Jų kaip grybų po šilto lietaus. Gausiai ir tyliaisudygsta per pilnatį. Auga nuošaliais pulkeliais tankumynuose. Bet rasti nesunku. Žiūrėk, kur globalistų lėktuvai purškia chemikalus. Kur naktimis barzdoti, visada niekur laikinai nedirbantys signatarai gano arklius. Ar sotūs ir labai nusiskutę seka mažiesiems, kaip už mūsų ir jūsų laisvę kovojo. Gausu jų ir paralelinėse visatose, kur veisiasi visokie ekspertai ir sekso ekspertės.
Atpažinti nesunku. Akyse žaižaruoja beprotystė. Lūpose Lietuva. Šūktelk ką nors į feisbuko brūzgynus apie Rusiją ar Ukrainą – tuoj atlekia koks tuzinas bildėdami kanopomis.
Keistas porūšis lietuvių. Dažnai nekvailų, netgi aukštai išsilavinusių.Piktinosi Lietuvos politikais. Dažnai ir pagrįstai juos kritikavo. Lygino su Rusija ir kitokiomis negerovėmis. Vis teigė, kad reikėtų supuvusią, prasivogusią Lietuvos valdžią išmesti lauk.
Ir štai – Maidanas. Ukrainiečiai neapsikentę iš tikrųjų išmėžė savo prasivogusią, supuvusią valdžią lauk. Atrodytų – puiku, kaimynai – šaunuoliai! Apsikuopė savo darže. Ir jūs, vaikai, taip darykit.
Bet didiesiems kritikams tai kažkodėl nepatiko. Jie staiga kad ims neapkęsti Maidano ir Ukrainos! Kad pradės mylėti Putiną ir prasivogusią, supuvusią Rusijos valdžią! Tokia geležinė logika. Stokholmo sindromas. Laižyti plaukuotasrankas tų, kurie tavo šalį šimtmečiais vis okupuodavo ir prievartavo. Ir dabar su malonumu išprievartautų.
Pasakyta – mylėk savo priešus. Bet nepasakyta – neapkęsk savųjų. Tai krikščioniškumo atnaujinta beta versija a la lithuanians. Nemylint savo valdžios, nemylėti ir savo valstybės. Ir garbinti jos tikruosius priešus.
Pagarbinimui visada reikia psalmių. Kad giedant tikėjimas stiprintųsi. Beje, kodėl sakoma "giedoti"? Viską dainuojam, o štai himnus ir psalmes – giedam. Atseit iškilmingiau. Dievaži, giedojimas nuo vaikystės man asocijuojasi su kaimu ir gaidžiais. Na, bet čia ne apie juos.
Pirmoji psalmė – Kaip Tada Buvo Gerai. Tikėjimo paslaptis. Mes lyginam mūsų gyvenimus su laikais tavo. Šloviname tave ir garbiname tave. Mes išpažįstame imperijos prisikėlimą ir laukiame tavęs ateinant. Tai Kremliaus žodis.
Tik va, bėda bėdelė… Rusijos skaistykla seniai uždaryta! Neliko ten nei kvapo tų sovietinių ubagų lygybių ir gėrybių, kurių taip ilgitės. Ten dar baisesnis kapitalizmas ir sulaukėjimas. Čia tie velnio gėjai (atsipalaiduokit, nemėgstu) išeina kokį kartą per penkmetį. Susigūžę, apsupti policijos, kad jų nepriluptų kai kurie tėvynės mylėtojai. Ten našistai išdidžiai išeina kada tik nori. Saugomi policijos. Kad galėtų daužyti iki valiai snukius visiems tėvynės mylėtojams.
Pirmoji psalmė suminkština širdis ir smegenis. Bet įrodo tik viena – laikai ir gyvenimai pasikeitė visur. Jei nori palyginti – lygink kaip priklauso. Ne tai ko nebėra ir niekur nebebus su dabartim. Ne Romos imperiją su actekų dinastijomis. O dabartinę Rusiją su dabartine Lietuva.
Antrąją psalmę visi girdėjot. Maždaug taip: "Lietuva (variantai – konservatoriai, Grybauskaitė, Landsbergis, rusofobai, Amerikos padlaižiai ir t.t. ir pan.) yra karo kurstytoja. Nori mūsų kraujo. Savo kalbomis erzina Rusiją ir sukels karą. Pražudys Tėvynę mūsų".
Toks pažodinis iš Rossija-1 propagandos Mirties jūros, kurioje net dumbliai neauga. Bet gali saugiai murkdytis iki soties – nepaskęsi. Nes logikos nėra – tik koncentruotas idiotizmo tirpalas. Anksčiau nekreipdavau dėmesio. Galvojau – tai kvailiams. Ir apstulbau patyręs, kiek protingų ir padorių žmonelių tuo įtikėję. Ir tas nesąmones įsikarščiavę vienas kitam dalina. Aptikęs pasijunti kaip užmynęs karvės blyną.
Tarsi kas nežinotų, ko jau dešimt metų mielųjų kaimynėlių kariuomenė mokoma manevruose ir štabų pratybose. Taigi jus, taikinguosius, užkariauti. Ne tam žalgiriečiai lieja prakaitą salėje, kad važiuotų žaisti šachmatais. Treniruojamasi visada varžyboms. Lavinama tai, ko tikrai prireiks. Ir kas atėjus laikui bus daroma.
Kasmet vis po kokias nors pratybas "Zapad". Iki automatizmo mokosi vis to paties. Kad išmušus valandai nebereikėtų galvoti. Štai 2013-siaistreniruotėsene tik subombardavo ir užėmė Baltijos šalis, sutraiškė Lenkiją, bet ir išmoko branduoliniais smūgiais sunaikinti Varšuvą. Taip ryžtingai ir šiuolaikiškai. Ar manot, kad iš dyko buvimo tos pratybos su dešimtimis tūkstančių karių ir šimtais kovinės technikos vienetų? Kas kainuoja dešimtis milijonų ir ne tugrikų?
1939-1940 m. jau pabuvom tokie, kaip siūlote. Ir nieko nekurstėm, buvom labai nuolankūs. Linksmai vizginom uodegytes. Ėmėm iš rankų Vilnių ir kitus siūlomus skanėstus. Stengėmės net susiriesdami būti mandagūs. Sutikom su viskuo. Pasirašėm, ką tik pakišo, net dėl jokio kablelio nesiderėdami. Ar išsigelbėjom, ar tai nors kiek mums padėjo?
Ar tie, kurie ant visko klusniai rašėsi, buvo be galo laimingi? O ir kiti, kurie buvo lygiai tokie pat geručiai – vis galvojo ir visiems bylojo, kad geriau patylėti? Dundėjo kaip dideli per dar neišartas stepes. Prekiniuose vagonuose su apdergtom skylėm grindyse. Atskirti nuo šeimų ir vaikų – net norvegų vaikų teisių neprireikė.
Dauguma negrįžo. Kad taip išgirdus nors dalelę to, ką jie ten pagalvodavo patamsiuose, besivartydami nuo vieno suspardyto šono ant kito. Po smirdančiomis prarūgusiu šlapimu vatinėmis antklodėmis, barakui sumigus prieš rytdienos švilpuką į darbą. Kai gyventi liko keletas mėnesių.
Banditai labai nemėgsta, kai aukos šaukiasi pagalbos. Kad kas nors iš kaimynų neišsigastų dėl savęs. Ir tikrai nesusigalvotų pagelbėti. Sako, nerėkit, mes geri, nemušim. O kai staiga užpuola sako – ko rėkėt, sunervinot, būtume nemušę.
Na, kai sulaukęs progos užpuoli, tada tikrai įsijungia kiti registrai. Netgi kartais norisi, kad rėktų. Taip įdomiau. Štai vienas psichas auką jau nebegyvą ilgai dar tvatino pagaliu. Todėl, kad nerėkė. Sugadino, kalė, visą malonumą.
Dieve, nesigailėk jų. Nes jie žino, ką daro. Jie žino, kad juos labai mylės tie, kurie neapkenčia savo valstybės. Ne visi, bet tikrai nemaža dalis. Tie, kuriems neapykanta saviesiems apsėmė smegenis ir užtemdė širdį.
Nemėgstu ir niekada nemėgau valdžios. Dar iš amžinatilsį tėčio, kuris, būdavo, šventadieniais su pusbroliu gerdavo valdišką pusbonkį nuo nevilties, pastalėj nusiklausiau. O ir pats nuo mažumės, kai vis tempdavo pas direktorių už smulkų chuliganizmą, papratau valdžios neapkęsti. Todėl esu irgi šioks toks rezistentas. Ir nusipelniau pasakyti tai, ką pasakysiu.
Valdžią būtina kritikuoti. Matyti kiekvieną spuogelį ir raukšlelę. Kitaip būna negraži. Ištvirksta ir išsigimsta.Tačiau kritikuojant visada reikia būti teisingu ir sąžiningu. Visiems taikyti tuos pačius kriterijus. Sau taip pat. Nes išgėręs iš pėdos gali veršiuku patapti. Mačiau ne vieną tų kritikų, klykiančių, kad valdžia vagia. O kai patys ateina valdžion, kad ims išsijuosę vogti – net dūmai rūksta.
Teisingiausia kritika mūsų valdžiai – kad ji susitapatina su Lietuva ir savo kritiką laiko valstybės kritika. Ir atmeta Lietuvai naudingus dalykus jų net nesvarstydama. Vien todėl, kad juos siūlo priešas – valdžios kritikai.
Teisingiausia kritika mūsų valdžios kritikams – kad jie lygiai taip pat sutapatina valdžią su Lietuva. Ir valdžios kritiką paverčia Lietuvos kritika. Ir kritikuoja Lietuvai naudingus dalykus net nesvarstydami. Vien todėl, kad juos siūlo priešas – valdžia.
Abi pusės ir abi nuostatos būna retais kartais teisingos. Konkrečiais atvejais taip atsitiktinai gaunasi.
Ir abi jos yra debiliškos visada, visais iki vieno atvejais.Dėl to daug praradom. Ir dar daugiau prarasim.
Nuo šios ligos vaistų nėra. Tik Putino psalmės.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.
2015.02.20; 06:14
