Tautos išlikimo vadovėlis


Print

Gal būt ne visi Lietuvos žmonės žino, kad Lietuvoje yra istorinių leidinių „Lietuvių tauta“ tęstinė serija. Ją leidžia Mokslotyros institutas. Šioje serijoje yra išleista jau 18 knygų. Paminėsiu keletą iš jų: Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22-08 05), Lietuvių tautos – lietuvių kalbos likimas“ 3 tomai, Juodieji Lietuvos istorijos  puslapiai“ 2 tomai ir kiti.

Daugumos šių leidinių autorius ir vyr. redaktorius yra dr. Algimantas Liekis. A. Liekis yra parašęs apie 40 knygų ir per 1400 mokslo ir populiarių straipsnių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės raidos klausimais autorius. Jo plunksnai priklauso tokios knygos kaip „LKP agonijos kronika“ 2 tomai, „Nenugalėtoji Lietuva“ 5 tomai, „Lietuvos respublikos prezidentai“, „Vasario 16 signatarai“ ir kitos.

Dabar „Lietuvių tautos“ serijoje A. Liekis išleido naują  862 puslapių knygą „Prezidentinė Lietuva“ (1919-1920, 1926-1940). Tai knyga apie Lietuvos prezidento A. Smetonos prezidentavimo metus. Šią knygą pats autorius pavadino tautos išlikimo vadovėliu, kuriame labai preciziškai aprašomas visas A. Smetonos prezidentavimo laikotarpis.

Tai buvo laikotarpis, kai Lietuva kariavo nepriklausomybės karus, ją pradėjo pripažinti svetimos valstybės, taip pat laikotarpis po 1926 gruodžio 17-osios perversmo iki nepriklausomybės netekimo. Ši knyga turėtų būti kiekvienoje bibliotekoje, visose mokyklose, ją turėtų perskaityti visi istorijos mokytojai, visi tie, kuriems brangi mūsų Lietuva.

Dažnai net istorikai rašydami apie tarpukario Lietuvą sumaišo prezidentinės ir seiminės Lietuvos periodus. Prezidentiniai periodai buvo du: pirmas, kai A. Smetona buvo išrinktas prezidentu 1919 balandžio 4 ir jo valdymas truko iki Steigiamojo Seimo išrinkimo, o antras tai po 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmo iki 1940-ųjų birželio 15-osios. Išrinkus Steigiamąjį Seimą iki 1926-ųjų gruodžio 17-osios buvo demokratinis seiminis laikotarpis.

Sovietiniais metais visas Lietuvos tarpukario laikotarpis buvo vadinamas buržuazijos valdymo laikotarpiu, o laikotarpis, kai A. Smetona antrą kartą tapo prezidentu, buvo vadintas fašistinio režimo laikotarpiu. Ir dabar dažnai yra sakoma, kad po gruodžio 17-osios perversmo buvo sutrypta demokratija, varžomos žmonių ir organizacijų laisvės ir panašiai.

Šioje knygoje autorius pasistengė atsakyti į visus klausimus ir parodė, kaip per minėtą laikotarpį pasikeitė Lietuvos valstybė, kaip keitėsi Lietuvos piliečių sąmoningumas, kokia buvo Lietuvos švietimo, ūkio vedimo, krašto gynybos politika, kaip vystėsi kultūra, mokslas ir kitos gyvenimo šakos. 

Iš šios knygos turėtų pasimokyti ir šių dienų Lietuvos politikai, nes dabar Lietuvos Seime labai mažai girdime minint nepriklausomą Lietuvą, lietuvių kalbą, o girdime tik apie Europos Sąjungą ir Briuselio instrukcijas. Lietuvoje gali dirbti valdininkai, prastai mokantys lietuvių kalbą, nežinantys Lietuvos istorijos. Kaip pavyzdys gali būti, kad po 23 nepriklausomybės metų švietimo ministras pastebėjo, kad lietuviškose mokyklose yra mokytojų, kurie silpnai moka lietuvių kalbą, bet niekas nieko nepasakė, kaip tautinių mažumų mokyklų mokytojai moka lietuvių kalbą, ten padėtis dar baisesnė.

Po 23 nepriklausomybės metų mokytojams bus rengiamas lietuvių kalbos egzaminas, manau, dėl tokių dalykų mus visus turi imti šiurpas, kur mes nuėjome. Netinkamai tvarkomi ir bažnytiniai santykiai. Pastoraciniam darbui kviečiami kunigai iš Lenkijos, kurie nemoka lietuvių kalbos ir jų tikslas ne skleisti Dievo žodį, o propaguoti lenkiškumą. Ar galima toleruoti tokius dalykus, kai katalikų parapijos kunigas nemokėtų valstybinės kalbos. Juk toks kunigas turi atstovauti ne lenkų tautybės parapijiečiams, o visiems parapijos katalikams. Yra ir daug kitų dalykų, apie kuriuos gali perskaitę šią knygą pasimokyti politikai, mokytojai, kunigai ir kiti gyventojai.

Tad savo straipsnyje noriu supažindinti su pagrindinėmis šios knygos mintimis, iškelti problemas ir pasiekti, kad mūsų visuomenė susidomėtų, perskaitytų ir pasimokytų iš šios knygos, nedarytų toliau tokių klaidų, kurios buvo daromos  praeityje ir daromos šiuo metu.

1905 metais susirinkęs Didysis lietuvių seimas ieškojo kelių, kaip nutraukti kelis šimtus metų trukusį lenkinimą, rusinimą, suprato, kad tik nepriklausomai gyvenanti tauta gali ugdyti savo kūrybines galias ir prisidėti prie savo tautos pažangos. Šis seimas reikalavo, kad savivaldybėse ir bažnyčiose būtų vartojama lietuvių kalba, kad būtų steigiamos lietuviškos mokyklos.

Nors daugeliui šviesuolių atrodė, kad nepriklausomos Lietuvos siekimas yra nerealus, kad Lietuvai išsilaikyti be rusų ar lenkų paramos bus neįmanoma, Antanas Smetona, kaip Lietuvos demokratų partijos centro komiteto narys, atkakliai ragino lietuvių tautą to siekti. Dar caro okupacijos metais A. Smetona iškėlė šūkį „Tautos stiprybė – vienybėje“.

Lietuvoje buvo daug tokių, kurie pataikavo atėjūnams, nekalbėjo lietuviškai, buvo paveikti jų kultūros. Ypač A. Smetonos veiksmai ir darbai nepatiko katalikų bažnyčiai, kuriai vadovavo sulenkėję bažnyčios hierarchai. Lietuviai kunigai, prisidėję prie tautinio atgimimo, buvo iškeldinami į vyskupijos pakraščius.

Tai ištiko ir mūsų rašytoją kun. Juozą Tumą-Vaižgantą. A.Smetona 1913 m. „Viltyje“ apie lenkų dvasininkijos veidmainystę rašė: „[…] tęsėme kovą su lenkų šovinistų valdoma Katalikų bažnyčia […]. Patys įmynę purvynan bažnyčios autoritetą, lenkininkai šaukia, kad taip darą lietuviai […]. Čia, kur skelbiama „polska viera“, čia daugiausia pavojų katalikybei Lietuvoje…“ (Viltis, 1913, Nr.61).

Smetonai teko su lenkininkais kovoti ir toliau, nes kai 1916 m. Vokietijos ir Austrijos imperatoriai įkūrė Lenkijos karalystę ir leido Pilsudskiui organizuoti lenkų legionierių pulkus tariamai kovai su Rusija ir jos sąjungininkais, lenkų agresyvumas dar labiau padidėjo. Knygoje primenama apie 44 sulenkėjusių Lietuvos bajorų raštą, rašytą Vokietijos reichkansleriui, kad Lietuva būtų prijungta prie Lenkijos. Šį raštą Lietuvos bajorus pakurstė parašyti J. Pilsudskis ir R. Dmovskis.

Prie šių lenkų veikėjų kapų gėles dar ir dabar padeda Lenkijos prezidentai. Visuose tuose kovų verpetuose aktyviausiai dalyvavo A. Smetona ir vienas iš ženkliausių žingsnių kovoje į Nepriklausomybę buvo 1917 m rugsėjo 18-22 d. Vilniuje veikusi Lietuvių konferencija. Joje buvo sudaryta Lietuvos Taryba, kurios pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona.  1918 vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, bet niekas iš valstybių neskubėjo jos pripažinti, po to buvo bandoma pripažinimui suvilioti Vokietiją, skelbiant vokiečių hercogą Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi.

Po Vokietijos kapituliacijos prasidėjo Lietuvos valdymo organų kūrimai, kartu prasidėjo ir Lietuvos kaimynų invazijos į Lietuvą. Pavykus sustabdyti bolševikinės armijos puolimą, nugalėjus bermontininkus, jaunai Lietuvos valstybei ilgai ir sunkiai teko kovoti su Lenkija. 1919 m. balandžio 4 d. A. Smetona buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu, tai buvo tada, kai dar Vilniuje šeimininkavo bolševikai.

Netrukus lenkai balandžio 19 puolė Raudonąją armiją ir išstūmė ją iš Vilniaus ir ėmė pulti Lietuvą. Pirmojo A. Smetonos prezidentavimo metu, buvo nugalėti bolševikai, sudarytos su jais paliaubos. Kovos su lenkais tuo nesibaigė. Lenkai ėmė regzti sąmokslą, kaip prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Dabar labai mažai kalbama apie POW sąmokslą Lietuvoje, t. y. bandymą karine jėga prisijungti Lietuvą prie Lenkijos, naudojant vietinių gyventojų sukilimą.

Sąmokslo data buvo numatyta 1919 rugpiūčio 28- 29 dienomis. Visa Lietuva buvo suskirstyta  į 13 sukilimo apskričių (obwodų), numatyti ryšininkai, pareigūnai, kurie turi užimti pareigas ir pan. Visą Lietuvą apipynusi sąmokslininku tinklu POW ruošėsi sukilimui. Šiai organizacijai be lenkų priklausė ir lietuviai dvarininkai, bajorai, katalikų vienuoliai, kunigai. 

Sukilimas nepavyko, sąmokslininkai buvo išaiškinti, viso į POW sąrašus buvo įtraukti 435 asmenys, iš jų 117 buvo teisiami. Tai štai kokiomis sąlygomis teko A. Smetonai prezidentauti. A. Smetonos pirmo prezidentavimo metu buvo pradėtos derybos su Sovietų Rusija, dėl Taikos sutarties pasirašymo, kuri buvo pasirašyta 1920m. liepos 12 d.  1920 m. balandžio 14-15 d. vyko Steigiamojo Seimo rinkimai, o pirmas posėdis įvyko 1920 gegužės 15 d.

Iš tikro Lietuvos Valstybės Tarybai, vadovaujamai A. Smetonos, teko dėti Lietuvos nepriklausomybės pamatus, ypač sunkiomis sąlygomis, teko ir laviruoti, kad nepražudžius gležnų nepriklausomos valstybės daigų drauge nepražudyti ir savęs.

1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį Seimą, A. Smetona ir jo atstovaujama Tautos Pažangos partija nepateko, mat rinkimų metu daug įtakos turėjo priešininkų propaganda. A. Smetona buvo nepatenkinta Katalikų Bažnyčia, mat A. Smetona aukščiau Katalikų Bažnyčios ir religijos kėlė tautą, nepatenkinti buvo ir dvarininkai, nes jis siūlė apriboti jų valdomų žemių plotus, išdalinant juos bežemiams.

Mat tuo metu po Steigiamojo Seimo išrinkimo didžiausias vaidmuo teko jau ne asmenybėms, o partijoms. Jos daugiausia ir lėmė Lietuvos gyvavimą seimų laikais. Steigiamojo  Seimo darbo metu A. Smetona ir jo bendražygiai visą laiką kritikavo Seimą dėl menko rūpinimosi lietuvių tauta. Jis teigė, kad įstatymų leidimas ir Vyriausybės darbų priežiūra turi priklausyti Seimui, o vykdomoji valdžia visos tautos renkamam prezidentui.  

A. Smetoną, kaip ir daugelį kitų Lietuvos patriotų, pykino ta netvarka krašte, nesibaigiančios partinės rietenos, nevaržomos probolševikinių ir kitų antilietuviškų jėgų demonstracijos, lėtas lietuvių tautinės politikos įgyvendinimas. 1926 m. išrinkus prezidentu K. Grinių buvo daromos nuolaidos tautinėms mažumoms, buvo kalbama apie kariuomenės mažinimą, Šaulių Sąjungos paleidimą – vietoje to buvo pradėtos apginkluoti profsąjungos ir pan.

Aišku, didžioji dauguma kairiosios  vyriausybės narių buvo dideli Lietuvos patriotai, bet jie buvo atitrūkę nuo realaus gyvenimo, per silpnai laikė savo vairą valstybės rankose. Be to, valdžia neturėjo daugumos Seime, dėl to priimant įvairius sprendimus ji turėjo nuolaidžiauti tautinėms mažumoms, lyg tai būtų ne lietuvių tautos, o lenkų ar žydų valstybė. Esant tokioms sąlygoms, Lietuva subrendo gruodžio 17 perversmui.

Per antrąjį A. Smetonos prezidentavimo laikotarpį lietuviai pasijuto esą lietuviais, savo valstybės šeimininkais, augo ekonomika, kultūra, mokslas, vystėsi pramonė ir žemės ūkis. Per tarpukarį 39000 buvusių bernų ir bežemių gavo žemės, dar 40000 bežemių padidino savo žemės plotus, vyko persikėlimas į viensėdžius.

Prieš SSRS okupaciją per 90 proc. visų ūkių priklausė savininkams, vyravo 10-20 ha ūkiai, kurie galėjo išsiversti be samdomų darbininkų. Didžiausia žemės ūkio produktų dalis buvo perdirbama kooperatyvuose, tokiuose kaip „Maistas“, „Pienocentras“, „Lietuvos cukrus“ . Žemės ūkio produktų pramonė buvo tautinė – priklausė lietuviams. Lietuvoje vystėsi ir vilnonių, ir pusvilnonių audinių pramonė, kurios pagrindą sudarė „Drobės“ akcinė bendrovė, gausu buvo drabužių siuvimo įmonių, šios grupės produkcijos vertė sudarė 14 proc. visos Lietuvos produkcijos (1938 m.). Vystėsi odos, avalynės, kailių gamybos pramonė, metalo ir mašinų gamybos pramonė. 1936 m. buvo įkurtas Lietuvos energijos komitetas, kuris turėjo rūpintis hidroelektrinių ir vėjo jėgainių projektų įgyvendinimu. Buvo numatyta, kad Lietuva bus elektrifikuota iki 1960 metų.  

Pradėta rengti  statybinių medžiagų gamyklų statybos ir eksploatavimo projektus, plečiamas geležinkelių ir kelių tiesimas. Per nepriklausomybės metus nutiesta apie 400 km geležinkelio kelių (įdomu kiek nutiesta jų per šios nepriklausomybės dvidešimtmetį?)

Dideli Lietuvos pasiekimai buvo aviacijoje, Lietuvos aviatoriai savo skrydžiais stebino pasaulį, iš turimų 1933 m. 112 lėktuvų, Lietuva buvo pasigaminusi 80% pati. A. Gustaičio lėktuvas ANBO stebino daugelį Vakarų valstybių aviatorių.

Bet ne viskas sekėsi A. Smetonai taip gerai. Nesisekė sulietuvinti Klaipėdos krašto, mat po karo nebuvo iš ten iškeldinti vokiečiai šovinistai ir jų talkininkai. Vokietija ir toliau šelpė vokiečių mokyklas, kurstė antilietuviškas nuotaikas. Lietuva pirmoji pasaulyje 1934 m. teisė hitlerininkus už antilietuvišką veiklą, tuo susilaukdama kritikos iš didžiųjų valstybių.

Lietuvai teko nuolaidžiauti krašto kolonizatoriams vokiečiams, o vietiniams lietuviams svarbiau buvo ekonominė nauda, o ne lietuvybė. Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte paliko švietimo klausimų sprendimą Vokietijai, buvo net paliekami mokytojai nemokantys lietuviškai. Ar nesikartoja panaši istorija dabar Vilniaus krašte? Ar visi mokytojai čia moka lietuviškai?  Tas pats ir su bažnyčia. Protestantų bažnyčia buvo valdoma iš Vokietijos, iš sakyklų vietiniai gyventojai buvo raginami neklausyti lietuviškos valdžios, neleisti vaikų į lietuviškas mokyklas. Ar nesikartoja tas pats dabar Vilnijoje?

A.Smetonos politikos kredo buvo lietuvių tauta, tautiškumas, nepriklausoma Lietuva, žmonių gerovė. Prezidentinė Lietuva į „industrinę“ Lietuvą lipo nuo svarbiausios šakos –  žemės ūkio išvystymo į aukštesnę ir aukštesnę ekonomikos pakopą, priešingai negu ėjo SSRS, iškėlusi į pirmą vietą sunkiosios pramonės sukūrimą, o žmonės badavo.

Ne mažiau svarbus buvo atliktas darbas švietimo srityje. A. Smetona sakė : „švietimas yra ne mažiau svarbus kaip kariuomenė. Mokykla turi būti ne tik žinių teikėja, bet ir lietuvio patrioto ugdytoja. Lietuvių kalba, lietuviška tautiška mokykla tai ir mūsų ateities garantas“.

Nuo 1926 m. iki 1940 m. mokyklų skaičius padidėjo daugiau kaip trigubai, per tą laikotarpį pastatyta beveik 350 modernių mokyklų.

Tik po 1926 m. gruodžio 17 –osios valstybės įstaigose ėmė įsigalėti lietuvių kalba, tarpukariu buvo įsteigtos kelios aukštosios mokyklos ir Kauno Universitetas.

Aišku, tame kelyje buvo visko, buvo sukurtas „tautos vado“ kultas, dažnai A.Smetonai buvo pataikaujama. Tie patys rašytojai ir poetai dedikuodavo prezidentui knygas, o paskui iš jo šaipydavosi. Apie rašytojų ir poetų dedikuotas knygas yra rašęs net J. Paleckis, kai jis 1940 m. perėmė prezidentūrą ir ten jas rado. Tai buvo labai nustebęs savo buvusių kolegų elgesiu.

Aišku, buvo sudėtinga tarptautinė situacija ir per antrąjį A. Smetonos valdymo laikotarpį. Vokietija mezgė intrigas su SSRS prieš Baltijos šalis, o Baltijos šalys negalėjo tarp savęs susitarti dėl elementarios bendros gynybos. Vokietija nerimo dėl Klaipėdos krašto, kol pateikė Lietuvai ultimatumą 1939 metais.

Nenustygo ir Lenkija. Prijungus Klaipėdą prie Lietuvos, Lenkija ėmė reikalauti, kad Lietuva jiems leistų naudotis Nemunu ir Lietuvos geležinkeliais.  Tautų Sąjungai nerūpėjo tiesa, tik imperialistų norai ir ji ragino Lietuvą paklusti lenkų agresorių norui. Tik Tarptautinis teisingumo teismas Hagoje 1931 m. spalio 15 d. paskelbė nutarimą, kad Lietuva yra teisi.

Kai Lietuva 1934 m. pradėjo Klaipėdos hitlerininkų teismą, tai J. Pilsudskis slaptai susitarė su Hitleriu: jei Lietuva nesiliaus persekioti nacistų Klaipėdos krašte, tai jie pasidalysią Lietuvą – teritorija nuo Dubysos į Rytus teks Lenkijai, o į Vakarus  – Vokietijai, t. y. Klaipėda ir visa Žemaitija.

Lenkijos ultimatumas Lietuvai paskelbtas 1938 m. kovo 17 dėl diplomatinių santykių užmezgimo, kai Hitleris tų metų kovo 12 d. prisijungė Austriją. Lenkija vadovavosi Vokietijos pavyzdžiu. Nemalonumai iš Lenkijos pusės Lietuvą lydėjo ir toliau. Lietuva priiminėjo lenkų kareivius šiai pralaimėjus karą, o Lenkijos vyriausybės atstovai 1939 m . rugsėjo 24 d. Paryžiuje, o vėliau Londone pasirašė slaptą sutartį su Anglijos vyriausybe, kad po karo jau Lenkijos „įtakos sferon“ bus perduota visa Lietuva, o Anglijai – Belgija ir Olandija.

Tęsiant Lenkijos antilietuviškų istorijų scenarijų galima būtų kalbėti ir apie AK vykdytas akcijas karo metu, kai buvo suderinti scenarijai kad „Lietuvos nepriklausomybei turi ateiti galas“, bet tai jau būtų  kito straipsnio tema.

Apibendrinant visą laiką buvusį antilietuvišką Lenkijos požiūrį į Lietuvą, noriu pasinaudoti AK žudiko išpažinties tekstu. Tai Stefano Dąmskio atsiminimai  „Egzekutorius. Armijos Krajovos žudiko išpažintis“, kuriuose jisai rašo: „Pasibaigus karui daugelį metų bandžiau analizuoti save patį ir galiausiai pripažinau, jog tokį žvėriškumo laipsnį pasiekiau daugiausia dėl mano auklėjimo vaikystėje – perdėtai patriotinėje atmosferoje… Kai vaikui nuo lopšio diegiama, kokia svarbi yra Tėvynė ir kad už ją su priešais reikia kovoti net iki mirties arba pergalės, tai tas vaikas, kai užaugs, kovos pagal įsakymą ir šaus į kiekvieną kitokių pažiūrų ar kitos tautybės žmogų“ (minėtos knygos 109 psl.).

Turime pasvarstyti, ar šiandieninė Lenkija pasikeitė? Matant „kresų“ pasiutpolkę, nežabotą agresyvų kišimąsi į suverenių valstybių vidaus reikalus, šovinistinę ir revanšistinę retoriką, sklindančią iš aukščiausių pareigūnų lūpų, turime kiekvienas susimąstyti. Manau, kad gerai tai turi padėti atidus A. Liekio knygos „Prezidentinė Lietuva“ perskaitymas ir analizavimas. To linkiu kiekvienam skaitytojui.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Gintautas Šapoka.

2013.06.08


Prisijunkite prie diskusijos