Artėjant Vėlinėms atgyja epizodai, primenantys divyrišką vengrų tautos bandymą stoti į kovą su Kremliaus penimo komunizmo gaivalu.
Prisimename, kad Vengrijos revoliucijos įvykiai suteikė ir lietuviams drąsos ne tik išreikšti solidarumą su Vengrija, bet ir viešai prabilti apie laisvę.
2006-aisiais metais Vilniuje prie Aušros vartų buvo atidengta lenta, primenanti vieną ryškiausių vengrų ir lietuvių tautų istorinės bendrystės puslapių. Joje vengrų ir lietuvių kalbomis parašyta:
„ATMINTINĄ 1956 METŲ VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENĄ VILNIUJE, NEPABŪGUS SOVIETŲ OKUPACIJOS, VIEŠAI BUVO PALAIKYTA VENGRIJOJE KILUSI REVOLIUCIJA.
GARBĖ TIEMS, KURIE PARODĖ VIENYBĘ –
SIEKTI LIETUVOS IR VENGRIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖS.
ATIDENGTA VENGRIJOS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTŲ
LÁSLO SÓLYOM ir VALDO ADAMKAUS 2006 METAIS MININT VILNIAUS VIENYBĖS MITINGO IR VENGRIJOS REVOLIUCIJOS 50–ĄSIAS METINES”
Vėjuotą 2012 m. spalio 23 d. popietę šioje vietoje įvyko minėjimas, skirtas 56-osioms Vengrijos revoliucijos metinėms. Į minėjimą atvyko Lietuvos – Vengrijos bičiulių kultūros draugijos, „Raskilos“ ansamblio, Politinių kalinių ir tremtinių atstovai, plevėsavo Lietuvai pagražinti draugijos, Sausio 13-osios brolijos vėliavos, „Dešiniosios minties centro“ atstovai laikė iškėlę Lietuvos ir Vengrijos vėliavas.
Į susirinkusiuosius kreipėsi Vengrijos ambasadorius Lietuvoje J.E. Zoltanas Pecze.
Jis kalbėjo apie XX amžiaus istorinius vengrų ir lietuvių solidarumo epizodus. Su pagarba prisiminė vilniečius, kurie, rizikuodami savo laisve, darbu ir net gyvybe, prieš 56 metus atėjo prie Aušros vartų išreikšti paramos Vengrijos revoliucijai.
Savo ruožtu Vengija išreiškė solidarumą su lietuviais 1991 m. – įsimintinomis sausio dienomis Vengrijos parlamentarai kartu su kelių kitų valstybių kolegomis atvyko palaikyti lietuvių. Jų buvimas barikadų saugomuose Seimo rūmuose prisidėjo prie to, kad sovietai nebegalėjo teigti pasauliui, jog Lietuvos kova dėl neprikalusomybės yra vidinis Sovietų Sąjungos konfliktas.
Ambasadorius pažymėjo, jog istoriniai vengrų ir lietuvių solidarumo pavyzdžiai labai prisideda prie mūsų šiandieninio bendradarbiavimo. Jis kalbėjo apie paramą, kurią mes vieni kitiems teikiame bendradarbiaudami Europos Sąjungoje ir NATO. Pabrėžė, jog mūsų vyriausybės sutaria ES energetinio saugumo, žemės ūkio finansavimo klausimais. Kalbėdamas apie saugumą, Zoltanas Pecze priminė, kad per NATO susitikimą Čikagoje šiais metais Vengrijos Ministras Pirmininkas Viktoras Orbanas paskelbė, jog Vengrijos naikintuvai prisijungs prie NATO oro policijos misijos, saugančios Lietuvos, Latvijos ir Estijos padangę.
Baigdamas ambasadorius pakvietė nulenkti galvas prieš tuos lietuvius, kurie buvo čia prieš 56 metus ir ypač prieš tuos, kurie nebegali atvykti paminėti šių istorinių įvykių.
Seimo ir Sausio 13-osios brolijos vardu kalbėjo Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Ji priminė lietuvių solidarumą su vengrais 1956 m. rudenį. Su Vengrijos įvykiais susijęs ir jos šeimos likimas – jos tėvai buvo areštuoti likus kelioms dienoms iki protesto akcijų. KGB dokumentai byloja, kad Adolfą Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną Birutę išdavęs KGB agentas dėl Vengrijos įvykių galėjo ir neįvykdyti prisiimtos Judo misijos, „ėmė svyruoti ir, matyt, ilgai svarstė, ar ne geriau būtų porą dienų pavėlavus pranešti mums apie Ramanausko pasirodymą. Jei agentas būtų pasidavęs užsienio radijo tų dienų laidų propagandai, jis galėjo mums visai nepranešti apie Ramanausko atvažiavimą“. Vis dėlto išdavikui širdis nesudrebėjo, jis išdavė laisvės kovotojus.
Seimo narė dėkojo už politinę vengrų paramą Lietuvai lemtingomis 1991 m. savaitėmis.
Kalbėdama apie mūsų šalių bendradarbiavimą, politikė išreiškė susirūpinimą Europos Sąjungoje vykstančiais procesais, kuriuose bandoma nurodyti, kokios vertybės neturėtų būti ginamos Vengrijos piliečių priimtoje konstitucijoje. Ji pažymėjo, jog sausio mėnesį Seime buvo įregistruota rezoliucija „Dėl Vengrijos suverenumo ir laisvo apsisprendimo“, remianti Vengrijos suverenumą ir teisę įtvirtinti Vengrijos visuomenės vertybes naujojoje šalies konstitucijoje.
„Svarbu, jog ši konstitucija ir jos lydimieji konstituciniai įstatymai ne tik gina krikščioniškas, tautines, kultūrines šalies vertybes, bet ir panaikina senaties terminą komunistiniams nusikaltimams. /…/ Mums liko pareiga įvardyti sovietinio režimo nusikaltimus, tų nusikaltimų iniciatorius ir vykdytojus, teisiškai įvertinti jų veiksmus ne tik savo valstybėse, bet ir tarptautiniu lygmeniu”, – kalbėjo politikė.
Baigdama ji pažymėjo istorinę Lietuvos ir Vengrijos forumo “Europos perspektyvos” reikšmę, nusilenkė prieš 56-erius metus žuvusiųjų atminimui ir palinkėjo atsakingai ir tvirtai eiti pasirinktu Laisvės keliu.
1956-ųjų metų Vengrijos įvykių varomoji jėga buvo studentai ir jaunimas, tikėję laisvės ir nepriklausomybės idėjomis. Todėl suprantama, kad minėjime dalyvavo nepriklausomoje Lietuvoje šį pasaulį išvydusių kartos atstovų.
Įspūdingą kalbą pasakė „Dešiniosios minties centro” pirmininkas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų studentas Linas Kojala. Jausdamas atsakomybę ir pareigą „pasidalyti mintimis, kurios užplūsta mąstant apie tai, kas mūsų žemyne nutiko prieš pusę amžiaus, kas vyksta dabar ir ko galime tikėtis ateityje“, kalbėtojas pabrėžė, jog jam 1956-ieji Vengrijoje pirmiausia yra kilniaširdės drąsos ir sunkiai paaiškinamos vidinės žmogaus tvirtybės paminklas. Vengrai siekė išsivaduoti iš dirbtinės melo mašinos, kurią į priekį stūmė upeliais besiliejantys ašaros bei kraujas.
Studento nuomone, sukilime dalyvavo vengrų patriotai idealistai. Kovos dvasia buvo priešinga pragmatiškam Vakarų valstybių, dėl politinių motyvų ignoravusių vengrų tautos pagalbos šauksmą, realizmui. Sukilimas buvo numalšintas, tačiau nepralaimėjo, nes amžiams virto vilties simboliu, įkvepiančiu ateities kartas. Simboliu, svarbiu ne tik vengrams, bet ir lietuviams, 1956-aisiais ir už šimtų kilometrų pajutusiems laisvės vėjo gūsį. Įkvėpti šio gūsio ir to paties laisvės troškimo, lietuviai išreiškė paramą likimo broliams, su kuriais susijungė bet kokius atstumus įveikiančia malda. Lygiai taip pat natūraliai, nuoširdžiai po keliasdešimties metų pasielgė vengrai, susirinkę palaikyti tankų vikšrus dainomis sulaikiusių lietuvių.
Kalbėdamas apie dabartį, Linas Kojala su nerimu priminė mūsų žemyną krečiančią krizę, kuri atspindi ne vien ekonomines, bet gerokai didesnes visuomenes užklupusias problemas: „Susvetimėjimas, besaikis vartojimas ir idealų, kūrusių Europos gerovę, niekinimas lemia situaciją, kurią Popiežius Benediktas XVI taikliai apibūdino esant visišku pasimetimu tarp gėrio ir blogio, tamsa, grasinančia ne tik Dievui, bet ir mūsų pasaulio egzistavimui“.
Jaunasis politologas kvietė susirinkusiuosius stabtelėti ir susimąstyti apie tikrąsias vertybes ir žmogiškąją dvasią, apie dalykus, kurie skiria mus nuo maitinimosi ir dauginimosi instinktų valdomų gyvūnų. „Daugelį tokių atsigręžimo ženklų randame neseniai priimtoje ir okupaciją menantį dokumentą pakeitusioje Vengrijos Konstitucijoje. Šioje vietoje akimirkai sustokime: pasaulis per penkis dešimtmečius gerokai pasikeitė ir tapo liberalesnis, bet teisėtas vengrų tautos sprendimas buvo pavadintas „išsišokimu“, susilaukė kandžios kritikos ir ekonominėmis sankcijomis pasireiškiančio spaudimo. Aistrų nenumalšino net taiki, rami ir viltinga šimtatūkstantinė minia Budapešte, išreiškusi palaikymą Konstitucijai ir ją priėmusiems šalies vadovams“, – kalbėjo L. Kojala.
Jis pasidžiaugė, kad tarptautinio spaudimo akivaizdoje vengrų ir lietuvių tautas dar sykį sujungė neapčiuopiamas broliškas ryšys, pasireiškęs palaikymo akcijomis Lietuvos miestuose ir lietuvių kelionėmis į Vengriją. Nelengvą akimirką vengrai galėjo atsisukti į lietuvius ir surasti atramą, už kurią taip dėkojo neseniai Vilniuje viešėjęs vengrų premjeras Viktoras Orbanas.
Baigdamas L. Kojala pabrėžė Lietuvos ir Vengrijos ryšių abipusiškumą: „Juk Vengrija Lietuvai dar kartą tapo įkvėpimu siekiant stiprinti krikščionišką pagarbą tradicijai puoselėjančią bei žmogiškąją dvasią atspindinčią valstybę. Lygiai taip, kaip XIX ir XX amžiaus Vengrijos revoliucijos, skatinusios engiamus lietuvius dusyk atgimti, išsivaduoti iš priespaudos ir atkurti valstybę. Pastarieji įvykiai yra ženklas, kad įmanomas kitas kelias. Tai kelias, kurį pasirinkusieji pirmieji mes iššūkį nūdienos negandoms“.
Sausio 13-osios brolijos narės ir „Raskilos“ ansamblio dainininkės padainavo senovinę dainą apie Vilnių, Gedimino pilį ir Aušros vartus.
Vakare Vilniaus Rotušėje Vengrijos ambasadorius J.E. Zoltánas Pecze ir ponia Eszter Maria Gazso Nacionalinės dienos proga surengė priėmimą.
Vakarą pradėjo LRT jaunimo choras, sugiedodamas Lietuvos ir Vengrijos himnus.
Svečius pasveikino Vengrijos ambasadorius. Sveikinimo kalboje jis apžvelgė 2012 metų Vengrijos pasiekimus. Didžiuodamasis jis priminė, jog Londono olimpiadoje laimėjusi aštuonis aukso medalius, Vengrijos komanda liko devinta – šalis yra devinta ir visų laikų olimpinių medalių lentelėje, skaičiuojančioje medalius nuo 1896 metų.
Zoltánas Pecze sakė, jog vengrai didžiuojasi savo tautiečių laimėjimais sporte, moksle, bet jie nėra patenkinti savo kolektyvianiais pasiekimais. Panašiai, kaip Lietuvoje, Vengrijoje esą žinoma sena patarlė: „Kai du vengrai susitinka, jie įsteigia tris politines partijas.“ Ambasadorius pažymėjo, jog „šis požiūris pasikeitė prieš dvejus metus ir dabar viena politinė partija turi ne tik dviejų trečdalių daugumą Vengrijos parlamente, bet ir kontroliuoja didžiąją dalį savivaldybių. Pasinaudodama tokiu stipriu mandatu, Vengrijos Vyriausybė sugebėjo stabilizuoti šalies finansus ir sumažinti valstybės skolą. Vos kelioms Europos Sąjungos narėms šiais metais pavyko ją sumažinti“.
Baigdamas jis pasidžiaugė Vengrijos ir Lietuvos šiandieniniu bendradarbiavimu: šiais metais Vengrijos žemės ūkio ministras buvo atvykęs į AGROBALT parodą Kaune, gegužę Seimo pirmininkė Irena Degutienė lankėsi Vengrijoje, buvo įsteigtas Vengrijos ir Lietuvos intelektualų forumas ir pasirašytas susitarimas dėl Lietuvos – Vengrijos jaunimo mainų fondo įkūrimo, neseniai Lietuvoje lankėsi premjeras Viktoras Orbanas.
Po to ambasadorius pakvietė į sceną „Borfolk“ („vyno liaudis“) grupę – keturis muzikantus, autentiškos vengrų liaudies muzikos, ypač turtingo kultūrinio paveldo, atlikėjus. Didžiuodamasis vakaro šeimininkas priminė, jog vengrų liaudies melodijos įkvėpė kai kuriuos garsiausius Vengrijos kompozitorius, tokius kaip Ferencas Lisztas, Béla Bartókas, Zoltánas Kodály ir didžiuosius Europos kompozitorius: Bethoveną, Haydną, Brahmsą ir Berliozą.
Stengiantis sušvelninti modernizacijos ir urbanizacijos grėsmę liaudies tradicijoms, 1972 m. Budapešte prasidėjo judėjimas, siekęs atkurti liaudies tradicijas miesto aplinkoje. Po keturiasdešimties metų šis Vengrijos šokių namų judėjimas pateko į UNESCO nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą kaip “gerosios praktikos” pavyzdys.
Ambasadorius pažymėjo, jog Borfolk yra vieni iš šios tradicijos sekėjų – jie groja tradicinę, autentišką liaudies muziką modernioje urbanistinėje aplinkoje. Tai puikų muzikinį išsilavinimą turintys, bet kartu ir savo karjeroje pasižymėję žmonės. Pavyzdžiui, grupės įkūrėjas p. György (Djiordj) Olasz yra viduramžių prancūzų kalbos ekspertas bei prancūzų-vengrų ir lenkų-vengrų kalbų vertėjas.
Svečiai nuoširdžiais plojimais dėkojo muzikantams, grojimu ir dainomis padovanojusiems įspūdingą vengrų temperamento fragmentą ir dvasios puotą. Po koncerto dalydamasi įspūžiais su kitais svečiais, vargonininkė ir muzikologė Jūratė Landsbergytė susižavėjusi kalbėjo: “Vengrų dainos yra nepaprastai uždegančios. Jose viskas kartu: laisvė, drama, humoras, rimtis ir fantazija, begalinė drąsa. Ne veltui vengrų melodijas taip mėgo klasikai. O mums, lietuviams, tai – tikra atgaiva, teikianti ir džiaugsmą, ir stiprybės. Gera būti su tokia tauta! Ji suteikia Europai vyriškumo”.
Po koncerto svečių laukė vakaronė, suteikusi galimybę bendrauti politikams, jaunimui, visiems Vengrijos bičiuliams.
2012.10.31
