Žūtbūtinės žvalgybų grumtynės NATO kieme


Print

Mums, sovietinukams, dešimtis metų buvo kalama į atmintį, kad NATO – agresyvus, piktas žvėris, kiekvienu momentu pasirengęs pulti “taikos tvirtovę” Sovietų Sąjungą. O iš tiesų buvo atvirkščiai: Šiaurės Atlanto Sąjunga sukurta galimai SSRS agresijai Vakarų Europoje atremti.

Pirmiausia buvo Berlyno blokada. Sugriauta Vokietijos sostinė Berlynas tapo pasaulio slaptųjų tarnybų veiklos, špionažo centru. “Šaltojo karo” pradžioje kai kada abiejose padalytos Vokietijos dalyse veikė iki 8000 šnipų. Daugiausia jų dirbo Berlyne. Tačiau ši kiekybė nereiškė kokybės. Vakarų šalių žvalgybos, nors ir pasiekė kai kurių laimėjimų, nesugebėjo numatyti kelių rimtų vadinamųjų “Berlyno krizių”.

Žiauri Berlyno blokada

Pirmoji tokia krizė ištiko 1948-aisiais, kai Maskva visaip kliudė Vakarų šalių susisiekimą su Berlynu, o birželio 24 dieną miestą visiškai apsupo, uždarė sausumos, oro ir vandens kelius. Daugiau kaip du milijonai berlyniečių atsidūrė blokadoje, maždaug tokioje pat, kaip ir Leningradas Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Šitaip SSRS siekė priversti Vakarus atsisakyti pretenzijų į Berlyną. Izoliuotus, badaujančius Berlyno gyventojus išgelbėjo JAV karo lėktuvai, kurie per 321 dieną atliko 270 tūkst. skrydžių ir į miestą atgabeno 2,5 milijono tonų maisto.

Berlyno blokada panaikinta 1949 metų gegužę. Štai tada ir sukurta Šiaurės Atlanto Sąjunga kaip bastionas sovietų agresijai atremti. Tais pačiais metais Vakarai paskelbė įkuriantys Vokietijos Federacinę Respubliką, o kiek vėliau SSRS įkūrė Vokietijos Demokratinę Respubliką. Berlynas taip pat buvo padalytas į dvi dalis. 1953-aisiais, po Stalino mirties, Rytų berlyniečiai sukilo, norėdami atsikratyti sovietinės priespaudos. Tačiau buvo žiauriai numalšinti. Amerika tąsyk nesiryžo apginkluoti sukilėlių, kaip siūlė Berlyne veikęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos biuras.

1961-aisiais kilo nauja “Berlyno krizė”. Ją išprovokavo tuometinis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas, kategoriškai pareikalavęs, kad Vakarai sovietų globai atiduotų ir Vakarų Berlyną. Amerika tais metais mobilizavo 250 tūkst. rezervistų. Buvo kuriami net atominio smūgio planai. Tūkstančiai Rytų vokiečių bėgo į Vakarus, kuo toliau nuo sovietų. Dėl Vakarų valstybių slaptųjų tarnybų nerangumo ir patiklumo sovietai pateikė staigmeną – pastatė akliną Berlyno sieną. Tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų įsiterpė spygliuotos vielos, sargybinių bokštų panorama su pėstininkų minų ruožais. JAV prezidentas Džonas Kenedis dėl tos netikėtos sienos vos neišvaikė CŽV, kuri, pasirodo, tuo metu nieko nenutuokė apie būsimąją sieną. Bet šaukštai jau buvo po pietų, tad Dž.Kenedis galų galiausiai nusprendė neatleisti CŽV vadovybės

Rusai žinojo daug NATO paslapčių

Toks buvo NATO gimimas. Pradžia buvo sunki, skausminga. Ir pavojinga. Mat sovietai daug NATO paslapčių sužinojo iki formalaus šios organizacijos susikūrimo, kai dar tik buvo konsultuojamasi dėl aljanso įkūrimo aplinkybių. Kodėl tokios nesėkmės? Tuo metu Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijoje sėkmingai darbavosi puikiai užsikonspiravęs sovietų šnipas Donaldas Maklinas. Taigi visos britų – amerikiečių konsultacijos dėl NATO sukūrimo Maskvai buvo kuo puikiausiai žinomos. Žinomos iš anksto. Daug paslapčių apie vos tik susikūrusią organizaciją Maskvai perduodavo kitas “Kembridžo penketo” rusų šnipas – Džonas Kernkrosas, 1948 metais dirbęs britų karo ministerijoje.

“Kembridžo penketui” vadovavęs KGB darbuotojas Jurijus Modinas savo knygoje “Mano penki Kembridžo draugai” (1994-ieji metai) pasakoja: “Jau po mėnesio mano žinioje buvo detali informacija apie NATO planus, kur bus dislokuotas atominis ginklas Vakarų Vokietijos teritorijoje. Nuo pat pradžių mes žinojome, kiek kainavo amerikiečiams jų bazių įkūrimas Turkijoje, Norvegijoje, Ispanijoje ir Italijoje, kokį indėlį jų įrengimui skyrė Didžioji Britanija, kiek buvo pasamdyta civilių darbuotojų, kas rūpinosi maisto produktais, kas ir kiek skyrė lėšų bazėms išlaikyti. Mes taip pat žinojome, kokiais ginklais apginkluoti atskiri daliniai, kiek jie kainuoja, kokios šalys juos tiekia”.

Pleištas tarp JAV ir Vakarų Europos

Taigi vyko įnirtingas žvalgybų karas, ir Vakarai, kaip matome, dažnai skaudžiai pralaimėdavo. Peržvelgus visus su žvalgyba susijusius skandalus, susidaro įspūdis, kad Vakarų pusėje išdavikų visuomet būdavo gerokai daugiau. Galima neabejoti, kad šiandien tas karas ne mažiau įnirtingas. Tikslai šiek tiek kiti, bet priemonės tos pačios. Kada nors tikrai bus žinoma, kokiomis priemonėmis Rusija šiandien bando įvaryti pleištą tarp JAV ir Europos NATO valstybių.

Sovietų gražuolių komplimentai, skirti NATO aljanso sekretorėms

Tada, prieš šešetą dešimtmečių, vyko atkaklus sovietų šnipų skverbimasis į NATO koridorius, kabinetus, kur dirbo jaunos, simpatiškos sekretorės. “Ko nepaima patrankos, tą paims dvi švelnios rankos”, – sako poetas. Šįkart buvo atvirkščiai: “Štazi” (Rytų Vokietijos slaptoji tarnyba) gražuoliai “paėmė” NATO kabinetų sekretores, kurios už komplimentus ir įvairius niekučius sovietų gražuoliams atsidėkodavo slapta informacija. Markas Volfas, “Štazi” šefas, beveik per visą šaltojo karo laikotarpį gyrėsi, kad jam pavyko “įsodinti” savo agentus stambiausiuose, svarbiausiuose NATO ofisuose.

SSRS naudai dirbo dešimtys Vakarų karininkų

SSRS naudai ne vienerius metus sėkmingai darbavosi NATO ekonomistas Chju Džordžas Chembltonas. Demaskuotas jis buvo tik 1961-aisiais metais, kai į Vakarus perbėgo KGB karininkas Anatolijus Golicinas. 1968-aisiais nusižudė NATO jungtinių ginkluotųjų pajėgų Europoje valdybos viršininkas kontradmirolas Germanas Liutkė. Nusižudė tada, kai pajuto, kad yra įtariamas bendradarbiavimu su KGB. Manoma, kad G.Liutkė buvo aukščiausias pareigas ėjęs sovietų agentas NATO aljanse (jo slapyvardis – Kurmis). Netrukus po G.Liutkės mirties su gyvenimu atsisveikino dar du NATO karininkai ir vienas civilis specialistas, šnipinėjęs sovietams.

Bene daugiausiai NATO išdavysčių aruodą papildė Raineris Rupas ir jo žmona. Šie sutuoktiniai Rytų Vokietijai perdavė apie 10 tūkst. slaptų NATO dokumentų. Suprantama, visos dokumentų kopijos iškart pasiekė ir SSRS. Daug Maskvos labui nuveikė ir JAV armijos seržantas Klaidas Li Konradas, vadovavęs NATO inkorporuotiems agentams, kurie ypač domėjosi atominėmis raketomis ir NATO dalinių pajėgumu. Tiesa, K.L.Konradas, vienos NATO bazės slaptojo skyriaus darbuotojas, savo žinioje turėjo dvigubą agentą, kurį “melžė” ir KGB, ir CŽV. Tačiau pastarajai tarnybai tas vengrų tautybės šnipas teikė neteisingą, su Maskva iš anksto suderintą informaciją.

“Jis tik bandęs sumažinti tarptautinę įtampą”

Devintajame dešimtmetyje K.L.Konrado veiklą tęsė seržantas Rodrigas Džeimsas Remsis ir štabo sekretorius Džefris S.Rondas. Ryšius jie palaikė su Čekoslovakijos ir Vengtrijos sovietinėmis žvalgybomis, o tai reiškė, kad jų pateikiama informacija apie taktinį atominį ginklą prieinama ir Kremliui. Išdaviku tapo ir JAV kariškis šifruotojas Džozefas H.Chelmičas jaunesnysis, septintajame dešimtmetyje tarnavęs Paryžiuje. Vieną gražią dieną jis užėjo į sovietų pasiuntinybę Paryžiuje ir pasiūlė jai savo paslaugas, taip bandydamas išspręsti jį slėgusią skolų problemą. Prancūzijoje sovietams dirbo ir NATO spaudos sekretorius Žoržas Pabas. Teisme savo nusikalstamą veiklą argumentavo taip: jis tik bandęs sumažinti tarptautinę įtampą.

Tie, kurie kadaise perpjovė geležinkelio bėgius Čekijoje, protestuodami prieš NATO viršūnių susitikimą Prahoje, tie, kurie ketino Prahos metropolitene išjungti elektrą, kad tik sužlugtų Čekijoje rengtas istorinis NATO viršūnių susitikimas, tie, kurie Maskvoje traukinių vagonus tuo metu aprašinėdavo NATO aljansą prakeikiančiais žodžiais, kurie visais įmanomais būdais trukdė ir Lietuvai įsilieti į NATO aljansą, – visi jie irgi neva siekia kilnių tikslų. Tačiau tai – tik aisbergo viršūnė. Povandeninė aisbergo dalis į paviršių iškils negreit. Gal vėl tik po pusės amžiaus bus žinoma, kas ir kodėl kenkia NATO, kiršina Europą su Amerika, aljansą bando pritaikyti šiandieninės Rusijos poreikiams.

Nuotraukoje: NATO aljanso emblema.

2010.10.19


Prisijunkite prie diskusijos