Rugsėjo 23-čią minėsime skaudžią datą – Lietuvos žydų genocido atminimo dieną.
Tai specialiai tam tragiškam istoriniam įvykiui skirta diena, kuri bus pažymėta tiek aukščiausio lygio oficialiais renginiais, tiek gausiais spaudos straipsniais, tiek neformaliais lokaliniais minėjimais bei internautų flešmobais, vardų skaitymais ir eitynėmis.
Ši liūdna rudens diena mums primena apie Vilniaus geto likvidavimą, nutikusį 1943 m., kuomet kraštą okupavusių Vokietijos nacistų buvo nužudyti arba į koncentracijos stovyklas išvežti paskutinieji žydų tautybės Vilniaus gyventojai.
Nuo tos dienos oficialiai Lietuvoje žydų nebeliko, tik nedidelė dalis slapstėsi lietuvių, lenkų, rusų ir kt. šeimose.
Žinoma, labiau kosmopolitiškai nusiteikę piliečiai ir žiniasklaidos mieliau yra linkę minėti Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną – sausio 27 d. Šią dieną 1945 metais į Vakarus besiritanti sovietų armija užėmė Lenkijos teritoriją, kurioje buvo Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla su joje likusia kalinių dalimi.
Paprastai Lietuvoje pažymimos abi Holokausto aukų atminimo dienos – tiek tarptautinė, tiek lietuviška. Nes visi suprantame, jog pagarbos nekaltai žuvusiems taikiems žmonėms nebus per daug.
Tačiau tai, kas vyksta mūsų viešojoje erdvėje šiais metais, kitaip, nei lazdos perlenkimu, įvardinti sunku. Visą pavasarį, vasarą – ir štai rudenį – praktiškai nėra savaitės, kad spauda nebūtų nusėta demonstratyviai raudančių ir ūbaujančiais balsais už “visą tautą” atgailaujančių viešųjų intelektualų tekstais.
Iš per kraštus besiliejančių emocijų ir putniais žandais riedančių ašarų gali pasirodyti, kad tų tekstų autoriai visiškai netikėtai, staiga tragiškai prarado artimiausius savo gimines. Kaip minimum – nuosavus vaikus ar brolius bei seseris. Ir nutiko tai vos ne straipsnio rašymo išvakarėse.
Tačiau įsigilinus į teksto turinį paaiškėja, jog ašarojama dėl …istorinių įvykių. Tragiškų, skaudžių, bet nutikusių tuomet, kai daugumos tų rašytojų net tėvai nebuvo gimę. Pasaulio ir Europos istorija kupina tragedijų, karų, marų, badmečių ir didesnio ar mažesnio masto masinių žudynių. Skaudžius istorijos puslapius reikia žinoti, jų aukas būtina deramai pagerbti, o kaltininkus – moraliai pasmerkti.
Bet kam reikia aktualizuoti seniai nurimusį istorinių tragedijų skausmą, plėšyti ir trinti druską į seniai užgijusias žaizdas ir kurstyti naujųjų kartų emocijas?
Koks tų veiksmų tikslas?
Įdiegti jaunosioms lietuvių kartoms kaltės jausmą dėl tragedijos, nutikusios, kuomet net jų seneliai nebuvo gimę? Įpratinti juos labiau gedėti dėl XX a. I pusės vienos tautybės nekaltų aukų labiau, nei dėl amžininkus ar tautiečius ištikusių tragedijų? Pasitarnauti Lietuvą numelžti pasiryžusiems Holokausto industrijos komivojažieriams? Vertas atskiro aptarimo aspektas.
Gamta taip surėdė, jog laikui bėgant žmogaus skausmas dėl artimo žmogaus netekties aprimsta. Pažįstu žmones, netekusius savo vaikų. Galime tik įsivaizduoti, ką jie jautė po tokios tragedijos.
Bet praeina keli metai – ir tie žmonės gyvena toliau, nevaikšto likusį gyvenimą juodai pasirėdę, kasdien nesidrasko plaukų ir nelieja ašarų, palikdami skaudžias emocijas tam tikroms datoms.
Tuo tarpu su lietuviškaisiais Holokausto kulto adeptais – visiškai priešinga istorija. Kuo toliau į praeitį grimzta šis tragiškas istorinis įvykis, tuo labiau jiems skauda, tuo gailesnes ašaras jie lieja, tuo garsiau rauda ir tuo demonstratyviau atgailauja bei gailestauja. Kas, atvirai sakant, iš šalies žvelgiant kelia nuostabą.
Juk kalbama apie žiloje senovėje tragiškai žuvusius jiems visiškai svetimus žmones, kurių net tų raudotojų tėvai nėra nei matę, nei pažinoję. O jie ašaringai rauda ir pasikūkčiodami pasakoja taip, lyg būtų asmeniškai tuos žmones žinoję ir turėję su jais itin artimus ryšius?
Gal visgi derėtų nutraukti tuos emocijų kurstymo fontanus ir senų seniausiai nutikusius tragiškus istorinius įvykius minėti taip, kaip ir dera civilizuotoje Vakarų šalyje: oriai, atitinkamomis datomis, su deramais pagerbimo ritualais ir be tų isteriškų raudų, svogūninių ašarų upelių bei neadekvačių atgailų nežinia už ką?
Juolab, kad kiekvienas psichologas jums pasakys, jog perdėm dažnai aktualizuojama ir pernelyg įkyriai brukama istorinė tragedija žmogaus sąmonėje nuvertėja, subanalėja ir nebekelia jokių emocijų. Nebent piktą pašaipą ir juodą sarkazmą a la Ramanausko-Greitai pastarųjų metų publicistika.
Holokaustas – skaudus istorinis įvykis ir jo aukų atmintis nenusipelno tokio likimo.
Teksto autorius – Raimondas Navickas (Blogeris Zeppelinus), www.facebook.com/blogeris.zeppelinus.
2016.09.13; 08:27
