Gruzija, Ukraina ir Lietuva – tai valstybės, ribojančios imperines Rusijos ambicijas ir galimybes domintuoti Europoje.
Todėl Rusija visada sieks susigrąžinti įtaką šioms šalims – ne tik darys įtaką jų geopolitinei aplinkai ir vidaus politikai, bet ir kels pavojų jų saugumui.
Tokios mintys buvo išdėstytos solidžiame JAV žurnale „Foreign Affairs“ ir keliuose analitiniuose darbuose, kuriuos JAV analitikai paskelbė beveik prieš 20 metų.
Todėl nereikia stebėtis, kodėl šiandien, kai dalis Gruzijos ir Ukrainos jau okupuota, nemažai NATO generolų ir Vakarų politikų susirūpino Baltijos šalių, visų pirma Lietuvos, saugumu.
Ir ne tik todėl, kad Lietuva šiandien yra pirma Vladimiro Putino taikinių sąraše. O todėl, kad visada, būdama šiame sąraše ir matydama, kokius milžiniškus išteklius Rusija nukreipia savo specialiosioms tarnyboms ir kariuomenei stiprinti, elgėsi taip, tarsi Rusija būtų kitame žemyne.
Net 2014 metais, kai buvo okupuota dalis Gruzijos teritiorijos ir aneksuotas Krymas, Lietuva savo kariuomenę finansavo bene skurdžiausiai iš visų NATO valstybių – skyrė tik apie 0,8 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), nors stodami į NATO įsipareigojome skirti mažiausiai 2 procentus.
Šiame kontekste reikia suprasti vieną svarbų faktą, kurį dažniausiai nutyli su oligarchais ir nomenklatūra besitrinantys politologai bei žurnalistai. Po Šaltojo karo pabaigos tarp Vakarų ir Rusijos pasirašytos sutartys apribojo NATO galimybes steigti karines bazes Rytų Europoje, taigi ir Lietuvoje, tačiau neapribojo galimybių pačioms Rytų Europos valstybėms modernizuoti savo kariuomenę ir taip suformuoti pajėgas, kurios atgrasytų Rusiją, nes neleistų tikėtis lengvos ir greitos pergalės bei sudarytų sąlygas NATO pajėgoms suspėti į pagalbą.
Taigi skirdama savo kariuomenei apie 0,8 proc. BVP, Lietuva iš esmės pasirinko lengvo grobio likimą. Taip ne tik rizikuodama savo nepriklausomybe, bet ir silpnindama visą NATO aljansą – šiandien jis yra Lietuvos ir ir Latvijos gynybinio pažeidžiamumo įkaitas.
Štai kodėl šiandien nuo to tikriausiai labiausiai kenčia Ukraina. Neatmestina galimybė, kad būtent Lietuvos ir Latvijos pažeidžiamumas yra pagrindinė priežastis, stabdanti Vakarus nuo sprendimo apginkluoti Ukrainos kariuomenę. Tai paaiškintų, kodėl pastarosiomis savaitėmis NATO ir kai kurių valstybių generolai daug dažniau kalba būtent apie Baltijos valstybių pažeidžiamumą, nes taip jie kalba apie svarbiausią Vakarų silpnumo ir neryžtingumo Rusijos agresijos akivaizdopje priežastį.
Aišku, iš dalies galima sutikti su Lietuvos kariuomenės vado pozicija, kurią jis išdėstė pokalbyje su mūsų redakcija, kad po Šaltojo karo pabaigos daugelis NATO valstybių Europoje mažino savo kariuomenės finansavimą. Tačiau generolas sutiko ir su mūsų pastaba, kad tik dvi pasienyje su Rusija esančios Europos Sąjungos narės – Lietuva ir Latvija – taip drastiškai sumažino finansavimą, o Estijoje, Suomijoje ir Lenkijoje jis išliko gerokai didesnis.
Taigi Lietuva, kuri V.Putino taikinių sąraše yra gerokai aukščiau nei Lenkija, praėjusiais metais gynybai iš pradžių skyrė daugiau nei du kartus mažesnį BVP procentą. Tai demonstruoja, kad vis dėlto turime kalbėti ne apie bendrą foną, o apie tai, kad Lietuvoje dominuojančios jėgos sąmoningai alino šalies ekonomiką ir gynybinį potencialą.
Jame pastebime ne tik tai, kad Lietuva net nepasistengė realizuoti kiek ambicingesnės gynybinės doktrinos, bet ir tai, kad būtent tose valstybėse, kuriose dominavo „Gazprom“ partnerių ir oligarchų įtaka, Ukrainoje, Latvijoje, Lietuvoje, gynybiniai pajėgumai buvo labiausiai nualinti.
Taigi tai yra neatsitiktinumas, o, mūsų nuomone, tikslingos Rusijos ir prie jos interesų prisitaikančių oligarchinių grupių veiklos rezultatas. Jos ne tik sąmoningai siekdamos savo interesų mažino Lietuvos ekonominį potencialą, bet ir pasitelkusios savo valdomas žiniasklaidos priemones nuolat skleidė populistinę, destrukcinę propagandą – į valdžią stūmė politikus, kurie stiprino tam tikrų koncernų, o ne Lietuvos pozicijas.
Todėl jei šiandien norime kuo greičiau išsivaduoti iš pirmojo taikinio pozicijos, visų pirma turime dar ryžtingiau vaduotis iš oligarchijos gniaužtų ir didinti Lietuvos ekonominį potencialą, kuris leistų papildomai ir daugiau finansuoti Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimą.
Šiandien šiuo keliu eiama. Per pastaruosius metus buvo sumažinta dalies oligarchų ir „Gazprom“ įtaka, išaugo finansų sistemos tvarumas, o 2015-iesiems jau padidintas ir krašto apsaugos finansavimas.
Tačiau turime skubėti, nes kol ukrainiečiai su V.Putino orda kaunasi be vakarietiškų ginklų, mes galime ramiai stebėti savo užvaldymo kainą, kurią savo gyvybėmis sumoka ukrainiečiai. Augant geopolitinei įtampai kitą sąskaitą už apsileidimą gali tekt apmokėti patiems.
Nuotraukoje: žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas, šio komentaro autorius.
Informacijos šaltinis – žurnalas "VALSTYBĖ" (valstybe.eu).
2015.04.01; 05:59
