Milijardą dolerių kainavęs CŽV šnipas


Print

Šnipinėjimo istorijomis besidomintiems skaitytojams turėtų būti įdomu: The Washington Post skelbia adaptuotas ištraukas iš Deivido Hofmano knygos „Šnipas už milijardą dolerių“.

Tai – unikali knyga, pasakojanti tikrą Šaltojo karo laikų šnipinėjimo ir išdavystės istoriją. Knygą „The Billion Dollar Spy: A True Story of Cold War Espionage and Betrayal“ išleido šių metų liepos mėnesį Doubleday leidykla. 

Knygos pagrindas – 944 puslapiai išslaptintų ir necenzūruotų CŽV dokumentų, pasakojančių apie sovietinio inžinieriaus Adolfo Tolkačiovo, lėktuvų radiolokacinių stočių specialisto, veiklą.

Inžinieriaus Tolkačiovo istorija pakeitė Amerikos žvalgybininkų veiklos tuometinės Sovietų Sąjungos teritorijoje metodus ir būdus. Pirma – CŽV vengė tais laikais verbuoti SSRS piliečius – agentus iš vietinių, nes sovietiniais laikais tai buvo labai pavojinga tiek verbuojamiems asmenims, tiek žmonėms, su kuriais jie bendravo.

Tačiau bendradarbiavimas su Tolkačiovu buvo labai produktyvus ir prasmingas. Per šešetą metų Tolkačiovas net 21 sykį susitiko su CŽV ryšininku. Šių susitikimų metu jis perduodavo CŽV ryšininkui „dokumentus ir schemas, bylojančias apie sovietinių radarų veikimo principus ir sovietinių gynybos pobūdžio tyrimų pobūdį“.

Inžinierius Tolkačiovas išnešė iš savo karinės laboratorijos itin daug slaptų brėžinių ir planų. Būtnt šių brėžinių dėka JAV buvo paprasta sukurti tokias sąlygas, kad oro mūšio metu amerikiečių lėktuvai turėtų ryškų pranašumą prieš sovietinius karo lėktuvus.

Taip pat tapo aišku, kaip amerikiečių sparnuotosios raketos ir strateginio pobūdžio bombonešiai gali nesunkiai įveikti sovietinės oro gynybos sistemas. Pasirodo, tereikia skristi šiek tiek žemiau tos linijos, iki kurios skrendančius objektus pajėgūs fiksuoti sovietiniai radarai. Ir sovietiniai radarai tavęs nepastebės, neužfiksuos. O amerikiečių lėktuvai buvo pajėgūs skristi labai žemai.

Beje, daugumą slaptų dokumentų inžinierius Tolkačiovas iš savo karinės laboratorijos išnešė pietų pertraukos metu: slėpė po palto skvernais, paskui fotografavo Pentax fotoaparatu savo namuose.

Tuometinės sovietų žvalgybos specialistai yra suskaičiavę, esą Tolkačiovo bendradarbiavimas su CŽV amerikiečiams padėjo sutaupyti maždaug 2 milijardus JAV dolerių. Tačiau Tolkačiovas iš amerikiečių neprašė didelių honorarų. Pinigai visuotinio deficito metais buvo beveik beverčiai – vis tiek Maskvoje už juos galėjai labai mažai ką nupirkti. Taigi piniginis atlygis buvo daugiau draugiškumo ženklas nei rimta finansinė pagalba.

Beje, daugumą slaptų dokumentų inžinierius Tolkačiovas iš savo karinės laboratorijos išnešė pietų pertraukos metu: slėpė po palto skvernais, paskui fotografavo Pentax fotoaparatu savo namuose. Taigi piniginis atlygis buvo daugiau draugiškumo ženklas nei finansinė pagalba.

Iš CŽV inžinierius Tolkačiovas dar prašė muzikos plokštelių su The Beatles, Led Zeppelin, Uriah Heep įrašais. Muzikos plokštelės buvo skirtos paaugliui sūnui.

Tad kas pastūmėjo Tolkačiovą bendradarbiauti su Amerikos žvalgybomis? Paskatino noras keršyti. Juk 1930-aisiais, didžiojo stalininio teroro metais, sovietų represiniai organai sušaudė jo žmonos motiną, o tėvą pasiuntė ilgiems metams kankintis į lagerius. Taigi Tolkačiovas norėjo Sovietų Sąjungai padaryti kuo daugiau žalos, net ignoruojant savo asmeninio saugumo reikalus. Juk už bendradabiavimą su Amerikos slaptosiomis tarnybomis tuo metu grėsė mirties bausmė.

Inžinierius Tolkačiovas nenorėjo mirti, patekęs KGB agetams į rankas. Todėl jis buvo paprašęs iš CŽV nuodų kapsulės, kurią visuomet nešiojosi su savimi ir kurią bet kuriuo metu galėjo nuryti.

Hofmano knygoje „Šnipas už milijardą dolerių“ rašoma ir apie CŽV gudrybes, kurių pagalba inžinieriui Tolkačiovui pavykdavo apgauti KGB darbuotojus, užsiimančius išorės stebėjimo reikalais.

Tačiau 1982-aisiais gruodžio mėnesį CŽV suprato, kad nutiko kažkas negero. Mat jų žmogus net penketą kartų iš eilės neatvyko į slaptus susitikimus. Siekdami atnaujinti ryšius su inžinieriumi CŽV pasiuntė savo specialųjį agentą Bilą Plankertą. Ponas Plankertas buvo aukšto ūgio, maždaug 35 metų amžiaus. Drauge su savo žmona ir CŽV rezidentūros viršininku bei jo žmona ponas Plankertas išėjo iš JAV ambasados Maskvoje teritorijos ir patraukė automobilių stovėjimo aikštelės link. Be abejo, amerikiečius, vos tik jie paliko JAV amasados teritoriją, pradėjo sekti KGB darbuotojai. Iš pradžių KGB stebėtojams niekas nekėlė įtarimų. Juk moterys rankose laikė krepšius su tortais.

Bet tortai buvo netikri. Juose buvo įmontuotas specialus įrenginys, amerikiečių dažniausiai vadinamas „Džekas dėžutėje“. O ponas Plankertas po viršutiniais drabužiais dar dėvėjo kitus drabužius – tokius, kokius dažniausiai nešioja garbaus amžiaus Maskvos gyventojai.

CŽV žinojo, jog KGB dažniausiai važiuoja Amerikos ambasados darbuotojams iš paskos, o šalia, greta, iš šono – labai retai. Todėl amerikiečiai turėjo galimybę kelioms sekundėms prapulti KGB sekliams iš akių – kai sankryžoje sukama į šoną. Vieno tokio posūkio metu Plankertas, nusimetęs viršutinius drabužius ir tapęs senyvo amžiaus Maskvos vyriškiu, iššoko iš automobilio ir pasislėpė gatvėje tarp praeivių. Juolab kad jau buvo maždaug 19 valanda vakaro, ne itin šviesu.

O automobilyje važiavusios moterys savo tortą skubiai padėjo ant sėdynės priekyje, ant kurios dar neseniai sėdėjo Plankertas, ir iš torto torto iššoko „Džekas dėžutėje“ – išsipūtė guminio žmogaus žmogaus galva ir pečiai. Taigi Plankertas nepastebėtas posūkyje iššoko iš mašinos, o jo vietoje pirmojoje sėdynėje atsirado oro pripūsta žmogaus iškamša.

Iš paskos važiavusiems KGB darbuotojams atrodė, kad niekas nepasikeitė – Plankertas sėdi priekyje, greta vairuotojo.

Kaip tik tuo metu išvaizdą ir drabužius kardinaliai pakeitęs Plankertas jau ėjo gatve, o šalia pravažiuojantys KGB aentai nesuprato, jog šaligatviu linguojantis senis – tai ne maskvietis, o persirengęs Amerikos ambasados darbuotojas Plankertas, kuriam pavesta išsiaiškinti, kodėl į susitikimus neateina inžinierius Tolkačiovas.

Žodžiu, knyga apie „Milijardą kainavusį šnipą“ – įdomi.

Informacijos šaltinis – The Washington Post.

2015.07.09; 01:12


Prisijunkite prie diskusijos