Už trumpo pavadėlio


Print

Na štai, juos ir pamatėm! Rašytojai, patapę prašytojais, atėjo pas Vyriausybę sniego pastumdyti.

Irgi mat, kultūrinė spauda. Negali padirbėti be algų pusmetį! O tai dausose niekas ir neįtarė, kad jie aplamai yra. Argi ponai girdi, kas ten Nepriklausomybės Titaniko trečiosios klasės deniuose krebžda.

Rezonansas didžiulis. Parodė net devyniolikos sekundžių siužetą vakare. Portalų lyderis tėkštelėjo sultingą ne kažin ką teparašančio žurnalistų kalvės boso spjūvį – nemokat rašyti, todėl ir prašytojai! Ir viskas subliuško visiems laikams. Patys, mielieji, kalti.

Ir iš tikrųjų tie atsilikėliai nieko nemoka. Reikėjo juk paimti kokį švelnų kultūrininką-gėjų ilgu languotu šaliku. Ar piktą liesą poetę-lesbietę plieno žvilgsniu. Pažeistų teisių užrašėlį ant faneros. Kaip vanagai būtų reporteriai sulėkę – po valandos per BBC žiūrėtume. Užvirtų spindinčios studijos, prapliuptų deputatai ir namų šeimininkės. Ir eurų akimirksniu atsirastų, ir lėktų lauk kultūros ministras, visus metus užmiršęs apie lėšų konkursėlį pasiteirauti.

Ir kas jie tokie, tie kultūrininkai? Tai kadaise žinomesnis rašantis dėdulė buvo didžiai mylimas, išblyškusių panelių numylėtas pranašas. Dabar tai keistas, kažkuo nepatenkintas tipelis nutrintomis kelnėmis. Kurio materialinė padėtis neaiški, pažiūros įtartinos – geriau jau nesusidėti.

Kitą kartą, seniai seniai, už devynių jūrų marių, buvo šalis, kur viskas buvo labai labai blogai. Ten visi iki vieno – nuo rajono laikraštuko iki storų žurnalų – turėjo kultūros skiltis, spausdino eilėraščius, apsakymus ir romanų ištraukas. Ten narsūs lietuviai laisvu nuo rašymo laiku stabdydavo imperines naftos platformas prie Nidos. Ir – nepatikėsit, mergaitės – ten TV statydavo žiauriai rimtus spektaklius! Ir tam atsirasdavo pinigų!

Kiek rimtų spektaklių LTV pastatė per pastaruosius 20 metų? Vieną ar nė vieno – štai klausimas. Dabartiniais labai labai šviesiais laikais gal rasit mediatekoje. Pinigų išsaugoti tam, kas anais labai labai blogais buvo, juk atsiranda.

Valstybės kultūros politika paversta pinigiukų dalybomis pagal paraiškas. Visuomenės poreikio kultūrai formavimas, kurio nėra. Nors tai pasiekiama už dyką. Tik šiek tiek dėmesio ne popsams šmoksams. Bet kam to reikia? Dar ims tauta galvoti ko nereikia.  Runkeliai valstybei mieliau.

Svarbiausia juk pasaulyje yra tai, ką ilgiausiai transliuoja ir aptaria per dėžę. Didžiausias Lietuvos kultūros įvykis – alaus gėrimo ir myžimo, atsiprašau, "jūros" šventė. Atrodo, niekada nesibaigs linguojančios minios lengvai apkiautusių tautiečių ir iki skausmo pažįstamos šlageriečių fizionomijos.

O kiek matome online ir įrašais poezijos pavasarį, Druskininkų poezijos rudenį? Kokios laidos per namų ekraną skirtos svarbiausių kultūros faktų, naujausių knygų ir teatro gyvenimo aptarimui? Pokalbiams su įdomiais kultūros žmonėmis apie tai, kas dedasi pas mus ir pasaulyje? Kur įnirtingos diskusijos apie meno problemas ir ateitį, beprotiški jaunųjų manifestai?

Tik nepradėkit čia apie LRT kultūrą. Tą beveik nulinių reitingų rezervatą, kurį aplamai mažai kas žino esant. Ten gyvena dulkėtų archyvų archeologai. Taip, žmonės rimti, bet rimtiems projektams pinigų jiems niekas neduoda. Duoną pelno pirmojo kanalo nudėvėtų laidų, senovės filmų transliavimu ir mėgėjiškais paskaitėlių video.

Išeina M.Martynaitis, J.Marcinkevičius, S.Geda ar D.Banionis. Ir matom vos ne sovietinių laikų įrašus. Koliažus iš kažkokių epizodinių laidų gabalėlių. Nes nieko rimtesnio nėra. Argi kam dėl jų galvą skauda – tik praradimai pas mus sukelia masinės isterijos ratilus. Stori ponai ir ponios, neperskaitę nė vienos jų eilutės, sulekia su storais vainikais. Mat proga prie numirėlio įsiamžint.

Taip juk "visame civilizuotame pasaulyje"! Žodžio kultūra, literatūra visada buvo pavojingiausia valdžiai meno rūšis. Visais laikais buvo valdoma per leidybą. Totalitarinė sistema tiesiogiai ir griežtai kontroliavo viską – turinį, autorius, tiražus, galimybes. Pasidažę demokratinėmis procedūromis ir frazeologija, tokios elgsenos drovimės. Tačiau nesąmoningas kontrolės geismas toks pat stiprus.

Dabartį valdo pinigai. Kuo mažiau pinigų skirsi kultūrai, tuo bus paklusnesnė ir patogesnė. Autoriai su savo gyvenimo meilėmis ir vaikeliais prirakinti prie honorarų, rentų ar atlyginimų. Padarys viską arba neparašys nieko, kad išsaugotų per vargus susikurtą padėtį. Ne todėl, kad niekšai ar nesugeba. Toks aplinkybių formuojamas gyvenimo blūdas, tapęs visuotine nuostata ir elgesio norma.

Kūryba minta minčių laisve. Be  periodikos, be operatyvios naujovių ir diskusijų erdvės kultūros dar niekur ir niekada nebuvo. Tik tyliai tyliai ėmė ir numiro žurnalai, kuriuose kadaise gyveno literatūra. Liko keli nostalgiški pavadinimai. Išbadėję redakcijos net honorarų nebemoka. Joms skiriami grašiai už veiklos imitaciją ir kad nesikištų kur nereikia. Valdžia nemėgsta konkurentų.

Atseit toks kultūrinis gyvenimas. Tiražai, galintys drąsiai varžytis su provincijos savivaldybių lankstinukais, pragyvenančiais iš skelbimų apie superkamas telyčias. Tykiai prinokę ir pervargę redaktoriai. Jaunystėje aršiai taršė tikrovę ir tryško novatoriškumais. Dabar kovoja dėl išmaldos kitiems metams. Kad neuždarytų. Nes kur gi eisi su keletu etatinių artimųjų? Kas ir kur bepriims?

Porelė debiutinių nulaižytų knygelių už valdiškus ar labdaringų ponių pinigėlius. Ar koks vis pavėluojantis almanachas. Kelios dešimtys autorių gauna istorinę galimybę publikuoti po pusantro eilėraščio! Senatvėje galės parodyti anūkams! Tiek galimybių literatūrai atsinaujinti. Prašlama vis tuštesnis poezijos pavasaris. Poetinis ruduo, kur autoriai skaito vieni kitiems. O vakare kokioje smuklėje iš nevilties prisilupa sočiai. Ratilai nurimsta iki kitų metų. Ir vėl kūdroje ramu.

Ką išauginom, tą ir turim. Kultūra kaip kambarinis šuniukas, dėkingai laižanti pašaru kvepiančias plaukuotas rankas. Virtuoziškai vengianti atviriau pasisakyti. Mąsli ir patogi kalbėsena pusbalsiu apie amžinybes. Rašytojų kasta, baili ir susirūpinusi savo išlikimu. Savo tekstais, premijomis, publikacijomis ir pavydais. Atsukus užpakalį žmonių skausmui ir viltims. Toks uždaras išrinktųjų klubas. Kur tema apie tikrąjį tikrų žmonių gyvenimą – blogas tonas.

Lietuvai reikia kultūringų, išsilavinusių, atsakingų! Būkit atsakingi piliečiai, dalyvaukit, burkitės ir nenurimkit! Kartu kurkime ateitį! – pro visus galus. Bet kai susiburia ir nerimsta, užsimano kartu kurti – niekam gi nereikia. Neduok tu Dieve, kad tik ko neatsitiktų. O tai vėl lėks su gitaromis Garliavon eilėraštukų skaityti.

Valdžia ir jos šaukliai labai garsiai myli kultūrą. Ir niekina runkelius. Labai jų bijo ir labai stengiasi, kad tik būtų daugiau. Lietuva be runkelių – Lietuva be ateities. Su kuo ir sveikinu visus kultūros veikėjus, neveikėjus ir kitus kultūristinius kenkėjus. Jie ir gražiausi, ir liekniausi, ir sveikiausi. Nes geriau už kitus žino, kas yra MGL.

Kad tik ta velnio kūrybinė inteligentija būtų kuo toliau nuo žmonių. O tai dar sugalvos lįsti kur nepriklauso. Ar kalbėti tai, kas nebūtina. Nes alkanas negalvoja, kaip keisti pasaulį. Jam reikia pavalgyti ir vaikus pamaitinti. Viskas, kas primityvu – efektyvu.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2016.01.27; 18:48


Prisijunkite prie diskusijos