Aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams šiandien pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Pasižiūrėk, kas stovi už nugaros“. Šis rašinys parašytas 1998-ųjų metų vasario mėnesį. Esė priklauso ciklui „Suvokimai“. Rašytojas savuosius „Suvokimus“ kūrė 1997 – 1999 metais (paskelbti „Valstiečių laikraštyje“). „Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų.
Daugelis iš jų – nė kiek nepraradę aktualumo. Jie tik patvirtina rašytojo įžvalgumą, pastabumą, gilumą. Tačiau jų nėra internete. Todėl su kai kuriais Petro Dirgėlos „Suvokimų“ ciklo rašiniais supažindiname savo skaitytojus.
Petras Dirgėla
Pasižiūrėk, kas stovi už nugaros
Knygynuose pasirodė nauja literatūrologo Vytauto Kubiliaus knyga („Literatūra istorijos lūžyje“, Vilnius, „Diemedis“, 1997). Šioje knygoje keliamos problemos yra svarbios ne tik rašytojams – visiems žmonėms.
Literatūra, ypač toji, kurią aš vadinu esmių literatūra, stengiasi suprasti istorinį vyksmą, galima pasakyti ir šitaip: vyksmą nuo gimimo, nuo Kalėdų, iki mirties, iki Didžiojo Penktadienio; vyksmą nuo mirties, nuo Didžiojo Penktadienio, iki Prisikėlimo, iki Vėlykų.
Tai juk amžinas ratas. Juo eina ne tik kiekvienas paskiras žmogus. Juo eina žmonių bendruomenės, tautos, valstybės, civilizacijos. Juo sukas Visatos. Gimsta, miršta, prisikėlia.
Dievo valia žmogus yra laisvas sakyti tiesą. Arba nesakyti. Arba puošti naudingą melą, nes tiesa bendravime tebėra laikoma įkalčiu ir, savaime suprantama, tabu. Labai daug žmonių pasijunta laisvi tik tada, kai įsiviešpatauja gyvensena, kurioje tiesa yra tabu – tariamai iš kiekvieno žmogaus savasties kyląs užsidraudimas nekalbėti ir nedaryti sau nenaudingų dalykų.
Poetas Vytautas Skripka rašė:
„Nekalti gyvuliai apgraužė lelijų lapus“.
Ir tiesa iš tamsos bepaliudijo tamsą.
Menas yra tiesa iš tamsos, iš santėmių. Menininkas dirba Dievo visiems duotu instrumentu – siela. Kol menininkas girdi sielą, klauso sielos, tiesa nepranyksta tamsoj, tiesa harmonizuoja dermę tarpu žmonių. Dažnai tik todėl žmonių kelionė amžinuoju ratu nuo gimimo iki mirties ir prisikėlimo nepavirsta pragaru.
Lygiai tą patį galime pasakyti ir apie kiekvieno žmogaus laikyseną: kol žmogus girdi sielą, klauso sielos, tiesa nepranyksta tamsoj, tiesos laikomasi ne tik knygose ar kituose menuose, bet ir apskritai gyvenime.
„Suvokimuose“ ne kartą esame rašę, kad bet kuri žmogaus laikysena yra neatsiejama nuo politikos. Šiuo požiūriu įdomios yra išvados, kurias gali pasidaryti skaitytojas iš V.Kubiliaus knygoje išplėtotų įžvalgų.
Visi atsimenam: kai tik Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, šimtai basų iš tribūnų, per radiją ir televiziją, spaudos puslapiuose ėmė šaukti: „Menininkai, į opoziiją !“ Daug rašytojų su tuo nesutiko, klausė: „Į opoziciją – kam, kokiai pozicijai? Ar nepriklausomybei?“ Buvo akivaizdu, kad toji opozicija – tai ne šiaip sau „niekieno žemė“, o sovietinės nomenklatūros, susigiminiavusios su šešėlinės ekonomikos ir nusikalstamo pasaulio grupuotėmis, tvirtovė.
Grupelė rašytojų šią tvirtovę atvirai gynė. Įrodinėjo, kad sovietų valdžia Lietuvoje buvo ne okupacinė, o teisėta. V.Petkevičius: „Kuo mes galime įrodyti, kad mus okupavo? Ar mes priešinomės? Nesipriešinome.“ Juozas Baltušis naują nomenklatūros agresiją bandė argumentuotai pateisinti: „Be rusų tautos, be visų Tarybų Sąjungos tautų atsiskyrusi Lietuva negali išgyventi“.
Tvirtos pilietinės laikysenos kūrėjai griežtai atmetė kolaboravimą su nomenklatūriniais agresoriais. J.Avyžius 1992 metų sausio mėnesį rašė: „Rašytojo sąžinė šaukia aktyviai įsitraukti į valstybės atkūrimo darbą“. Mėnesiu vėliau S.Geda deklaravo: „Idealas vienas – nepriklausoma Lietuva“.
Menininkus, o iš tikrųjų ir visus žmones, į opoziciją valdžiai, paskelbusiai Lietuvos nepriklausomybę, kvietė daugiausia jaunesniosios antros vidurinės kartos rašytojai. Anot V.Kubiliaus, sovietinės okupacijos „auklėjamasis darbas“ buvo gerokai pagraužęs jų idealizmo šaknis. V.Kukulas nuoširdžiai rašė: „Jau nuo pat pirmųjų dienų mūsų nejungė ir negalėjo jungti patriotinės valstybės idėjos, todėl dabar tiesiog nežinome, ką veikti ir kaip elgtis su tautiškumo idealais“. Ir deklaravo: „Kaip ir komunistai, taip ir naujoji valdžia mus nuolat kur nors ragina, dėl ko nors agituoja, ir bent aš tai instinktyviai atstumiu: vadinasi, tokiu atveju šių dalykų reikia jai, o ne man“.
R.Gavelis nesikišimą į valstybės atkūrimo darbą propagavo, aiškindamas, kad gina meno skaistybę. Šit: „Jeigu politikai paranku pasitelkti menus – tai dažniausiai nėra švari politika. Jeigu menai pasiduoda politikai – tai niekam tikę menai“. Aptariamos knygos autoriui V.Kubiliui menininko laikysena taip pat yra neliečiama: „Lietuvos kultūrinė savimonė, matyt, jau niekada nebus vienalytė. (…) ji turės apsiprasti, kad meninėje kultūroje „visokių yra ir visokių reikia“, kad meninės kūrybos vertę lemia ne autoriaus ištikimybė vienokiai ar kitokiai ideologijai, o talento dydis“.
Tai – tiesa. Tačau žmogaus santykis su valstybe nusakomas atsiribojimo sąvokomis, žmogus, pats to nejausdamas, atsiriboja ir nuo valstybinių interesų, kurie šiaip jau turėtų vienyti visus valstybės piliečius. Jei gyvybiniai nacionaliniai interesai piliečių nevienija, valstybė faktišai neturi ateities.
Šiame kontekste nebesunku suprasti šit ką: didžiausią paslaugą nešvariai politikai padaro kaip tik tie menininkai, kurie atsiriboja apskritai nuo politikos; tokią pat didelę paslaugą nešvariai politikai daro ir visi piliečiai, kurie tariasi neturį jokių reikalų su politika. Taip jau yra, kad už nekaltų atsiribojusių žmonių nugarų tučtuojau atsistoja ne moralioji, o amoralioji politika, kuri gyvybinius nacionalinius interesus nusikalstamai pakeičia savo klano interesais.
Kad ir kas būtum – menininkas, pramonininkas ar žemdirbys, – nenumok ranka į politiką. O jei numojai, pasižiūrėk, kas atsistojo tau už nugaros. Neišsigąsk, jei išvysi ten besišypsantį galvažudį – nuo jo dar gali pasitraukti.
Konstitucija tau visada suteikia galimybę pasakyti savo valią. Ir vis dėlto geriausia šia galimybe naudotis nuolatos, visados, nelaukiant, kol už nugaros pasislėps gavažudžiai.
1998 metų vasario 17 diena
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
2015.07.09; 07:32
