Straipsnis „Ar Lietuvai neskauda?“, kurį šiandien pateikiame Slaptai.lt skaitytojams, buvo paskelbtas 1988-ųjų metų rugsėjo mėnesį tuo metu didelį tiražą turėjusiame įtakingame savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Bet jį prisiminiau ne tam, kad norėčiau pasigirti, štai kokius tekstus rašiau dar sovietinėje Lietuvoje (nepriklausomybės paskelbimo laukti po jo pasirodymo teko dar beveik dvejis metus).
Šis straipsnis – greičiau priekaištas. Priekaištas mums visiems – istorikams, žurnalistams, diplomatams, politikams. Juk Mažosios Lietuvos reikalai pamiršti, užmiršti. Lietuva su šiuo praradimu, regis, susitaikė. Tiesa, būta pakilimų, kai pradėdavome rūpintis lietuviškų mokyklų steigimu, kūrėme lietuviškus centrus, statėme paminklus, leidome specialias istorines knygas. Pasitaikydavo net laikotarpių, kai šiems mūsų norams būdavo užtektinai palanki Kaliningrado valdžia bei labai priešiškai nežiūrėjo Rusijos centras – Kremlius.
Bet privalome prisipažinti: lietuviško atkaklumo ir užsispyrimo užtekdavo labai trumpam. Nė vieno užsibrėžto tikslo iki galo Kaliningrado srityje taip ir neįgyvendinome. Pasiektos pergalės – mažytės, dalinės, kompromisinės. Vedančios į dar didesnius praradimus. Vedančios į visišką užmarštį. Akivaizdu, kad rusai nenori žinoti prūsiškos, lietuviškos šio krašto praeities. Ir tai, deja, jų teisė. Mažoji Lietuva dabar priklauso jiems. Dabar – jie šio krašto šeimininkai. Geri ar blogi šeimininkai – jau kita kalba. Tad mes jų jėga nepriversime gerbti baltiškos kultūros paminklų. Nepriversime atšaukti ir prieš šiame krašte gyvenančius lietuvius nukreiptos rusifikacijos.
Ir vis dėlto ar ne per lengvai, ne per greitai nuleidžiame rankas? Mums pasakė „ne, nereikia“, ir mes, tarsi klusnūs mokinukai, tyliai apgailestaujame: jei negalima – tai negalima… Kur pradingęs mūsų atkaklumas, užsispyrimas? Kodėl mes nesielgiame taip, kaip elgiasi kai kurios kitos tautos? Neįleidžia pro duris, įsiverš pro langą. Užversi langines, įlįs per kaminą.
Tiesa, Vilnius jau turi didelį modernų Pilaitės rajoną, kur gatvės pakrikštytos būtent Mažąją Lietuvą menančiais pavadinimais: Karaliaučius, Vydūnas, Bitėnai, Tolminkiemis. Puikus sumanymas. Bet šito – maža. Paminklinių lentų, paaiškinančių, kas toks Karaliaučius ar Vydūnas, – neprikabinome. Todėl tūkstančiai vilniečių, važiuojančių Karaliaučiaus ar Vydyno gatvėmis, nežino tikrosios šių pavadinimų reikšmės.
O juk apsiriboti vien paminklinėmis lentomis ambicingai tautai taip pat nederėtų. Jei jau Pilaitės mikrorajono gatves pavadinome Mažąją Lietuvą menančiais vardais, kodėl Vydūno gatvėje negalėtų būti pastatytas paminklas filosofui Vilhelmui Storostai – Vydūnui? Kodėl Martyno Mažvydo vardo progimnazijos kieme nederėtų pastatyti paminklo pirmosios lietuviškos knygos autoriui M.Mažvydui? Ilgainiui turėtume unikalų modernų rajoną, įamžinantį greičiausiai visiems laikams prarastą kraštą.
Galų gale įvairių derybų su Rusija metu galėtume bent jau pageidauti didesnio Kaliningrado valdžios palankumo Mažosios Lietuvos palikimui. Bet kad mes, regis, jau nebedrįstame užsiminti, bijome net prašyti. Neužsimindami, neprašydami teisinamės, esą anoji pusė vis tiek nesutiks, vis tiek neleis, vis tiek atmes.
Štai tokios tokelės: kur – mūsų tomaševskininkai, atkaklumu, ryžtingumu, užsispyrimu, akiplėšiškumu nenusileidžiantys svetimiesiems tomaševskininkams?
Kodėl vienintelė mūsų veikla – tik gintis ir teisintis, teisintis ir gintis?
XXX
Gintaras Visockas
Ar Lietuvai neskauda?
Nedrąsiai, pamažu pildosi kai kurios viltys, norai, troškimai. Mažėja, o gal jau visai nebėra Lietuvoje, Ždanovo kolūkių, keičiasi kai kurie rajonų laikraščių pavadinimai, svajojame net apie senus gyvenviečių vardus. Vis daugiau gražių primirštų žodžių, sąvokų sugrįžta, mažiau pompastikos, pretenzingumo, nenuoširdumo mūsų gyvenime.
Ne „Komunistinis rytojus“, bet galbūt „Alytaus žinios“, ne „Čistyje Prudai“, bet galbūt Tolminkiemis. Drįstame prabilti net apie tai, kas mums jau nebepriklauso, ką istorijos sukūriuose praradome.
Štai Mažoji Lietuva, likusi tik istorijos, literatūros vadovėliuose, vieno kito sąmonėje, atmintyje. Tautai jau beveik neskauda, kad Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio kapai – ne Lietuvoje, net ne Mažojoje Lietuvoje. Mums jau beveik vis tiek, kad ten, kur „Herkus Mantas, kur palaidota narsi tauta“ (S.Nėries žodžiai), nūnai neliko beveik jokio regimo mums šventos praeities pėdsako. Viskas brutaliai nubraukta, nutrinta. Žinau apie pagirtinas nedrąsias pastangas ieškoti pirmosios lietuviškos knygos autoriaus kapo, kad daug padaryta ir daroma Tolminkiemyje (atsiprašau – Čistyje Pruduose).
Ir vis dėlto liūdna, kai pavartai žinyną – vadovą „Kaliningrad“, išleistą 1983 metais, kai išeini iš Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus, eini Bumažnajos, Juridičeskajos, Vagonostrojitelnajos … gatvėmis arba atvažiuoji į Nemaną, Gvardeiską, Černiachovską. Niekur – nei žinyne, nei muziejuje, nei gatvėse – jokio regimo prūsiškos, lietuviškos praeities pėdsako. Žinynas užfiksavęs tik Litovskij pereuloko, Litovskij valo, Nemanskajos gatves. Muziejuje sužinai, kad Žalgiris – tai bendra rusų, lenkų ir tik paskui lietuvių pergalė…
Taip yra. Ar taip turi būti? Prieš metus, grįžęs iš turistinės kelionės po Mažąją Lietuvą, parašiau į „Literaturnaja gazeta“. Papasakojau, ką mes ten esame palikę, ar galima tikėtis, kad tuo palikimu bent šiek tiek susidomės ateiviai iš broliškos respblikos, viską pradėję nuo 1945 metų. „Literatūrnaja gazeta“ paguodė (paguodė – kabutėse): gal kai kurios mintys bus panaudotos.
Kaliningrade, bendraudamas su Kultūros fondo pirmininku J.Ivanovu, muziejaus direktoriumi V.Čeprasovu, supatau, išsiaiškinau, kad privalome patys labai giliai pažinti Mažosios Lietuvos kultūrą, jos istoriją. Bet šito maža.
Dabar pradedu suvokti, kad, spręsdami Mažosios Lietuvos įamžinimo klausimus, mes turime veikti dviem kryptimis. Pirmiausia, žinoma, patys čia, Lietuvoje, nebūkime abejingi prarasto krašto kultūrai, istorijai, apie kurią plačioji visuomenė beveik nieko nežino. Tik vieną kitą iškilų faktą: Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Donelaitis, Vydūnas… Štai ir visa mūsų – dešimčių tūkstančių – išmintis.
Tačiau tiek apie to krašto mūsų praeitį žino ir J.Ivanovas. Susipažinęs su mano rašiniu, paliktu „Kaliningradskaja pravda“ redakcijoje, kuriame nurodau daugiau reikšmingų kelių šimtmečių mūsų kultūros faktų, jis nuoširdžiai prisipažino: „daug ką girdžiu pirmą kartą…“
Mums tik tiek žinoti aiškiai per maža. Pagaliau net tas „tik tiek“ – labai vadovėliška, apibendrinta, be kvapo ir spalvos, kuriuos pajuntame ir pamatome, apsilankę mieste, gatvėje, muziejuje, susijusiame su tuo ar kitu kultūros veikėju, kultūros faktu.
Ar daug kas iš mūsų matė bažnyčią, kurioje krikštijo Vytautą, namą, kuriame sirgo Kazimieras Būga, gyvenvietę, kur žuvo, o gal ir palaidotas Herkus Mantas? Ar žinote, kur stovi niekieno neprižiūrimas paminklas ulonų pulko kareiviams – lietuviams, žuvusiems per Pirmąjį pasaulinį karą, ar visi skaitėme Jurgio Zauerveino „Lietuvninkai mes esame gimę“ – Mažosios Lietuvos lietuvių himną?
Daugelis turėtume pripažinti: nežinome, negirdėjome, niekas neatkreipė mūsų dėmesio į tokias „smulkmenas“. Todėl nemažai tikimės iš spaudai rengiamos Vytauto Šilo ir Henriko Samboros knygos „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje“, kuri yra kitų metų „Minties“ planuose.
Dabar norėčiau pakalbėti apie antrą kryptį, kuria, mano manymu, turėtume veikti, jeigu norime pasiekti savo teisėtų, kilnių tikslų mums nepriklausančiame krašte. Vien tik žinoti, ką veikė ir nuveikė prūsai, lietuviai dabartinėje Kaliningrado srityje XIII – XX amžiais, – nepakanka. Reikia įvairiomis formomis apie tai papasakoti ir tiems, kurie ten atėjo po 1945 metų. Nežinau, gal iki šiol jie nenorėjo nieko žinoti, tačiau dabar laikai keičiasi, ir man (rodos, labai geranoriškai) buvo pasakyta: lietuviškos praeties mes visiškai nepažįstame, jūsų pačių pareiga atverti mums akis.
Prieš šešerius – septynerius metus mes jau praradome galimybę turėti ten net savo kultūros centrą. Su biblioteka ir lietuviškomis knygomis, su restoranu „Lietuva“ ir nacionaliniais patiekalais, su paminklu K.Donelaičiui… Toks projektas buvo parengtas. Jį rėmė Kaliningrado vykdomojo komiteto pirmininkas Vasilijus Denisovas. Deja, jam išėjus, graži idėja liko neįgyvendinta….
Taigi sukruskime. Parūpinkime muziejui eksponatų, nuolat, kryptingai, profesionaliai rašykime į „Kaliningradskaja pravda“ (redaktoriaus pavaduotojas Jurijus Buida žadėjo publikuoti mūsų straipsnius), patys išverskime į rusų kalbą „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakus Kaliningrado srityje“, pradėkime rinkti paaršus tų, kurie nori kultūros centro, kreipkimės į Kaliningrado lietuvius…
Nežinau, kas privalėtų parengti plačią programą, kurią istorikai, muziejininkai, rašytojai, žurnalistai, partiniai darbuotojai, studentai – visi mes (tai mūsų pareiga, garbės reikalas) turime kuo galėdami remti. Gal Kultūros ministerija, gal Kultūros fonas? Žinoma, Kaliningrado mokslininkams, istorikams, archeologams, partiniams darbuotojams, žurnalistams nereikėtų likti nuošalyje.
Straipsnio pradžioje buvau pasakęs, kad Lietuvai jau beveik neskauda dėl prarastos ir tebeprarandamos Mažosios Lietuvos. Laba džiaugčiausi, jeigu mane užsipultų savaitraščio skaitytojai – netiesa, mes norime, atvažiavę į Kaliningradą, padėti gėlių prie H.Manto ar K.Donelaičio paminklų, nusifotografuoti Vydūno, S.Rapalionio gatvėse, matyti restauruojamas mūsų bažnyčias – mūsų kultūros ir istorijos paminklus…
(„Literatūra ir menas“, 1988 metų rugsėjo 3 diena).
2014.03.02; 06:17
