai trumpų bangų radijo siųstuvų, slopinusių užsienio radijo stočių laidas. Tų siųstuvų galingumas beveik dvigubai viršijo slopinimo stočių galingumus.
Tyrinėtojų nuomone, radijo trukdžių priemonės neduodavo pageidaujamo efekto, o išlaidos – pageidaujamo rezultato. Panašus vertinimas, kaip pasityčiojimas iš Kremliaus ideologinės veiklos, dažnai nuskambėdavo “Svobodos” (rusų kalba) radijo laidose. Ir tai buvo tiesa, nes baimindamiesi užsienio informacijos įtakos Kremliaus ideologai retkarčiais (su trumpalaikėmis išimtimis) reikalavo plėsti slopinimo bangų kiekį, didinti slopintuvų skaičių ir jų galingumą. Visa tai tęsėsi iki 1988 metų pabaigos, kuomet piratavimas radijo eteryje galutinai buvo sustabdytas.
Užsienio radijos laidomis pradėjau domėtis dar būdamas jaunuolis. Anuomet ne viskas priklausė nuo noro, polinkio – viską lėmė sovietinio gyvenimo aplinkybės. Tad ir tas klausymas buvo fragmentiškas. Apytiksliu paskaičiavimu užsienio radijos laidų (įskaitant transliacijas rusų kalba) klausymui nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki 1988 metų skyriau ne mažiau 12 tūkstančių valandų. Tai buvo pats įdomiausias mano laisvalaikio užsiėmimas. Sovietijos miestuose svarus gyventojų procentas, ypač jaunimo, gyveno bendrabučiuose. Radijo paslaugos daugiabučiuose ir privačiuose namuose buvo tiekiamos laidiniu būdu – įvadas, rozetė. Įsigijai garsiakalbį (rusų kalba vadintą “govorilka”) ir klausykis tą vienintelę radijo programą. Vėliau atsirado garsiakalbiai-imtuvai su keliomis laidinėmis programomis. Pramoniniai autonominiai radijo imtuvai buvo lempiniai. Jų vien anodinės baterijos svėrė kilogramus. Tinkliniai (220 V) radijo aparatai taip pat buvo griozdiški ir mažai kas juos turėjo, o valdiškus, esančius “raudonuosiuose kampeliuose” (speciali bendrabučių patalpa agitacinei propagandai, susirinkimams), nors ir likus vienam, įsijungti buvo rizikinga, nes bet kuriuo momentu galėjo įeiti pašalinis žmogus.
Tik Rygoje pradėjus gaminti tranzistorinius radijo imtuvus “VEF” (Rygos radijo gamykla), užsienio radijo laidų klausytojų žymiai padaugėjo, nes šie radijo imtuvai jau buvo portatyviniai. Tuomet aš jau buvau baigęs politechnikumą ir dirbau Vilniaus kino direkcijoje techniniu vadovu, inžinieriumi. Turėjau supratimą apie radijo techniką, pats galėjau pasidaryti nesudėtingą radijo imtuvą ir taisyti pramoninius garso stiprintuvus. Buvo septintojo dešimtmečio pabaiga. Tuo metu užsienio radijo laidų klausymas man tapo kasdienybe. Dažnai išgirstą žinutę pasižymėdavau užrašų knygutėje. 1970 metais kilo mintis įdomesnę informaciją, faktus įrašyti į magnetofoną. Nusipirkau “Elfos” gamyklos magnetofoną ir jį permontavau, o dėl patogumo pasidariau jį valdomą kojos pedalu. Taip ir prasidėjo mano nelegali veikla. Turėjau pakankamai valios apie tai niekam neišsipasakoti, o žiniomis dalintis, jas skleisti tik žodžiu ir tik tarp patikimų žmonių.
Jeigu bolševikų imperijoje radijo imtuvus su trumpų bangų kontūrais būtų atsisakyta gaminti (o toks sumanymas buvo), tai užsienio radijo informacijos vis tiek būtų priimamos ir jų klausomasi. Sovietinės radijo detalės, palyginti su vakarietiškomis, buvo stambių gabaritų. Radijo imtuvų schemų montavimo technologijos dar buvo menkai pažengusios. Montuoti radijos detales buvo galima naudojantis paprastu buitiniu elektriniu lituokliu. Lietuvoje buvo pakankamai išsilavinusių radijo inžinierių, krautuvėse ir “pašto dėžutėse” (ir grobstymui!) radijo detalių netrūko.
Taigi užsienio radijo bangos pro sovietinę blokadą prasiverždavo. Ir tai paliudija žemiau pateikta radijo įrašo išklotinė. Tuo pačiu tai patvirtina laisvojo pasaulio (JAV ir kitų Vakarų Europos šalių) paramą Baltijos valstybių valstybingumo klausimu. Beje, žemiau pateikta išklotinė ne visuomet atspindi visų kitų laidų girdimumo kokybę. Užsienio radijo transliacijų girdimumas priklausė nuo gamtinių sąlygų: paros laiko, geografinės padėties, radijo imtuvo techninės charakteristikos. Pasitaikydavo ir taip, kad iš radijo laidos buvo galima suprasti tik trečdalį programos žodžių ir nesuprasti atskirų sakinių prasmės. Kartais, prireikus kiek įmanoma daugiau atkurti patikusią radijo laidą, tekdavo ją įrašyti keletą kartų (laidos buvo kartojamos) ir tik taip panaikinti slopintuvų daromus trukdžius.
Apskritai užsienio radijo transliacijos okupuotai Lietuvai buvo labai aktualios ir prasmingos: jos žadino tautinį sąmoningumą, teikė viltį, kad mes neužmiršti, kad ateis diena, kai nepriklausomybė bus atkurta. Ir tai įvyko!
Laikraštis “XXI amžius”
2011.02.16
