Propagandisto užrašai. Permainų vėjas


Print

Sausio 13-tąją pernakt tvieskė šviesos ne tik Parlamente ar prie TV pastatų.Visų didmiesčių kolektyviniuose soduose taip pat. Kaip kapinėse per Vėlines. Mirga marga. Nors žvarba ir žiemą ten per amžius tamsu.

Ak, tie lietuvių odisėjai ir penelopės! Kada dar tokią progą gausi? Rytą galėsi kitai pusei guostis, kaip sušalai. Poryt anūkams paporinsi Kaip Prie Bokšto Buvo. Nors daugelis sodininkų ten visgi buvo. Toks tikrasis gyvenimas. Šventieji – tik musių nutupėtuose paveiksluose.

Po to kažkas atsitiko. Vieną gražią dieną parapijonys atsibudo. Ogi žiūri – Rojaus tai nėra. Mat dėl jo anksti keltis ir darban. Niekas nieko veltui nebeduos. Ir kad supyko ant Dievo!Subliuško, nusisuko į Raudų sieną. Ar pasipiktinę išlėkė britų seniams subinių mazgoti.

Taip tai Lietuvai ir reikia. Manos iš dangaus nepadavė. Patys gyvenimą kurti tingim ar bijom. Pasikeisti ir prisitaikyti savimeilė neleidžia. Teprasmenga tas pasaulis, jei ne toks, kaip noriu.

Užkurk dabar kokį nori disputą. Apie Dievą ar gyvenimo prasmes, užpakalio suliesinimo ar pinigų uždirbimo būdus. Apie orą, grybus ar spalinukių įtaką Spalio revoliucijai. Apie bet ką. Vis tiek visada baigsis Grybauskaite, Venckiene ir Ukraina. Ir kad ant Lietuvos ir po ja blogai. Ir kad dėl visko kalta valdžia. Ir kokie teisūs pažemintieji ir nuskriaustieji.

Blogis yra Dievas. Nepasitenkinimas bet kuo, paverstas religija. Viskas ne taip ir visi kiti kalti. Tik aš teisus ir geras. Kas mano kitaip – kaltas dėl visko. Mėgautis blogybėmis ir joms melstis. Nes jų nesant nuleips mano teisumo organas.

Sakau – pasakykit ne tik kaip neturi būti. Bet ir kaip turi būti. Ir kaip konkrečiai padaryti, kad taip būtų.Tada patikėsiu, kad esat nuoširdūs. Bet nepasako.

Kuo mažiau išmanai, tuo daugiau viskas aišku. Tuo labiau knieti viską lengvai pakeisti. Kuo daugiau norisipaprastų sprendimų, tuo durnesni siūlomi. Ne todėl, kad trokštum pikto. Ar kad ką nors pablogintum. Maža smulkmenėlė- anei vienas realiai neįmanomi ir neįgyvendinami.

Už pilietinę visuomenę ir reformas? Tai kam pataikaujat primityviausiems jausmams ir fobijoms? Kam atstumti intelektualesnius, kritiškai mąstančius, kurie taipogi trokšta permainų? Ar norint suvienyti normalius žmones, reikia būtinai pasitelkti idiotus? Žemės nepardavimo kliedesius? Uždrausti skalūnų dujas, kurias rytoj vartos visas pasaulis? Ar atominę energetiką? Tegu statosi griozdus rusai – gudai per spjūvį nuo Vilniaus, o mes iš jų pigiai pirksim?

Valdžiai pilietinių visuomenių nereikia. Reikia pliurpalų apie pilietines visuomenes. Po kurių neleis net seniūno savam kaime išsirinkti. Po Garliavos siaubo ir referendumų košmaro valdžiai pilietiškumas – kaip buliui raudonas skuduras. Tik duok jiems valią. Tuoj nubalsuos už Lukašenką, pasiskelbs kelių kaimų nepriklausomybes ir prisijungs prie Lenkijos.

Pilietininkams taip pat jokių pilietinių visuomenių nereikia. Nes ten reikėtų būti ne prieš kažką, o už ką nors. Ne protestuoti ir reikalauti iš kitų, o patiems ką nors nuveikti. Ir prisiimti atsakomybę už rezultatą. Ne tik badyti pirštais į tai, kas blogai. Bet ir daryti, kad būtų gerai. Ir kad tai būtų realu, pasiekiama. O ne šakėm ant vandens nupaišytas dangus.

Va, nebūtų Grybauskaitės – kaip ant Lietuvos nuo pirmadienio devintos ryto pataptų gerai! Tik pamiršot pasakyt, kad tada būtų Balčytis. Tai būtų džiaugsmo! Renkamės ne iš tų, kurie danguje ar pagiriotų senmergių svajonėse. O iš to, kas yra lentynose.

Kiek jau matėm tų kovotojų, kurie vis ateina ir ateina. Ir, jei pavyksta prasibrukti valdžion – nieko nedaro. Nes nieko nemoka. Ir nieko nesugeba išmokti. Geba tik liežuviu malti ar kurpti tekstus. Net smulkmenose ko nors efektyvaus ir pasiekiamo nepasiūlys. Ant kitų loti gudrūs. Išrinktum – ir vėl nieko gero nenuveiktų. Nes nežino kaip.

Viena iš brolių Grimų pasakų. Žmonės turi rinktis ne asmenybes, o partijas su jų programomis. Niekas neskaito tų partijų programų. Išskyrus tuos, kurie jas išvargo. Ir keletą partinių bonzų, kurie lenda į teliką atlaikyti mišių su keliolika išprotėjusių plojikų už nugaros.

Bet ir tie tik peržvelgę pusantro puslapio. Kiti partiečiai tai savo programų ir neatsiverčia. Net nežino, kad tokios yra. O ištikimi rinkėjai paklausti tik akis išpūs. Parodykit nors vieną, kuris patvirtintų skaitęs tuos paistalus ir pagal tai balsavęs. Duosiu į delną 100 € grynais be PVM.

Sugrįžtų didvyrių žemėn Žmogaus Sūnus. Ir portalų lyderis bemat išsiaiškintų, kad jis populistas, rusofilas ar Garliavoj stovėjo. Lydekai paliepus atjungtų nuo žiniasklaidos deguonies. Taptų kokiu nors galimai-esą-prieštaringai vertinamu-vedliu. Dar viena feisbuko patyčių kriauše. 

Dešimt nupirktų už bambalį alchašų turi dešimt kartų daugiau balsų negu vienas Nobelio premijos laureatas. Tai – demokratija. Į protinguosius mums nusispjaut. Dėl jūsų niekam galvos neskauda. Tupėkit sau sveiki su savo bobom virtuvėse ar prie išklerusių kompų su XP. Už jus nubalsuos kiti.

Nepatenkintųjų viskuo vis mažėja. Jiems kaskart pateikiam po balsų siurbyklą. 2004-siais trudovikai daugiamandatėj surinko daugiau kaip 340 000. 2008-siais prisikėlėliai – jau tik 180 000. 2012-siais drąsučiai – vos daugiau 100 000. Ir jūsų ledo lytys toliau tirpsta. Galim drąsiai nebekreipti dėmesio.

Taip, dar yra visažiniai partijų fanatikai. Ir visokie ten nariai su šeimomis. Balsuoja visuomet taip pat. Jų neišnaikins joks karas ar maras. Nepatenkintųjų viskuo ir visada taip pat neperdirbsi. Visuomet ieškos Mesijo. Ir nirš, kad neranda.

Lieka neapsisprendusieji. Vieninteliai, kurie domina mus per rinkimus. Tik tuos dar galima perpirkti iš vienų kitiems. Tai jums, mielieji, visos gudriai suktos technologijos. Ir mūsų gerai apmokamos pastangos.

Svarbiausia yra TV dėžutė. Nes feisbukas, plakatai ant sienų ir dvigubai atjauninti snukiai stenduose, dar kokie nors lankstinukai ar tušinukai – tai nulis. Kad vaigauskai turėtų ką veikti ir imituoti savo kovas. Kad kalbančios galvos turėtų dėl ko linguoti.

Prieš TV reikia truputį pasirengti. Susitikti su reikiamais žurnalistais nuošaliose kavinukėse. Pasitarti, taip sakant. Žinoti būtina nedaug – kokius klausimus užduos. Kad pasiruoštum. Ir kokius užduos oponentui, kuris negalės pasiruošti. Daugiau ir nereikia.

O po to – kaip per sviestą. Svarbu, kad atėję į akinančią studiją gražūs ponai tinkamai elgtųsi. Mes juos tam nebrangiai parengsime. Taisyklės paprastos kaip baubimas. Ir veikia neatremiamai, kaip kelnaičių įklotų reklama. Kuo banaliau, tuo geriau.

Prieš diskusiją klientas turi iš anksto pasiruošti keletą protingų pasakymų. Tokių, kokius kiekvienam kaime visi nori išgirsti. Ko tavęs bepaklaustų, reikia ištarti : „tas taip, tačiau aš norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad…“. Ir ištransliuoti mintinai išmoktą tekstą. Vėliau kalbėti kuo mažiau. Užsidėti koją ant kojos. Ir sarkastiškai šypsotis klausantis oponentų.

Toliau viskas jau paprasta. Negirdėk nieko, ką traukia rinkiminiai duokim garo persimainiusiais veidais. Nepastebėk jų argumentų. O savus kartok ir kartok iki begalybės, įvyniodamas į vis kitokį tekstą.

Kai jau išmintis paskelbta, labai gerai pateikinėti oponentui nesibaigiančius klausimus. Kuo bukesnius, tuo geriau. O gavus į juos protingus atsakymus – užduoti kitus. Dar durnesnius. Nes kuo kvailiau paklausi, tuo sunkiau protingai atsakyti.

Gavus žodį, į oponento lūpas įdėti suvulgarintą, primityvų jo minčių variantą. Ko jis niekada ir galvoj neturėjo. Ko niekada nemanė ir nesakė, tačiau panašu pagal leksiką. Tą butaforinę, savo paties sukurtą priešininko lėlę negailestingai suspardyk ir išjuok. Tam pravers iš anksto paruoštos pašaipėlės, kurias jums išmaniai parinksime. Geriausios – su užuominomis į asmeninius trūkumus.

Labai patartina rasti kokio nors istorinio baisuoklio (Hitlerio, bolševikų ar dar kokio Liuciferio) citatų. Kur keletas žodžių yra panašūs į oponento mintis. Išrauni kokią frazę iš užanties ir užmauni žmogeliui. Jau tas ir skeltanagis. Į jokius atsikirtimus neatsakinėji arba nukreipi kalbą į Panemunių pievas. Blogiausiu atveju kartok mintinai iškaltą paruoštuką.

Į protingą klausimą ir prašymus argumentuoti visada atsakyk klausimu. Tokiu, į kurį aplamai neįmanoma atsakyti. Pateik begales nuorodų į ilgus ilgus straipsnius. Ar kokius nors mažai kam žinomus įvykius. Meskis į visai nesusijusius dalykus. Užkandai įprastas rinkinukas – kaip sumažinsi mokesčius, padidinsi pensijas ir prikelsi smulkų verslą.

Kai oponentui tai galiausiai nusibos ir jis nutils – tapsi debatų nugalėtoju. Ir galėsi ramiai kaifuoti stebėdamas, kaip atsišaudo į suktus klausimus. Kurių jis iš anksto nežinojo. Iš srities, apie kurią neturi žalio supratimo.

O toliau viską išspręs balsavimo mašina. Ji pasisuks ar vienaip, ar kitaip. Betvisada ne taip, kaip žadėjo reitingai. Jie – nuomonei suformuoti. Ir vėl tie lietuviai apklausose melavo! Bet galėsi būt ramus – padarei, ką galėjai. Jei tavęs ir neišrinks – menka bėda. Išrinks kitokį tokį pat. Sistema nepralaimi niekada.

Ir jokių permainų nebus. Gyvensim kaip gyvenę. Aktoriai pasikeis krėslais parlamente. Ir dings ketveriems metams iš ekranų ir jūsų gyvenimo. Padidins minimalią pora šnapso butelių. Ką ir reikėjo įrodyti.

Tai nei gerai, nei blogai. Istorijos aksioma – dauguma visada neteisi. Permainų ir progreso visada reikalauja mažuma. Apšaukia kvailiais. Apspjaudo kas netingi. Visada rizikuoja ir sužlugdo asmenines karjeras. Ir visada pralaimi.

Bet subrandina permainas, kurias padaro nebeapsikentusi ir trumpam padėjusi alaus bokalus dauguma. O po to ateina niekšai ir pasinaudoja permainų rezultatais.Tampa respektabiliais piliečiais. O visi kiti – durneliais. Taip visada buvo. Ir taip visada bus.

Todėl per daug nebespirgėkit, nes jau juokinga. Užuot pliurpę darykit ką nors patys. Arba nutilkit. Vien tik piktintis patogiau. Nereikia nieko galvoti. Nematai savo kaltės. Pasismagini smerkdamas kitų nuodėmes. Kurias pats norėtum padaryti, tik nedrįsti arba nesugebi. Mačiau ne vieną kovotoją su valdžios vogimu. Atėję valdžion kad ims vogti – net dūmai rūksta.

Nepasitenkinimas valdžia – normali būsena. Bet jei tik apie tai galvojama ir nematoma savo atsakomybės – tai jau iškrypimas. Postkomunistinių visuomenių sindromas. Tame aršūs ir primityvai, ir "aukštuomenė". Ypač pajunti per pilnatį.

Begalinė valdžios kritika idiotiška. Ne todėl, kad ji tobula. Ar kad ją labai mylėtume. O kad pakalbėjimais viskas ir baigiasi. Dideli, rimti sprendimai atsiranda tada, kai visuomenėje jie sunoksta kaip idėjos. Kaip suvoktas interesas. Amžinai viskuo nepatenkintiems ir visais besipiktinantiems subrandinti rimtų permainų neduota. Tai tik piktas ėriukų tylėjimas.

Liūdna ne todėl, kad taip yra. O kad nelabai kas tą visuomenę nori šviesti ir su ja kalbėtis. Visuomenės šviesuoliai – taip pat. Rėkti šitaip lengva ir malonu. Visada maudaisi audringuose plojimuose.

Prisiraugęs savaitgalio šašlykų tautietis penktadienį iki pirmų gaidžių minkys savo GPS. Kad nusistatytų tikslą ir rastų kelią namo. Ir tas pats žmogelis rimtu veidu galvoja, kad valstybei tobulinti plano nereikia. Kad permainų vėjas savaime nuneš į šviesų kapitalizmą. Tereikia panorėti, šauniai pabalsuoti. Ir žiūrėti per TV iliuminatorius, kaip Titanikas baubdamas keičia kursą.

Įgyvendinamų politinių reformų su konkrečiais pakeitimų projektais, jų realumo analize nepateikia niekas. Politinių jėgų, galinčių įgyvendinti permainas, niekas neanalizuoja ir situacijos nevertina. Jokių strateginių valstybės politinės ateities perspektyvų neprojektuoja nei valdžia, nei nepatenkintieji. Net kokios nors rimtesnės programos dėl programos nėra.

Politika tikrai lemia mūsų gyvenimą. Bet ji iš tikrųjų rūpi vienam iš dešimties. Iš jų kas dešimtas politikoje kažką nuraukia. Iš tų nuraukiančiųjų dar kas dešimtas ryžtasi sąmoningam veiksmui. Ir gali rizikuoti nežinodamas baigties. Visi kiti tik žiūrovai ir sirgaliai.

Paracetamolio parduotuvėse, atsiprašau, vaistinėse – sveikatos nenusipirksi. Užslopintos ligos kaupiasi, sukelia visuomenės įtampą. Kritinėse situacijose gali atvesti iki nevaldomo sprogimo. Kuris vienas gali viską pakeisti iš esmės ir greit. Tik neaišku kaip.

To nelinkėčiau niekam niekur niekada. Nes valstybės sudrebėjimai sugriauna tiek žmonių likimų, kad po to žlugusi tvarka rodos prarastu rojumi. Sistemą gali pakeisti tik iš vidaus.

Užteks lipti ant to paties grėblio. Jokių naujų struktūrų niekas nebekurs ir nebesukurs. Keiskit tai, kas yra. Arba nustokit pliurpti ir nieko nebedarykit. Lėtas, sunkus, purvinas negrįžtamų reformų kelias. Visuomenės pasiryžimas ir sugebėjimas taip prispausti valdžią, kad cyptų. Bet tuo keliu eitų. Kitų pasirinkimų nebėra.

Nuotraukoje: teksto autorius Algimantas Rusteika.

2015.05.26; 05:26


Prisijunkite prie diskusijos