Permainų nebus


Print

Demokratija – kada dauguma sprendžia. Kaip poterius kala devintokėliams per pilietiškumo pagrindus. Taip parašyta ant visų tvorų.

Prasikrapštykit akeles. Pažvelkit į tą daugumą. Visi plaukeliai visur pasišiauš. Neduokdie, kad tokie spręstų. Būtų pasaulio ar bent šio jo lopinėlio pabaiga. Po poros mėnesių.

Ir malonėkit nesispjaudyti. Aš ne už diktatūrą ir žmogėdrų tvarkas. Jokia demokratija, autokratija ar diktatūra savaime pasaulyje neegzistuoja. Tai tiesiog sprendimų priėmimo formos. O sprendžia visada mažuma, turinti įtaką. Supaprastintai sakant – elitas. Per savo atstovus, aišku.

Kai prireikia, elitas iškelia diktatorius ar autokratus. Kai sąlygos priverčia – žaidžia pagal taisykles, kurios teikia galios regimybę primityviajai daugumai. Kurią jie garsiai labai myli. Kaip tėvą motiną. O tyliai tai neapkenčia ir bijosi. Išjungus kameras – raukosi iš pasišlykštėjimo.

Elitas politinis, ekonominis, kultūrinis. Sluoksnis įtakingų žmonių, kuriems esanti valstybė ir jos tvarka reikalinga. Užpakaliais suinteresuotų palaikyti situacijos stabilumą, apsaugoti nuo vidinių sprogimų ir chaoso. Todėl tiek, kiek tai įmanoma nepažeidžiant savo intereso, atsižvelgiančių ir į daugumą, be kurios tai neįmanoma.

Tikrasis elitas randasi istoriškai. Auginamas šimtmečiais. Padėtis visuomenėje paveldima ir branginama. Valstybę visada stiprina ir gina. Nes be jos praras viską. Visuomenė ir valstybė yra stiprios tiek, kiek stiprus ir atsakingas yra jos elitas.

Aišku, įtakos sferose yra grupuotės, profesiniai tarpsluoksniai ir tarpusavio kova. Meilės ir neapykantos. Tačiau pavojaus savo padėčiai akivaizdoje varžovai visada susivienija prieš bendrą grėsmę. Visada gina vienas kitą. Valstybę ir tvarką, be kurių būtų niekas.

Visi esminiai socialiniai pertvarkymai reiškia elitų kaitą. Be to permainų nebūna. Vien atlikus žaidėjų keitimus ir pakoregavus taisykles, žaidimas nepasikeičia. Pas mus jokių revoliucijų neįvyko. Po permainų vėjo trumpam apsimetę negyvais, senieji įtakingi profesiniai, teisiniai, ekonominiai slibinai atgijo. Pakilo nuo dugno ir prarijo narsiuosius reformatorius.

Mes silpni ne todėl, kad turim mažai tankų, pinigiukų ar teritorijų. Ne todėl, kad mažai mylim savo valstybę – kiti savas myli dar mažiau. Dažnai net nebežino, kas ta Tėvynė yra. Esam bejėgiai todėl, kad neturim tikrojo elito.

Visuomenės žiedas nuo sprendimų priėmimo nušalintas. Esantis kontingentas, kilus pirmam rimtam pavojui, susijusiam su asmenine auka dėl visuotinio tikslo, neabejotinai išsilakstys. Čia ne apie tuos nuostabius žmones, kurių ten, be abejo, yra. Apie daugumą. Dėl jos galit neabejoti.

Smulkus ir vidutinis verslas – normalių valstybių stabilumo pagrindas. Pas mus sunaikintas kaip klasė. Apie juos palinguoja kalbančios galvos prieš rinkimus. Ištroškę šimto kito turgaus runkelių balsų. Šiaip jie niekam nerūpi. Pjauk nepjovęs – atauga patys, kaip ir visos piktžolės. Bet pavojaus didiesiems girios raguočiams nebekelia.

Didžiojo verslo elitas, kilęs iš neskaidrios, nusikaltėliškų struktūrų kontroliuojamos privatizacijos. Per tarpininkus ir kitaip legalizuoti TSKP ir KGB pinigai. Sovietinės direktorių klikos manipuliacijomis užvaldytas visuomenės turtas. Mokesčių nusukinėjimo schemų ir valdžios remiamo monopolizmo iškelti solidūs ponai. Šis elitas viską už gerą kainą parduos pirma pasitaikiusia proga.

Politinis elitas, finansuotas ir tebefinansuojamas neaiškiais būdais. Dujų monopolistų, kontrabandos srautų ir nešvariais biznio pinigais pagimdytos naujosios partijos. Ar savo sultyse užsikonservavę neįgalios senosios. Politinė sistema, maksimaliai atskirta nuo pilietinės kontrolės ir uždaryta nuo visuomenės. Partijos, tapę stagnuojančiais grupinių interesų realizavimo įrankiais. Šis elitas pasiduos pirma pasitaikiusia proga.

Tikrieji kultūros žmonės seniai ant atsarginių suolelio. Rašytojai, tapę prašytojais. Menininkai, tapę valstybės klerkų rentininkais. Užupio ir užribio tauta. Kuriuos, jei tik kas – apdergia kas netingi. Viešas erdves ir masinę sąmonę valdo šou verslas. Vidutinybių Aukso Orda. Šis elitas parsiduos pirma pasitaikiusia proga.

Tai kur tie stebuklingi receptai? Pranašo programos kaip viską mikliai pakeisti? Ar kokio nors naujo dievo iš mašinos iliuzijos? Na, taip juk įprasta. Jei kuo nepatenkintas – atsakyk leninietiškai, ką daryti. Ir kad viskas būtų paprasta. Kiekvienam asilui suprantama. Tilptų į puslapį teksto ir būtų įgyvendinama per savaitę. Ir niekam nieko nereikėtų daryti.

Bėda ta, kad atsakymų nėra. Visi keliai sėkmingai ir gudriai užkardyti. Socialiniai liftai neveikia. Teritorija prie valdymo skydinės aptverta ir sargyba ginkluota. Joks girtas direktorius nebeįsibraus. Už tvoros laksto dantingi, pikti ir dozuotai alkani apžvalgininkai. Kokių nors jėgų, galinčių bent pradėti ką nors realiai keisti, nėra ir nenusimato.

Tikros opozicijos niekada neturėjome ir neturėsime. Nes jos nerėmė ir nerems esama padėtimi patenkintas elitas. Kokia nors kova tebus grupuočių pasistumdymas dėl įtakos, niekada nepakeisiantis nieko. Visus pavienius entuziastus sistema suvirškins. Arba pavers pajuokos objektais.

Pilietininkai? Nejuokinkit. Minties galiūnai ir veiklos nykštukai. O ir neturi pinigų jokiai veiklai. Ir niekas niekada jų neduos. Nesugeba dirbti jokio konkretaus, rezultatyvaus darbo. Tik kuria ugningus tekstus. Jais žavisi ir vienas kitam pavydi. Susirieja tarpusavyje dar nepradėję bent ką nors konkrečiai daryti. Pastangų viršūnė – koks nors mitingas ar peticija.

Taip ir būsim. Čia ir dabar. Ant virpčiojančios iš įtampos žemės. Silpni ir priklausomi nuo visų vėjų. Pasiduodantys ir parsiduodantys visoms įtakoms ir pasaulio madoms. Protingoms ir idiotiškoms. Pakovoti už save tesugebėsime krepšinio aikštelėje. Ir nesvarbu – laimėsim ar pralaimėsim. Vis tiek po to lėksim daužyti vitrinų. Saviems.

Jau baigia užaugti karta, kuriai tai yra norma. Kuri palaipsniui taps elitu. Viskuo amžinai patenkintu. Silpnu ir neatsakingu, nes tai juk paveldima. Tiems viską nedelsiant reikės duoti. Kitaip apsiverks ir išvažiuos, kur riebesnė demokratija. Ten tėvynė, kur gerai. Būtų gerai, kur galvas gyviems prieš kameras nupjauna, – išvažiuotų ir ten.

Nebeliks greitai senių bambeklių. Ir gyvensimvisi sau lengvai ir laimingai. Su visų dainų daina, įžūliais vedėjais ir išprotėjusiomis vedėjomis. Matyt, taip mums ir reikia. Iki pirmos tikrai didelės problemos. Kuri užklups kaip visada nepasiruošusius. Kaip kelininkus žiema. Kurios niekas nelaukia. Bet visi jaučiam – ateina.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.09.08; 04:10


Prisijunkite prie diskusijos