Prancūzijos teismas pareiškė: žurnalistai turi teisę Lolą Karimovą vadinti “diktatoriaus dukterimi”


Print

Prancūzijos spaudoje šiandien dažnai aptariamas skandalas, į kurį įsipainiojo Uzbekistano prezidento Islamo Karimovo duktė Lola Karimova.

Uzbekistano jaunesnioji duktė Lola Karimova praėjusiais metais buvo padavusi į teismą prancūzišką internetinį leidinį “Rue89”, esą šis apšmeižė ją, viešai pavadindamas “diktatoriaus dukterimi”. Šių metų liepos 1-ąją Prancūzijos Aukščiausiasis Teismas paskelbė verdiktą: Lola Karimova nebuvo nei įžeista, nei apšmeižta, nes žurnalistai rašė tiesą, vadindami ją “diktatoriaus dukterimi”.

Šis Prancūzijos Temidės sprendimas taps reikšmingu teisminiu precedentu tarptautinėje teisinėje arenoje. Pirma, tai gali reikšti, jog Uzbekistaną valdantis Islamas Karimovas iš tiesų yra diktatorius. Antra, L.Karimova už žodžių junginį “diktatoriaus duktė” negali reikalauti piniginės kompensacijos.

Lemiami teisminiai procesai prasidėjo šių metų birželio 19-ąją garsiuosiuose Paryžiaus Justicijos rūmuose. 33-jų metų amžiaus Lola Karimova – Tiliajeva yra nuolatinė Uzbekistano atstovė Europos Sąjungos struktūrose. Į teismą leidinį “Rue89” ji padavė praėjusių metų gegužės 20-ąją po to, kai ten buvo paskelbtas straipsnis: “AIDS: Uzbekistanas – represijos šalyje, šventė Kanuose”. Straipsnio autorius – žurnalistas Ogiustenas Skalberis, pateikęs publikaciją apie labdaringąjį vakarą, skirtą sergantiems nepagydoma AIDS liga.

Tą labdaringąjį vakarą surengė oficialus L.Karimovos vadovaujamas labdaros fondas “Tu ne vienišas”. Žurnalistas savo rašinyje papasakojo, kad labdaringoje akcijoje dalyvavo taip pat ir vyresnioji Uzbekistano prezidento duktė Gulnara Karimova, oficiali Uzbekistano ambasadorė Ispanijoje. Žurnalistas piktinosi, kad I.Karimovo dukterys Europoje rengia prabangius labdaros vakarus, o Uzbekistane Maksimas Popovas nuteistas septynerius metus kalėti vien už tai, kad platino brošiūrą apie šią “amžiaus ligą”. Uzbekistano teismas neva nustatė, kad brošiūroje pateikiamos rekomendacijos įžeidžia nacionalines uzbekų tradicijas.

Tuo tarpu L.Karimovai labiausiai nepatiko tekste panaudotas žodžių junginys “diktatoriaus duktė”. Jai gi pavesta Vakaruose puoselėti gražų Uzbekistano įvaizdį. Egzistuoja ir dar vienas kalbinis niuansas. Prancūzų kalboje žodžių junginys, įvardinantis pinigų plovimą ir dirbtiną įvaizdžio palaikymą, – labai panašūs. Taigi skaitytojai, pasak L.Karimovos, galėjo pamanyti, esą ji “plauna pinigus”. L.Karimovai nepatiko ir tai, kad straipsnyje įvardinta, esą jos fondas sumokėjo 190 tūkst. eurų honorarą žinomai aktorei Monikai Beluči vien už tai, kad ši dalyvavo minėtame labdaringame vakare.

Žodžiu, L.Karimova pasijuto įžeista ir apšmeižta, ir pareikalavo 30 tūkst. eurų dydžio kompensacijos. Žvelgiant europietiškais skaičiais ši suma – nėra labai didelė. Juk šiaip ar taip L.Karimova – prezidento duktė. Tačiau ji negaus ir šių pinigų. Prancūzijos teismas paskelbė, jog žurnalistai turi teisę Lolą Karimovą vadinti “diktatoriaus dukterimi”. Tokį sprendimą paskelbė Prancūzijos Aukščiausiojo Teismo Paryžiuje teisėjas Džoelas Bojeras. Jis pabrėžė, jog žurnalistas neapšmeižė L.Karimovos ir todėl negalėjo pakenkti dalykinei L.Karimovos reputacijai. Teismo nuosprendis yra galutinis ir neskundžiamas: vaikai neatsako už tėvų veiksmus.

O advokatas Antuanas Komte, atstovavęs Prancūzijos žurnalistų interesus, pabrėžė, jog prancūzai turi teisę kritikuoti užsienyje egzistuojančias santvarkas. Pasak advokato, šiuo konkrečiu atveju kritikuota ne diktatoriaus duktė, o pats diktatoriškas režimas. Žodžiu, L.Karimova nepavadinta diktatore, diktatoriumi pavadintas tik jos tėvas.

Leidinio “Rue89” redaktorius Pjeras Aski džiaugėsi: “Tai tik įrodo, kad spauda Prancūzijoje – nepriklausoma ir laisva”. Be to, teismo sprendimas byloja ir tai, kad prancūzai turi teisę vertinti užsienio valstybes, o Prancūzijos teismai nebijo užsienio valstybių spaudimo. O pačius L.Karimovos veiksmus redaktorius pavadino “farsu ir tuščiu laiko gaišinimu”.

Kai kurie Prancūzijos apžvalgininkai šaipėsi, jog L.Karimova greičiausiai nežinojo, esą prancūziškoji Temidė dirba visai pagal kitus principus nei Uzbekistano kolegos. Žodžiu, prancūzai turi teisę ir nebijo rašyti “diktatoriaus duktė”, o uzbekai vargu ar išdįs panaudoti tokį žodžių junginį. Beje, teisme liudijo ir keli Uzbekistano disidentai: Mutabar Tadžibajevas ir Nadežda Atajeva. Jie papasakojo, kas iš tiesų dedasi šioje Azijos valstybėje.

Teismo proceso metu taip pat paaiškėjo, kad L.Karimova siekė gauti iš Europos struktūrų maždaug keturių milijonų eurų piniginę paramą Uzbekistane kuriamam centrui “Apgink vaikystę”. Tam centrui, žinoma, vadovauti žada pati L.Karimova. Jau beveik buvo sutarta, kad Briuselis slapta skirs šiuos pinigus. Tačiau išaiškėjus, jog solidūs europiečių mokesčių mokėtojų pinigai gali atsidurti diktatoriaus valdomoje valstybėje, Europos Komisijos vadovas Manuelis Baroza buvo priverstas teisintis: “dar jokio konkretaus sprendimo dėl paramos skyrimo nebuvo”. Jo teigimu, “Briuselis tik ruošėsi svarstyti šį L.Karimovos prašymą”.

Po šio skandalo akivaizdu, kad Briuselis nedrįs skirti 3,7 milijonų eurų neaišku kokiais tikslais sukurtam vaikystės globos centrui diktatoriškame Uzbekistane. Taigi L.Karimova ne tik kad nieko neišlošė, bet ir užkirto sau galimybę iš Briuselio fondų paimti beveik keturis milijonus eurų.

Nuotraukoje: jaunesnioji Uzbekistano prezidento Islamo Karimovo duktė Lola Karimova.

2011.07.11


Prisijunkite prie diskusijos