2014-ųjų liepos 17 dieną virš rytų Ukrainos numušto „Malaysia Airlines“ lėktuvo „Boing-777“ istoriją narpliojančios tarptautinės grupės vadovas olandų prokuroras Fredas Westerberkė kovo pradžioje paskelbė, jog artimiausiu metu tyrėjai paskelbs tikslią vietą, iš kur buvo paleista keleivinį lainerį sunaikinusi raketa, mat papildomos informacijos gauta ir iš Jungtinių Valstijų.
Apie tai prokuroras informavo po susitikimo su 298 žuvusių keleivių artimaisiais. Nyderlandų tyrėjai dar praėjusį spalį pranešė, jog lėktuvas numuštas raketa „žemė-oras“, paleistos dar Sovietų Sąjungos laikais pagaminto zenitinio-raketinio komplekso „Buk“.
Maždaug tuo pat metu Rusijos gynybos ministerijos spaudos tarnyba užsipuolė žurnalistų-tyrėjų grupę „Bellingcat“, kuri internete išklojo duomenis, jog raketos paleidime galėjo dalyvauti arba apie šį faktą informacijos turi rusų kariškiai. Esą „Bellingcat“ pateikta informacija antirusiška ir skirta paveikti visuomenės nuomonę.
Tai ne pirma susinervinusios Rusijos gynybos ministerijos reakcija į „Bellingcat“ tyrimą – vasario 26-ąją Ministerija irgi skelbė, jog rusų kariškiai nesusiję su „Malaysia Airlines“ keleivinio lėktuvo katastrofa, esą nė vienas „Buk“ tomis nelaimingomis 2014 metų liepos dienomis Rusijos-Ukrainos sienos nekirto, tai tik konspirologinės teorijos. Ir mandagiai padarė prielaidą, kad „Boing-777“ numušė ukrainiečių kariškiai.
Kai Rusijos gynybos ministerija mėgina atsimušti abstrakčia retorika, „Bellingcat“ informacija nenumaldomai konkreti.
Taigi vasario 24-ąją grupės interneto puslapyje paskelbtos Kurske dislokuotos Rusijos federacijos 53-osios zenitinės-raketinės brigados 20 kariškių pavardės bei nuotraukos (tiesa, retušuotos), kurie, ataskaitos autorių vertinimu, dalyvavo komplekso „Buk“ transportavime į Ukrainos teritoriją.
Pagal ją, „Buk“ buvo pristatytas iki Rusijos-Ukrainos sienos 2014-ųjų liepos 23-25 dienomis, konvojui galėjo vadovauti 53-osios brigados 2-ojo diviziono vadas papulkininkis Dmitrijus T. Bet nei jis, nei 53-osios brigados vadas Sergejus Mučkajevas nepriėmė sprendimų dėl raketos paleidimo. Pasak „Belingcat“, atsakomybė dėl to gula ant Rusijos gynybos minsterijos bei aukščiausiojo ginkluotųjų pajėgų vado Vladimiro Putino pečių. „Belingcat“ yra perdavusi tarptautinei tyrėjų grupei duomenis apie rusų kariškius, kuriems turėtų būti žinomos šio įvykio aplinkybės.
Informaciją „Belingcat“ rinko atviruose interneto šaltiniuose (rėmėsi vaizdo įrašais iš įvykių vietos bei rusų kariškių įrašais interneto socialiniuose tinkluose). Pasirodo, rusai nevengia internete skelbti net konfidencialios informacijos, pavyzdžiui, karinių junginių sudėčių. „Belingcat“ identifikavo 14 53-osios zenitinės-raketinės brigados karininkų, kurie gali būti susiję su katastrofa.
Vieno „„Belingcat“ autorių Arico Tolerio teigimu, nors grupė nežino, kas tiksliai numušė keleivinį lėktuvą, faktas, jog tai Rusijos gynybos ministerija nutarė suteikti Donecko separatistams kompleksus „Buk“, kad šie galėtų naudoti juos prieš Ukrainos aviaciją.
XXX
Dar viena panašia veikla užsiimanti tarptautinė grupė „Informnapalm“ pradėjo kurtis 2014-ųjų pavasarį, beveik iškart, kai prasidėjo Maskvos agresija prieš Ukrainą – 2014-ųjų kovo 2 dieną savanoriai užfiksavo pirmus rusų įvykdytus užgrobimus vėliau aneksuotame Krymo pusiasalyje.
„Informnapalm“ – visuomeniniais pagrindais veikianti tarptautinė vertėjų, žurnalistų, karinių analitikų, interneto dienoraštininkų bendruomenė iš Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Sirijos, Europos Sąjungos šalių, Jungtinių Valstijų, net Pietų Afrikos Respublikos.
Judėjimas ne kartą gadino nervus Rusijos karinių pajėgų vadovybei, 20 pasaulio kalbų skelbdamas informaciją apie rusų kariškių dalyvavimą kariniuose veiksmuose Donecko srityje ar Sirijoje. Organizacijos veikimo principas – viešinimas nedelsiant, siekiant falsifikacijas bei melą čia ir dabar „išdeginti“ faktais iš atvirų šaltinių.
Pasak buvusio Krymo žurnalisto, po pusiasalio aneksijos „Informnapalm“ bendradarbio Romano Burko, organizacija užsiima ir informacijos keitimusi, tarkime, perduodama duomenis Ukrainos kariškiams.
Santykiai su už Ukrainos ribų esančiomis specialiosiomis tarnybomis delikatesni – nė viena jų tiesiai į „Informnapalm“ nėra kreipusis, bet pagal grupės interneto puslapį aplankančiųjų IP adresus darytina išvada, jog NATO bei Jungtinių Valstijų specialiosios tarnybos jo monitoringą atlieka reguliariai. Na, o lyderės – rusų specialiosios tarnybos, Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai į „Informnapalm“ interneto puslapį užeina kas 5 minutes.
Kiekvienas šios bendruomenės narys asmeniškai apsisprendžia, kokiu mastu įsitraukti – veikiama pagal valdomo chaoso principą: vienų vertėjų darbą tikrina kiti vertėjai, informacija lyginama su gauta iš kitų šaltinių ir pan. Sprendimai priimami kolegialiai kiekvienam konkrečiam atvejui – pastovaus veiksmų algoritmo nebuvimas skirtas dezorientuoti potencialų priešininką.
Grupės analitinės apžvalgos bei prognozės ne kartą darė įtaką įvykiams karštuose planetos taškuose. Tarkime, 2014-ųjų lapkričio 1-ąją paskelbta apžvalga apie galimą separatistų atakos kryptį privertė šiuos skubiai keisti planus.
„Informnapalm“ identifikavus taikius gyventojus bombardavusius rusų karinių oro pajėgų pilotus, Kremliaus propagandistai buvo priversti riboti žinias apie neva jų „žygdarbius“ Sirijoje, o rusų karšikiai pradėjo maskuoti karinių lėktuvų numerius. Neapsikęsdamas Kremlius net mėgino iš Kanados išreikalauti blokuoti „Informnapalm“ sereverį, kuris yra Kvebeke.
Nors neužsiima informacijos saugojimu, „Informnapalm“ yra sukaupusi duomenų bazę apie Rusijos agresiją rytų Ukrainoje – su kadrinių kariškių pavardėmis, rusų dalinių dislokavimo vietų Donecko srityje išvardijimu, propagandiniais „Novorusijos“ vaizdo dokumentais ir pan. Ši informacija išversta į 14 kalbų.
Pastangos demaskuoti karinius nusiklatimus, be abejo, pavojingas užsiėmimas – irgi rusų kariškių buvimo rytų Ukrainoje dokumentavimu užsiimančios grupės „Conflict Intelligence Team“ narys Ruslanas Levijevas vasarį „Facebooke“ parašė apie telefoninius grasinimus jam.
Globalūs informaciniai projektai, tokie kaip „Bellingcat“, „Informnapalm“ – ne naujas reiškinys, juos galima laikyti ir „Wikileaks“ reinkarnacija. Šie romantikai kai kada vadinami kibernetiniais pankais.
Tokios organizacijos vienija labai margą publiką: „Bellingcat“ steigėjas yra britas, organizacijos nariai – amerikietis studentas, Vokietijoj gyvenantis ukrainietis programuotojas, buvusi auditorė iš Luhansko, kurios miestą užgrobė separatistai.
Veikiama vadovaujantis principu, jog nuo faktų pasislėpti nepavyks jokiems piktadariams, kas jie bebūtų. Be abejo, guodžianti aplinkybė ne pačiais ramiausiais laikais, kuomet užsiimančių informaciniu manipuliavimu netrūksta.
Nuotraukose: komentaro autorius žurnalistas Arūnas Spraunius; Bellingcat ir Informnapalm organizacijų logotipai bei ženklai.
2016.03.12; 08:47
