Su diskriminacijos apraiškomis asmeniškai nesusidūrė 73 procentai Lietuvos lenkų ir 86 proc. Lenkijos lietuvių – atskleidė pernai atlikta apklausa. Tyrimą „Lietuvių ir lenkų santykiai: tiesos, pramanai, interpretacijos“ Lenkijos viešųjų reikalų instituto užsakymu pernai atliko bendrovė TNS Polska, Lietuvoje – bendrovė TNS LT.
Susimąstyti dėl lietuvybės ir su ja tapatinamų vertybių hierarchijos suvokimo verčia tai, kad lietuviškų mokyklų naikinimo ir kylančio Lenkijoje radikalizmo laikotarpiu tik 14 proc. apklaustų Lenkijos lietuvių teigia patyrę diskriminaciją dėl savo tautybės. Per pastaruosius 15 metų buvo uždarytos visos (išskyrus Vidugirių) lietuviškos kaimo mokyklos: Krasnagrūdos, Aradnykų, Lumbių, Klevų, Krasnavo, Vaitakiemio, Ramoniškių, Navinykų, Pristavonių. Liko Punsko, Seinų ir Vidugirių.
Pakanka vos keletą valandų pabūti Vilniuje, kad suprastum, jog Lietuvos sostinėje gyvena ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės – lenkai ar rusai. Lenkų kalba nevaržomai skamba gatvėse, parduotuvėse, grožio salonuose ar restoranuose. Taip pat valstybinėse įstaigose, mokyklose, ligoninėse, žodžiu, visur ten, kur dirba, gyvena, mokosi ar ilsisi lenkakalbiai Lietuvos piliečiai.
Nepaisant to, kad jau kelinti metai Lenkijos žiniasklaidoje Lietuva linksniuojama kaip lenkams ir lenkų kalbai netolerantiška, nepakanti šalis, kurios valdžia įvairiais būdais stengiasi riboti šios kalbos vartojimo sferą, stebint žmones, neatrodo, kad jie ko nors bijotų ar kad jiems kalbėti sava kalba būtų kaip nors nepatogu, nemalonu ar gėda.
Lietuvoje lenką atpažinti nesunku – daugumos vardai ir pavardės užrašyti pagal lenkų kalbos skambesį, ir nieks neklijuoja jiems lietuviškų galūnių, nors vis dar kai kurie politikai taip teigia. Lietuvių politinis korektiškumas šiuo atžvilgiu yra pasiekęs tokias aukštumas, kad, pvz., „Tūkstantmečio vaikų“ laidos vedėjas lenkiškos mokyklos auklėtinio Pavelo vardo nelinksniavo ir diplomą teikė „Pavel“, ne Pavelui.
Lenkijoje, ypač jos gilumoje, lietuvio neatpažinsi nei iš akcento, nei juolab iš pavardės. Tai, ko taip garsiai ir ryžtingai reikalauja Lietuvos lenkai – asmenvardžių rašymo savo kalbos rašmenimis, Lenkijos lietuviai jau turi. Turi, bet net nė pusė procento nepasinaudojo tokia galimybe.
Paklausti, kodėl nenori ne kad užrašyti vardo ir pavardės lietuviškais rašmenimis, bet bent sulietuvinta forma, žmonės nurodo įvairius argumentus: kad neištars gydytojas ligoninėje, o juk kiekvienas ten galime pakliūti; nesugebės užrašyti banko tarnautojas, o juk visi ten turime reikalų; nesupras jau nuo lietuvybės nutolę giminės, o juk visi tokių turime; tyčiosis iš vaikų mokykloje ar darželyje; keistai jausiuos prieš lenkus bendradarbius, kurie turės „laužyti“ liežuvį; kol esu valstybės tarnautojas, kvailai jausčiausi, jeigu mano pavardė būtų užrašyta ne lenkų kalba, gal kai išeisiu į pensiją…
Net ir dauguma Lietuvoje studijuojančių ar jau ten dirbančių mūsų krašto lietuvių neskuba sulietuvinti savo pavardžių. „Nežinau, ar neteks grįžti į Lenkiją“, – motyvuoja tokį savo apsisprendimą. Išeina, kad Lenkijos lietuvis su lenkiška pavarde Lietuvoje jaučiasi saugiau, nei su sulietuvinta jaustųsi Lenkijoje.
Minioje drąsiai reiškiamės kaip lietuviai – dainuojame ir šokame, kabiname lenteles su lietuviškais kaimų pavadinimais. Liūdniau yra su asmenine lietuvybės deklaracija – tokiais atvejais, liaudiškai tariant, stengiamės neišsišokti: visi žinome atvejus, kai lietuvis gydytojas su lietuviu pacientu ar lietuvis tarnautojas su reikalus tvarkančiu lietuviu (ne Punske, bet Seinuose) pašaliniams girdint lietuviškai nesikalbės, net vyras su žmona lenkakalbėje aplinkoje telefonu lenkiškai kalbasi.
Kodėl taip yra – klausiame Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininką istoriką Tadą Bagdonavičių.
– Kaltinti galima daug ką – mūsų oponentus ir radikalias nuotaikas Lenkijoje, apie kurias pradedama kalbėti tik dabar, bet jos juk buvo visą laiką. Svarbus aspektas ir vadinamasis tautos charakteris – skirtingas lenkų ir lietuvių. Labai dažnas mūsų nuovargis kovojant dėl tautiškumo, iš nevilties kylantis noras „integruotis“ (kas iš tikrųjų reiškia asimiliaciją), – aiškina Tadas Bagdonavičius.
LLB tarybos pirmininkas sako, kad klaidas privaloma aiškintis, įvertinę savo veiksmus.
– Prisipažinkime – juk daugelis tautų turėjo didesnių problemų nei mes šiandien, bet atsilaikė, o kartais tapo stipresnės.
Tačiau negalima užmiršti, kad kiekvienas iš mūsų turime blogą jei ne asmeninę, tai iš artimųjų girdėtą patirtį. Nesunku sužinoti, kas Seinuose vyko prieš 30 metų, kai tikintieji lietuviai buvo užgauliojami, kai buvo draudžiama melstis sava kalba.
Ir prieš dvidešimt metų, kai Seinų pastatų sienos ir tvoros buvo „papuoštos“ antilietuviškais šūkiais ir kartuvėmis, tepliotos Lietuvos konsulato sienos, o kaltininkų taip ieškota, kad po šiai dienai nepavyko surasti.
– Ar Balstogėje kas nors norėtų drąsiai reikštis, žinodamas, kad naktį gali būti padegtos jo namo durys? – retoriškai klausia Tadas.
Kita priežastis, dėl kurios vengiame viešumoje deklaruoti lietuvybę, palikdami ją „privačioje“ sferoje, yra nevisavertiškumo jausmas. Nors mokykloje girdime apie lietuvių kalbos archajiškumą, grožį ir susidomėjimą ja viso pasaulio kalbininkų, matyt, giliai širdyje patikėjome nuostata, kurią dar ir dabar galima perskaityti ar išgirsti Lenkijoje, esą lietuvių kalba yra neprestižinė, ir tai mus verčia jaustis menkesniais.
– Galima diskutuoti ir apie Lietuvos pareigūnus, kurie neigia polonizacijos procesą šiandien ar veikia prieš vietinių lietuvių interesus. Yra ir mūsų vietos asmenų, kurie sukaupė „socialinį kapitalą“, populiariai kalbant apie integraciją su lenkais, bet jų darbo vaisius yra ne integracija, o nutautėjimas, – tęsia Tadas Bagdonavičius.
– Akivaizdu, jog svarbiu faktoriumi reguliuojant tautinių mažumų padėtį – tiek formaliai, tiek ir praktiškai – tampa valstybės tautinių mažumų gausumo rodikliai, – kalba Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Laurynas Kasčiūnas. – Pavyzdžiui, tautiškai homogeniškoje Lenkijoje tautinių mažumų teisinis reglamentavimas formaliai gali būti geriausias, nes šis klausimas nėra susijęs su iššūkiais dominuojančios tautinės grupės tapatybei. Turbūt todėl Lenkijai taip lengva įtvirtinti formaliai palankias sąlygas tautinėms mažumoms. Bet tik formaliai, nes faktiškai tautinės bendrijos Lenkijoje yra priverstos rinktis ne integracijos, o asimiliacijos kelią.
Anot politologo, geriausias to įrodymas – lietuvių dalis Lenkijoje mažėja daug sparčiau nei lenkų dalis Lietuvoje. L. Kasčiūno teigimu, Lietuvos lenkai, kurių bendruomenė daug didesnė ir turinti įtaką bent trijų Lietuvos savivaldybių valdymui, turi daugiau galimybių būti integruoti į tų gana uždarai veikiančių savivaldybių socialinių paslaugų ir ekonominės veiklos tinklą.
– Jiems tenka mažiau konkuruoti su lietuvių kilmės asmenimis ir galbūt todėl yra mažiau progų kalbėti apie diskriminaciją, nors pati bendruomenės interesams neva atstovaujanti politinė jėga stumia ją segregacinio santykių su visa Lietuvos visuomene modelio link, – sako VU TSPMI dėstytojas.
O Seinų ir Punsko krašte lietuvybei vis labiau silpstant gal jau pats laikas (jei ne per vėlu) vietoj paskaitų ir paskaitininkų iš Lietuvos, dėstančių mums, kad „esame uždaryti savo tapatybėje“, kad kiekvienas iš mūsų turime sugebėti atverti savo sienų ribas ir kad lietuvių kalba nėra tautos ir lietuvybės išlikimo garantas, reikėtų kaip tik stiprinti mūsų nunykusią tapatybę? Jei kas ir nesugeba ar nenori susivokti esamoje situacijoje, tegul bent patiki skaičiais – per pastaruosius dvidešimt metų sumažėjo mūsų kelis kartus.
Informacijos šaltinis – Lenkijos lietuvių žurnalas „Aušra“, 2013/10
2013.06.16
