Beveik metus kurpiamas vadinamasis Nacionalinis susitarimas artėja į pabaigą: Vyriausybė dar kartą paskelbė, kad susitarimas jau baigiamas derinti, o spalio mėnesio pirmosiomis dienomis premjeras aiškiai pareiškė, kad dokumentas galėtų būti pasirašytas jau spalio viduryje, kai Seimui bus pateiktas 2010 metų biudžeto projektas. Tačiau vadinamieji socialiniai partneriai entuziazmo rodo kur kas mažiau nei Vyriausybė.
Vis dėl to garsiai išreklamuoto susitarimo, kuris tik šią savaitę paskelbtas Vyriausybės internetinėje svetainėje, turinys yra pernelyg blankus ir neišbaigtas, kad būtų vertas Nacionalinio susitarimo vardo. Jis labiau panašėja į buhalterinį dokumentą, numatantį kai kurių mokesčių lygius. Pavyzdžiui, dar nespėjus Seime apsvarstyti Vyriausybės pasiūlytų sprendimų, jau kalbama apie mokesčių dydžius: “susitariama” laikinai padidinti PVM tarifą 2 procentiniais punktais – iki 21 proc., nors nekalbama, kad PVM tarifas dar iki tol, taip pat “laikinai”, buvo pakeltas iki 18 proc., kartu panaikinant PVM lengvatas visai grupei produkcijos. Kartu tik laikinai, iki 2010 metų rugsėjo 1 dienos, pažadama išlaikyti 9 procentų lengvatinį PVM tarifą šildymui (paskui jis bus didinamas).
Vienas šio susitarimo punktas ypač iškalbingas: jame kalbama apie pelno mokesčio sumažinimą nuo 20 iki 15 proc. Tas žingsnis apibūdinamas labai gražiai: “Siekiant padidinti Lietuvos konkurencinį pranašumą, svarstyti galimybes mažinti pelno mokesčio tarifą iki 15 procentų”. Kodėl dar neseniai padidintą mokestį, nelabai priimtiną verslui ir oligarchams, premjeras nutarė sumažinti, t.y. vėl grąžinti į ankstesnį lygį? Kalbama, kad toks susitarimas pasiektas reikalaujant Bronislovui Lubiui, vyriausiam pramonininkų prezidentui, kurio vadovaujama Lietuvos pramonininkų konfederacija susitarime po Vyriausybės narių įrašyta pirmoji. Argi labai priimtina, kad kai mažinamos pensijos ir socialinės išmokos, oligarchams ir pramonininkams mokesčiai mažinami, vos spėjus juos padidinti 5 procentais. (Spaudai mokesčiai buvo padidinti net 16 proc., t.y. nuo 5 iki 21 proc.). Todėl visai nestebina viešos kalbos, jog faktinis valstybės premjeras yra šis oligarchas. Todėl jam ir daromos tokios didelės nuolaidos, patenkinančios jo lygio oligarchus. Gal todėl Nacionalinis susitarimas įvardijamas kaip “valstybės finansų konsolidavimo bei paramos verslui ir verslo sąlygų gerinimo” priemonė? Betgi pelno mokesčio sumažinimo labiausiai laukia oligarchai – jis vargu ar pagerins vidutiniojo ir smulkaus verslo padėtį, nes jo skatinimui jokių galimybių Nacionalinis susitarimas nenumato.
Jau ir paties Nacionalinio susitarimo užuomazga kelia abejonių: svarbiausi šios Vyriausybės sprendimai buvo priimti už uždarų durų dar 2008 metų gruodžio mėnesį. Visuomenėje tai tik sukėlė paniką, nepasitikėjimą. Nors tuo metu priimtų sprendimų nemaža dalis vėliau buvo taisoma, švelninama, jau pats Vyriausybės veiklos stilius paliko blogą įspūdį. Vyriausybė iš pat pradžių galėjo sudaryti krizės įveikimo ekspertų grupę, kuri būtų inicijavusi perspektyvas dėl bendrų principų: kaip įvairūs valstybės sektoriai turėtų pasidalyti gulančia krizės našta, kokiais principais turėtų būti vykdoma mokesčių politika, kokia projektuojama Lietuvos perspektyva. Tai būtų sumažinę nepasitenkinimo visuomenėje bangą. Tačiau viską tvarkyti apsiėmęs premjeras Andrius Kubilius su visuomene nesitarė ir tik verčiamas aplinkybių 2008 metų pabaigoje pažadėjo antnaujinti dialogą su visuomene, betgi pažado neištesėjo.
Prieš jau beveik sulipdytą Nacionalinio susitarimo projektą balsą pakėlė Lietuvos pensininkų sąjunga “Bočiai”, iki šiol nuolankiai vykdžiusi premjero norus ir be išlygų pasisakiusi už premjero pasiūlytus pensijų mažinimus. Jos atstovai šią savaitę paprašė Vyriausybės nemažinti mažesnių nei 830 Lt pensijų. Savo ruožtu Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacija jau iš anksčiau kategoriškai prieštaravo senatvės pensijų mažinimui. Aktyvių mamų sambūris piktinasi, kad motinystės (tėvystės) išmokos mažinamos neproporcingai lyginant su kitomis socialinėmis grupėmis ir tvirtina, kad šias išmokas kartu su vaiko pinigais siūloma mažinti iki 25 proc. Bet premjeras tikisi artimiausiu metu rasti “racionalų” sprendimą. Dar daugiau, kaip sako premjeras, jei Seimas nepritars “Sodros” įmokų didinimui 2 procentiniais punktais, tada trūkstamų 400 mln. litų būtų ieškoma mažinant socialines išmokas.
“Aš galiu dar sykį pakartoti, jog nuo 2006-ųjų labiausiai augo pensijos, motinystės išmokos, mokytojų ir gydytojų atlyginimai. 400 mln. litų problemą reikėtų spręsti iš šių penkių alternatyvų”. Taigi trūkstamus pinigus paimti premjeras siūlo būtent iš šių sluoksnių.
Aktyvių mamų sambūris irgi pareiškė, kad kol kas nesiderės dėl nacionalinio susitarimo, nes Vyriausybė neatsižvelgia į šalies prezidentės nuomonę. Be to, anot kūdikius auginančių motinų, Vyriausybė nesvarsto alternatyvų – deramasi dėl vieno ir to paties varianto. Jų teigimu, yra jaučiamas stiprus spaudimas iš Vyriausybės, nėra išklausomi argumentuoti pasiūlymai, tarp jų ir siūlymas peržiūrėti “Sodros” administravimo išlaidų mažinimą, siūlymas apmokestinti tolygiai visus verslo partnerius, tarp jų – ir verslo liudijimus turinčius asmenis.
Premjeras A.Kubilius nuolat kalba apie tarimąsi su vadinamaisiais socialiniais partneriais, tačiau elgiasi gana “išradingai”: pasikviečia keletą senukų iš “Bočių” organizacijos ir jiems papasakojęs apie grėsmes valstybei bei artėjantį bankrotą, o ypač apie būsimą pinigų stygių pensijoms, privečia juos už visus pensininkus pasakyti, kad sutinka su pensijų, ypač dirbantiems pensininkams, mažinimą. Tokios “derybos” su socialiniais partneriais nelabai priimtinos. Nėra priimtina ir tai, kad pasirenkami tik premjerui tinkantys socialiniai partneriai, pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacija (prezidentas Bronislovas Lubys), Lietuvos verslo darbdavių konfederacija (generalinis direktorius Danukas Arlauskas), Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija (prezidentas Rimantas Stankevičius), Lietuvos verslo konfederacija/CC Lietuva (prezidentas Valdas Sutkus), asociacija “Investors Forum” (vykdančioji direktorė Rūta Skyrienė), Lietuvos profesinė sąjunga “Solidarumas” (pirmininkė Aldona Jašinskienė), Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (pirmininkas Artūras Černiauskas), Lietuvos darbo federacija (pirmininkas Vydas Puskepalis). O kur socialiniai partneriai, kuriems nepriimtini visi šie pasirašomi reikalavimai? Kodėl iš susitarimo, kaip atrodo, jau išmesti ir “Bočiai”, kurie pirmieji pritarė premjero užmačioms, o paskiau suprato negalintys pritarti tolesniam skurdžiųjų sluoksnių skurdinimui?
Laukiant Nacionalinio susitarimo kyla klausimas, ar derėtų džiaugtis Vyriausybės įsipareigojimu kitais metais nedidinti mokesčių? Įvertinus tai, kad mokesčiai maksimaliai padidinti dar šiemet, kitais metais jų didinti tikrai nebus prasmės. Šį savo pažadą premjeras A.Kubilius prisimena labai dažnai, tačiau visą laiką kalba skirtingai. Jau dabar šį punktą premjeras grasina pažeisti, nurėždamas didžiajai daliai pensininkų, ypač dirbančių, pensijas, sumažines visas socialines išmokas. Šią savaitę premjeras taip pat pareiškė, kad jeigu nebus “susitarta” dėl “Sodros” įmokų padidinimo 2 procentais (kas irgi įvardinta susitarimo dokumente), teks dar labiau apkarpyti pensijas, motinystės – tėvystės išmokas, atlyginimus mokytojams ir gydytojams. Štai kaip “tariamasi” dėl nacionalinio susitarimo – gąsdinant norima pakeisti vieną svarbiausių punktų.
Tikro Nacionalinio susitarimo turinys turėtų būti daug išsamesnis, nubrėžti aiškias gaires. Negalima neigti, esą buhalterinių valstybės biudžeto eilučių suvedimas, ypač sunkmečiu, – nėra svarbus. Tačiau kai tai daroma skurdžios tautos sąskaita, kai tai daroma pensininkų sąskaita, kai tai daroma menkomis socialinėmis išmokomis savo gyvenimą gerinančių skurdžiai gyvenančių žmonių sąskaita, tai yra neleistina.
Galima pastebėti, kad per 20 nepriklausomybės metų praraja tarp visuomenės ir valdžios tik augo. Daugelis Lietuvos politikų apskritai nežino, kaip reikia bendrauti su visuomene. Nepakanka vien nueiti į susitikimą su rinkėjais, be to, su vienminčiais rinkėjais, iš kurių tikimasi tik liaupsių ir pagyrimų. Būtina rimtai pakalbėti dėl įstatymų projektų su kompetetingais atstovais, su socialiniais partneriais, su daugeliu grupių ir organizacijų, kurios atstovauja visuomenės interesams.
Verta pastebėti, kad Vyriausybės kuriamas projektas, pavadintas skambiu Nacionalinio susitarimo vardu, kažkodėl ilgą laiką nebuvo paviešintas net Vyriausybės svetainėje (čia jis atsirado tik šią savaitę). O juk reikia atsiminti, kad dabartinė Vyriausybė save pristato kaip pažangią ir atvirą, kartu propaguojančią elektroninės valdžios idėją. Tad kodėl pažangi, atvira Vyriausybė taip ilgai neskelbė šio dokumento projekto? Juk dėl to daugeliui piliečių ar arganizacijų buvo atimta teisė susipažinti su projektu ar pagrindinėmis jo tezėmis. Nebuvo galima teikti jam pasiūlymų, net jeigu ir labai norėtųsi.
Kaip jau žinoma, Vyriausybė, parengusi “Sodros” išlaidų karpymo planą, siūlo vidutiniškai 5 proc. mažinti pensijas neliečiant mažesnių nei 650 litų pensijų. Pensijų mažinimas esą būtų diferencijuotas, taigi apie 700 litų siekiančios pensijos sumažėtų 3,3 proc., apie 900 litų – 6,7 proc., apie 1700 litų – 12,4 proc. Vyriausybė planuoja bazinės pensijos ir priedo už stažą neliesti, o pagrindinę pensijos dalį padidinti iki 120 proc. Tokiu būdu mažiausios pensijos keliais litais padidėtų. Žadama mažinti ir pensijas, kurias gauna dirbantys pensininkai. Jei jie papildomai užsidirba apie 200 litų, jų pensija mažėtų apie 2,5 proc., jei apie 400 litų – 5 proc. Tačiau jei jų alga siektų vidutinį darbo užmokestį – 2100 litų, pensija mažėtų net iki 50 proc. Kartu žadama mažinti motinystės pašalpas iki 85 proc. pirmais vaiko metais ir iki 60 proc. – antrais (dabar jos siekia atitinkamai 100 proc. ir 85 proc. buvusio atlyginimo).
Vidutinis draudžiamųjų pajamų dydis būtų mažinamas penktadaliu nuo 1488 iki 1170 litų (taigi mažėtų ir naujai apskaičiuotų pensijų dydis), o visų pašalpų maksimali suma – iki 4 draudžiamųjų pajamų dydžių, taigi kartu nuo 7450 iki 5952 litų mažėtų ir maksimalios motinystės – tėvystės pašalpos. Norima mažinti ir vadinamuosius vaiko pinigus. 97,5 litų išmoka vaikui iki dvejų metų būtų mokama tik tuo atveju, jei tėvai negautų motinystės – tėvystės pašalpos, vėliau metus tokia išmoka būtų skiriama visiems vaikams. Vaikams nuo 3 iki 7 metų 52 litų išmoka būtų skiriama, jei pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį neviršytų 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio (525 Lt).
Nuotraukoje – straipsnio autorius Edvardas Šiugžda, “XXI amžiaus” redaktorius.
2009.10.10
