Nepasisekė šmaikščiai pameluoti, pone Tapinai!
Su patriotizmu glaudžiai susijęs ruošimasis Tėvynės gynimui. Mokykla privalo ta kryptimi orientuoti jaunąją kartą, mokyti ją ne tik mylėti savo Tėvynę, bet iškilus reikalui ir ją ginti.
Gerbti Tėvynės gynėjus, mokytis pačiam ją ginti – visa tai pas mus buvo traktuojama kaip militarizmas. Mano pastangos taisyti padėtį visaip trukdytos. Pakako kartą pasakyti vieną kitą žodį apie reikalą mokykloje rengti jaunimą Tėvynės gynimui, kaip spauda nedelsdama apkaltino mane siekimu grąžinti į mokyklas karinį rengimą ir dar tokį, koks buvo sovietiniais laikais.
Ko tik tada neprirašė! Visuomenė buvo tyčia klaidinama. Tai matyti iš straipsnių pavadinimų: “Karinis rengimas grįš į mokyklų programas” (Respublika), “Studentai gelbės pašlijusį kariuomenės prestižą” (Lietuvos aidas) ir pan. Rašyta apie “karinio muštro” įvedimą į mokyklas (Lietuvos rytas), kad Lietuva išgarsės kaip “į diktatūrą linkusi militaristinė valstybė” (Lietuvos rytas) ir pan. Ta proga, žinoma, buvo akcentuojamas “jėga brukamas patriotizmas” (Lietuvos rytas).
Spauda pyko, kam aš su krašto apsaugos ministru Česlovu Stankevičiumi pasirašiau įsakymą steigti tarpžinybinę komisiją mokyklų pilietinio ir karinio ugdymo klausimams tirti ir atitinkamų darbų programai parengti (Lietuvos rytas). Teko man pačiam ir šio klausimo specialistams, net kariuomenės vadui generolui Jonui Andriškevičiui, ne kartą atitaisinėti spaudos perlenkimus ir prasimanymus.
Stengiausi dalyvauti renginiuose, susijusiuose su Tėvynės gynybos propagavimu tarp jaunimo, pavyzdžiui, Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos organizuotoje viktorinoje jaunimui “Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę” (1997 01 05), Seimo nacionalinio saugumo komiteto sušauktame pasitarime dėl karinio-patriotinio auklėjimo (10 20) ir kt.
Viso to negalima atplėšti nuo dorovės ugdymo mokykloje. Tačiau pastangos dirbti šia kryptimi irgi kai kam kliuvo.
Kaltino mane net už bendrąsias Lietuvos bėdas, kurios daugiausia priklausė ne nuo Ministerijos darbo.
Kai puolėjai neberasdavo prie ko prikibti, patys pramanydavo kokį tariamą mano “nusikaltimą”. Antai Tervidytė interviu su Vanda Zaborskaite (Dialogas, 1998 02 13) pasakė: “Žinau, kad lituanistai kelis kartus pamindžiukavę prie ministro durų į vidų taip ir nepateko, nepaisant viso gyvenimo pažinties”. Zaborskaitė atsakė: “Taip”.
Nežinau, kas buvo tie “pamindžiukavę” lituanistai. Aš apie juos nieko nesu girdėjęs. Neprisimenu nė vieno atvejo, kad būčiau nepriėmęs žmogaus, jeigu tik jis į mane kreipėsi, išskyrus kelis atvejus, kada teko priėmimą atidėti dėl sutapimo su tokiais renginiais, kuriuose būtinai turėjau dalyvauti. Nė vieno interesanto niekada nesu atstūmęs.
Iš piršto išlaužtais kaltinimais buvau apibertas dėl vadovėlių. “Lietuvos rytas” redakcinėje skiltyje “Laiko ženklai” (1997 09 19) mane apkaltino, esą nutariau “patikrinti netgi pirmtakų išleistus vadovėlius”, jų tinkamumo kriterijus “turėsiąs būti patriotiškumas”, esą aš ėmiau “iš anksto urmu abejoti patriotiniu vadovėlių autorių nusiteikimu”, tuo būdu palikdamas “daug erdvės perdėm subjektyviems vertinimams”.
Kas taip elgėsi? Tokie ketinimai, bent man, buvo visai svetimi. Pirmiausia reikia konstatuoti, kad aš nė vieno vadovėlio neišėmiau iš vartosenos, nors su kai kuriais taip padaryti reikėjo. Vadovėlių leidyboje buvo nemaža trūkumų. Svarbiausią iš jų galima būtų vaizdingai nusakyti taip: tie patys žmonės rašė, tie patys recenzavo, tie patys lėmė išleidimą. Įsigalėjo korupcija. Jai stengiausi užkirsti kelią, dėl to ir atsirado minėtieji išgalvoti kaltinimai, siekiant nukreipti dėmesį nuo esmės.
Laimonas Tapinas, berašydamas visokius niekus apie tariamą mano “nekompetenciją”, tiek nusišnekėjo, kad ėmė tvirtinti, jog aš paskutinį kartą mokykloje buvau tada, kai man buvo įteiktas brandos atestatas.
Tenka tik stebėtis pono Tapino neišmanymu mokytojų rengimo klausimais. Juk būdamas katedros vedėjas negalėjau nelankyti savo studentų vedamų pamokų mokykloje. Pono Tapino žiniai dar pridursiu, kad rašydamas lietuvių kalbos vadovėlį vyresniųjų klasių mokiniams net trim atvejais (ano meto normaliojoje, suaugusiųjų ir neakivaizdinėje mokyklose) vedžiau pamokas iš tos kurso dalies, kuriai rašiau vadovėlį. Kitaip vadovėlis būtų buvęs niekam tikęs. Nepasisekė šmaikščiai pameluoti, pone Tapinai!
Tą patį reikia pasakyti ir apie Jackūną, ėmusį kaltinti, jog Ministerijoje “tebekeroja iš LDDP laikų atėjusi tendencija stiprinti valdymo centralizavimą ir siaurinti vietos savivaldą” (Dialogas, 1997 09 05). Iš tikrųjų buvo priešingai – ne vieną Ministerijos funkciją perleidome vietos savivaldai. Panašių tikrovę neatitinkančių, prasimanytų kaltinimų buvo daug.
Įsismaginę kritikuotojai kartais pamiršdavo, ką anksčiau sakė ar rašė, ir imdavo prieštarauti patys sau. Antai Jackūnas “Dialoge” 1996 12 10 rašė: “Akademikas Zigmas Zinkevičius yra žmogus, linkęs išklausyti, išgirsti tuos, kurie nori ir gali patarti. Kartu su ministru derinome pirminį Švietimo ir mokslo programos projektą. Į komiteto pastabas buvo atsižvelgta.
Esminių nesutarimų tarp ankstesnių švietimo koncepcijų, krypčių kūrėjų ir ministro nematau”. Arba vėl: “Šiemet kur kas sklandžiau negu ankstesniais metais tvarkoma vadovėlių ir kitos mokomosios medžiagos leidyba” (Dialogas, 1997 09 05). Tačiau greit susigriebė, kad prieštarauja Kuolio linijai, ir pradėjo rašyti visai priešingai.
Visa ta juodoji kampanija prieš mane natūraliai vedė prie išvados: ministrą reikia pakeisti! Tai imta nuolat kartoti. Vien per du pirmuosius 1998 m. mėnesius tokį reikalavimą tik didžiuosiuose dienraščiuose aptikau parašytą net 15 kartų! O kur dar kita spauda!
Beje, puolimas tada vyko ne tik prieš mane, bet ir prieš visus tuos ministrus, kurie vykdė reformas, keitė dar iš bolševikų laikų nusistovėjusią padėtį. Savaime kildavo mintis, kad taip daroma kažkieno užsakymu, gal ir pinigais.
Gerokai anksčiau, 1997 m. kovo 27 d., aplankiau Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį. Aptaręs su juo kitus reikalus, pasiguodžiau dėl spaudos puolimų ir išreiškiau įsitikinimą, kad tuos puolimus organizuoja Darius Kuolys. Seimo pirmininkas man patarė pasikviesti Kuolį į Ministeriją ir dviese akis į akį išsiaiškinti. Jeigu pavyks tai padaryti, patarė netrukdyti Kuoliui tapti Švietimo tarybos pirmininku, kad tuo būdu galėtume abu sutartinai dirbti Lietuvos švietimo labui.
Patarimas man patiko ir nedelsdamas jau kitą dieną pasikviečiau Kuolį. Išdėsčiau jam savo siekimus ir kviečiau bendradarbiauti. Rodos, tuokart radome bendrą kalbą. Sutarėme ginčus spręsti ne par spaudą, bet pirma išsiaiškinti dviese. Jis pasižadėjo, kad prieš eidamas į “Dialogo” redakciją (šiame laikraštyje tada daugiausia skelbė prieš mane nukreiptų straipsnių) būtinai užeis pas mane, kad abu išsiaiškintume. Labai džiaugiausi tokiu jo pažadu.
Deja! Tuoj po to Kuolys savo duotą žodį sulaužė – “Dialoge” pasirodė jo labai piktas straipsnis. Tartum Kuoliui kas būtų uždraudęs konstruktyviai bendradarbiauti su manimi. Viskas liko po senovei. Nepaisant viso to aš netrukdžiau tapti Švietimo tarybos pirmininku. Kas iš to išėjo, greit pamatysime.
Tai – septintoji ištrauka iš akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos “Prie Lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: akademikas Zigmas Zinkevičius.
(Bus daugiau)
2012.04.16
