Demokratija, visų pirma, pasižymi savo procesais, priimant sprendimus aktualiais klausimais. Dėl šios priežasties, net ir kategoriškai nepritariant vienam ar kitam klausimui, Demokratijos principai reikalauja besąlyginės tolerancijos iškilusių klausimų viešam aptarimui. Demokratija nepripažįsta "burnų užčiaupimo" politikos. Vienas iš JAV Prezidentų, deja, dabartės tiksliai nepamenu kuris, todėl nenorėčiau Jūsų suklaidinti, yra mėgęs kartoti šitokį Fransua Mari Arujė – Voltero posakį: "Nors nepritariu Jūsų mintims, tačiau esu pasiryžęs numirti dėl Jūsų teisės jas išsakyti".
Taigi, jei manomės esant demokratinių vertybių puoselėtojais ir sekėjais, negalime leisti sau šitaip niekinti Lietuvos žmonių, nusprendusių iškelti bet kurį klausimą viešam Lietuvos žmonių aptarimui ir jų sprendimui. Lietuvos žmonės turi neatimamą ir nepaniekinamą teisę pasisakyti, ką manantys. Kita vertus, ar nėra keista, kuomet negirdėjome šitokių pareiškimų dėl kažkieno reikalaujamos teisės į vienalytes santuokas? Priešingai, buvome reikalaujami būti tolerantiškais. O dabar?
Nepaisant tų pačių Demokratijos principų 321 tūkst. žmonių, savo parašais pareiškusių ir patvirtinusių poreikį visuomeniniam Pleibicitui, kitaip vadinamam referendumu, nebenusipelno nei tolerancijos, nei pagarbos? Nejaugi? Nejaugi galime šitaip lengvabūdiškai spjauti į savo Piliečius? Nejaugi 321 tūkstantis parašų nieko nebereiškia?
Ar vienalytės santuokos reikalautojai Lietuvoje buvo surinkę bent tūkstantį jų norus palaikančių parašų? Kažkaip neteko apie tai nei girdėti, nei skaityti… Tačiau, vos apie tai prabilus, tuoj pat lipinamos homofobų etiketės…
O juk neįmanoma ir kažin ar būtų išmintinga nekreipti dėmesio į tai, jog kiekvienas, savo dėl referendumo pasirašęs žmogus, kaip taisyklė, nėra vienišas? Juk jis turi dar bent kelis, neabejotinai pritariančius artimuosius. Todėl 321 tūkst. dėl referendumo pasirašiusiųjų skaičius realiai yra kur kas ir žymiai didesnis.
Pamirštama, kad dar neretas iš mūsų turime sutuoktinius, tėvus, uošvius, brolius, seseris ir vaikus. Dėl šios priežasties už kiekvieno, dėl referendumo organizavimo, pasirašiusiojo yra nemažiau kaip 5 (penki), o gal net ir 8 (aštuoni) referendumo poreikiui pritariantys Lietuvos Respublikos piliečiai. Netūrėtų būti sunku paskaičiuoti, ką reiškia ir kokį kiekį Lietuvos Respublikos piliečių valią iš tikro atspindi tie 321 tūkst. parašų? Vienu, sąlyginai minimaliu atžvilgiu gaunamas 1 mln. 605 tūkst., o maksimaliai 2 mln. 568 tūkst. Lietuvos gyventojų Valios skaičius.
Senai, viešai žinoma paslaptimi yra tai, kad šiandien dėl emigracijos mastų Lietuvoje nebeturime tų, populiariame šlageryje minimų 3 mln. gyventojų. O ir patys "laisvanoriškos" ekonominės emigracijos mastai, paskutiniuosius porą metų įvairių šaltinių viešai skelbiamais vertinimais, deja, jau senokai pralenkia net sovietmečio politinių trėmimų mastą. Tuomet ar nevertėtų susimąstyti, ką šiomis sąlygomis iš tiesų reiškia įnirtingi bandymai paniekinti ir "nukanalizuoti" referendumą?
Ar tai nėra atviras spjūvis į veidą visiems, be išimties, šiandien rinkimų teisę turintiems Lietuvos Respublikos piliečiams? Ar tai nėra spjūvis į veidą Lietuvos Respublikos Valstybės Suverenui – jos Tautai? Kaip derėtų visą tai teisingai suprasti? Kodėl šitaip paniškai bijoma leisti įgyvendinti pagrindinį Demokratijos principą – leisti Valstybės Suverenu esančiai Tautai viešai išsakyti savo nuomonę referendume? Juk už dalyvavimą jame nežadama dalinti nei alaus, nei skalbimo miltelių už 1 (vieną) simbolinį centą.
Ko taip išsigando lietuviškieji politikai, ėmę raginti nepaisyti kertinių Demokratijos principų?
O gal iš tiesų, esmė slypi tame, ką ne kartą ir net ne trys, buvome konstatavę, kad Privati nuosavybė yra Neliečiama, nepaisant kokios šalies piliečio ji bebūtų. Ar tai nereiškia, kad žemės pardavimu atveriama galimybė užsienio valstybėms imtis tiesiogiai ginti savo piliečių teisių į nuosavybę Lietuvoje?
Tačiau ne gi kylą abejonių, ką reiškia "tiesioginė savo piliečių teisių gynyba" kitose šalyse ir kokios yra potencialiai galimos tokios gynybos politinės ar ekonominės pasekmės? Ko siekiama iš tikro? Ar nevertėtų rimtai susimąstyti?
Slaptai.lt nuotraukoje: advokatas Arūnas Marcinkevičius.
2014.02.18; 04:32
