Visai atsitiktinai į rankas pateko Chaviero Rauferio knyga "Didysis mafijų pabudimas". 2006-aisiais metais lietuvių kalba ją išleido leidykla "Alma littera" (į lietuvių kalbą išvertė Galina Baužytė – Čepinskienė).
Iš pradžių buvau nusiteikęs skeptiškai. Ketinau tik pavartyti, atidžiai perskaityti knygos – nė nemaniau. Juk apie mafijos veiklą išleista tiek daug įvairiausio pobūdžio literatūros, kad itin sunku susigaudyti, kuri studija parengta remiantis rimtomis analizėmis, o kuriose – daugiau fantazijos nei rimtų faktų bei įžvalgų.
Taigi norint pradėt skaityti knygą organizuoto nusikalstamumo temomis pirmiausia pravartu susipažinti, kas tai – per autorius. Ir tik įsitikinus, jog autorius yra rimtas analitikas, verta pradėt studijuoti jo veikalą. O laiko tokioms paieškoms, be abejo, beveik nėra…
Ir vis tik bevartant šią dviejų šimtų puslapių knygą atkreipiau dėmesį į autoriaus pastabas, kad didžiosios pasaulio valstybės nūnai visą dėmesį sukoncentravusios į bandymus pažaboti bet kokio terorizmo apraiškas ir tuo pačiu metu pražiopso itin daug ne mažiau pavojingų reiškinių. Pavyzdžiui, jėgų, lėšų ir protų kovai su mafijos struktūromis po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tragedijos skiriama žymiai mažiau. Skiriama tiek mažai, kad mafija, remiantis Chaviero Rauferio veikalu "Didysis mafijos pabudimas", pasijuto tarsi visai nebaudžiama.
Ar Lietuva neina panašiu keliu? Ar tas kelias, kurį šiandien renkasi mūsų slaptosios ir specialiosios tarnybos, – nėra klaidingas? Taip, terorizmas – labai blogas dalykas. Bet ir nusikaltėliai "baltomis apykaklėmis", mafijinės gaujos, korupcija, nešvarūs pinigai – ne mažiau pavojingi reiškiniai.
Taigi nesijaučiu beprasmiškai išvaistęs laiko skaitant Ch.Rauferio knygą "Didysis mafijų pabudimas".
Beje, knygos anonse rašoma, jog Xavieras Rauferis – šiuolaikinių kriminalinių grėsmių tyrimo departamento direktorius, skaito paskaitas Paryžiaus kriminologijos institute, su Alainu Taueriu parašė knygą "Karas tik prasideda".
Knygos anonse taip pat pabrėžiama, jog "Organizuotas nusikalstamumas – mūsų planetos grėsmė numeris 1. Šiandien mafijos atgauna jėgą. Kaip jas atpažinti? Kokios yra "kriminalinės vadybos" taisyklės ir specifika? Kaip mafija pasiekė ir išsaugojo šitokią galią? Ši dokumentinė knyga, paremta penkiuose žemynuose atliktais (prekybos narkotikais, porno rinkos, Cosa nostros dalinių, Čikagos Outfito, kinų triadų ir japonų jakudzų) tyrimais, ir skiriama visiems, kas nori žinoti".
O knygos prologe – štai tokios pastabos.
"Pasaulį užplūdo didžiulė nusikalstamumo banga. Dauguma atvejų tie, kurie privalėtų ją sustabdyti – žiniasklaidos atstovai – ir tie, kurie privalėtų nuo jos apsaugoti – vyriausybės, – žiūri visai kitur, apie tai nieko nenori žinoti.
Tai konstatuojama anaiptol ne todėl, kad kabinetinius kriminologus apsėdo persekiojimo manija. Visos pasaulio, ypač didžiausių ir tankiausiai gyvenamų šalių tautos stengiasi kovoti su šia nusikalstmumo banga ir piktinasi savo vadovų abejingumu.
Pirmiausia pažvelkime į visą mūsų planetą apimantį tyrimą, kurį atliko labai garsus Žmonių ir spaudos Pewo tyrimo centras: kokią šiuo metu didžiausią grėsmę į pirmą vietą iškelia viso pasaulio šalių – JAV, Kanados, Rusijos, Kinijos, Indijos, Pakistano, Japonijos, Brazilijos, Meksikos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Nigerijos, Turkijos ir kt. – gyventojai, šalia AIDS, terorizmo, politinės korupcijos, vandens taršos ir žemo išsilavinimo lygio? Nusikalstamumą.
Nusikalstamumas (1192), AIDS (1026), Politinė korupcija (933), Terorizmas (649), Moralinis nuosmukis (424)
Atidžiai skaitant anketą, joje pateiktus klausimus, skaičius ir kt., aiškiai matyti, kad dažniausiai smerkiamas organizuotas, o ne smulkus nusikalstmumas, kur kas mažiau korumpuojantis politikus (trečia vieta) ir mažiau stimuliuojantis moralinį nuosmukį (penkta vieta). Nusikalstamumo baimė persekioja žmones ir tokiuose regionuose, kur smulkus nusikalstamumas yra mažesnis arba jo iš viso beveik nėra, pavyzdžiui, Japonijoje, Rusijoje, Pakistane (išskyrus Karačį) arba Turkijoje, kur rečiau deginami automobiliai ir mažiau yra fizinės agresijos.
Nusikalstamumas, ypač organizuotas, nuo šiol yra didžiausia mūsų planetos grėsmė, tačiau galingiausios pasaulio valstybės dažniausiai nežiūri į jį kaip į nuolat augančią strateginę grėsmę, arba jį tiesiog ignoruoja.
Gal tai niekuo nepagrįsti samprotavimai specialisto, norinčio į save atkreipti dėmesį? Du mano pateikiami pavyzdžiai įrodys, jog, deja, taip nėra! Kad išsklaidytume nepatiklaus skaitytojo abejones (šaltiniai ir nuorodos), pateiksime dvidešimt kitų, dar svaresnių šio, pernelyg į akis krintančio, ignoravimo įrodymų.
2002 metų lapkritį ES laikinoji saugumo ir gynybos asamblėja išleido du pranešimus: "Europos daugiatautės pajėgos" ir "Europos pajėgų dalyvavimas likviduojant krizes". Abu šie pranešimai yra apie humanitarines misijas, pabėgėlių evakuaciją, taikos palaikymą (t.y. apie policiją) ir kovinių pajėgų misijas likviduojant krizes. Ten kalbama apie "rekonstravimą", "rinkų saugumą", "žaliavų gavybą", "regioninį stabilumą", "įtakos zonas" ir t.t., išskaičiuojant vieną po kito geopolitinius ir ekonominius samprotavimus, apie tokias šalis, kaip Afganistanas, Albanija, Bosnija ir Hercogovina, Kroatija, Kosovas, Makedonija ir buvusi Jugoslavija.
Tačiau niekur nė karto neužsimenama apie šių krizių nusikalstamumo mastą, o tai juk svarbiausia.
ES "stručiai" kuo ramiausiai slepia šių konfliktų mafijozinį veidą, neigdami akis badantį faktą, jog juose dalyvaujančios gaujos užsiima žmonių, ginklų ir kvaišalų prekyba. Tai, ko nerodo ES karinių pajėgų seni radarai, užprogramuoti prieš šaltąjį karą ir po to niekada neperprogramuoti, to jiems ir nėra.
Tuo pačiu metu OLAF'o – ES kovos su kontrabanda organo – "žvalgybos, įvertinimo ir strateginės analizės" skyriaus direktorius viename universitetiniame žurnale rašo, kad "žodis mafija turi būti suprantamas kaip metafora" – tai lygu mandagiam pasakymui, kad kalbama apie fėjų pasaką.
Tačiau viena svarbiausių OLAF'o užduočių kaip tik ir yra stabdyti mafijos vykdomą pinigų grobimą iš ES! Tai sunki užduotis, jei net pats OLAF'o žvalgybos šefas mano, esą mafija – tai legenda atsilikusiems Sicilijos kaimiečiams…
Po 2001 m. rugsėjo 11-osios padėtis dar labiau pablogėjo.
Iš tiesų, pagal išimčių nepripažįstantį nusikaltėlių kodeksą, kai policija ir teisingumas nustoja persekioti organizuotą nusikalstamumą, kai atleidžia vadžias ir jo nepažaboja, nusikalstama veikla iškart pagyvėja.
Štai vienas paskutiniųjų pavyzdžių: po 2001 metų rugsėjo 11-osios, kai JAV policija buvo mobilizuota "karui su teroru", gatvių gaujos tučtuojau ėmėsi žudikiškų išpuolių. Rezultatas: 2002 metais ten, kur šios gaujos įsikūrė (Los Andžele, Oklende, Kalifornijoje, Litl Roke, Arkanzase ir kt.), žmogžudysčių smarkiai padaugėjo.
Be to, amerikiečių jaunuolių gaujos ne vienintelės naudojasi staigiu antiteroristinės veiklos šuoliu po 2001 metų rugsėjo, nes tam, kad visos jėgos būtų skubiai skirtos "karui su teroru", buvo išformuoti ne vien kovos su gatvių gaujomis junginiai.
Šįkart jau pasaulio mastu ir dėl tos pačios priežasties didžioji mafija su palengvejimu stebi, kaip tie, kurie dar vakar ją persekiojo, dabar į ją nebekreipia dėmesio, nes gaudo Osamą Ben Ladeną. Toks, trumpai tariant, yra pirmutinis – ir neatidėliotinas – šios knygos tikslas: parodyti, kad po 2001 metų rugsėjo 11-osios mafija naudojasi visiška laisve.
Su pirmąja užduotimi siejasi ir antroji. Pernelyg dažnai Europos žmonės ir žiniasklaida į mafiją žiūri ne kaip į grėsmę, o kaip į pramogą. Tokie filmai kaip Krikštatėvis ar žurnalų pomėgis mafiją vaizduoti kaip savotišką vasaros pasilinksminimą (nuotykiai paplūdimyje, madingi klubai ir t.t.) didžiąsias nusikaltėlių bendruomenes paverčia folkloro dalimi, ir šitaip sumenkina jų grėsmę.
Taip iš regos lauko išleidžiama akivaizdi mafijos veikla: tarpkontinentinė prekyba tūkstančiais žmonių, tonomis narkotikų ir ginklų, kurie gabenami krovininiais laivais ir rodo sumanią "vadybą" bei aukštą organizuotumo lygį.
Mafija – tai visų pirma nustatyta tvarka, normos ir taisyklės, kurių niekada neparodo žiniasklaida. Tad visuomenė palikta nežinioje, o mūsų šalių vadovai neskatinami rimtai užsiimti kova su mafija.
Europos visuomenė "amerikietiškėja" , o tokia visuomenė nepasižymi įgimtomis apsaugos prieš mafiją priemonėmis. Rengdami šią knygą (per trejus tyrimo ir apklausos metus) buvome apstulbinti, kokiu mastu net ir šiomis dienomis JAV reiškiasi italų amerikiečių mafija po sumania folkloro ir manipuliavimo praeitimi (Al Caponė ir kt.) priedanga.
Tai mūsų paskutinė ir sunki užduotis: parodyti, jog, nepaisant kartais veiksmingos represijos ir dorovingumo, Amerika galiausiai susitaikė su mafija, o vietomis net gyvena simbiozėje su ja.
Tai parodysime atskleisdami šiuolaikinį mafijos kontinuumą: pornografijos pramonę, Holivudą, didžiąsias komunikacijos grupes. Tačiau remdamiesi klasikine medicinos schema, iš pradžių ištirkime ligos raidą (nerimą keliančius simptomus) ir nustatykime praeities klaidas; neteisingą diagnozę ir rimto gydymo stoką".
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Chaviero Rauferio knygos "Didysis mafijų pabudimas" viršelis.
2013.04.14
