Praėjusią savaitę įtakingas, didelį tiražą turintis internetinis leidinys www.15min.lt paskelbė mano publikaciją “Gintaras Visockas: Apie FNTT skandalą nuomonės neturiu, bet Vytauto Landsbergio, Tomo Dapkaus ir Dariaus Kuolio pareiškimai keisti”.
Publikacija sulaukė nemažo atgarsio. Net prof. Vytautas Landsbergis reagavo. Netrukus tame pačiame 15min.lt leidinyje pasirodė jo atsakymas. Savo repliką profesorius pavadino “Turbūt profesionalumo stoka”.
Man regis, šį sykį prof. V.Landsbergis tikrai praleido puikią progą patylėti. Europarlamentaro V.Landsbergio replika – tiek suvelta, tiek nekonkreti, kad sunku susigaudyti, ką autorius norėjo pasakyti. Tačiau susidaryti nuomonę, jog profesorius galbūt bando bėgti nuo pamatinių, kiekvienam lietuviui aktualių klausimų, galima. Tie svarbiausieji klausimai niekur nedingę, niekur neprapuolę. Ir dar greitai nedings iš viešosios erdvės.
Jie tebebado akis: kodėl per dvidešimt metų neištirta Medininkų žudynių byla ir kokiais įrodymais remiantis teisiamas buvęs Rygos omoninkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas? Kas kaltas, kad ši byla iki šiol neištirta? Kas kaltas, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių K.Michailovą įgrūdome neturėdami jokių – nei tiesioginių, nei šalutinių – įrodymų? Kodėl mūsų prokurorai ir teismai užsispyrę ignoruoja vienintelio išlikusio gyvo liudininko Tomo Šerno parodymus, net ir neturėdami kuo juos paneigti? Kodėl neapklausta daugybė liudininkų, tinkamai neištirta nusikaltimo vieta, neatlikta gausybė ekspertizių? Pagaliau kaip ir kodėl pradingo dalis esminių įrodymų?
Nepatogių klausimų sąrašas užtektinai ilgas: kokios klaidos buvo padarytos tiriant šią bylą 1991 – 1992-aisiais metais, kai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo ne kas kitas, o būtent prof. V.Landsbergis? Kodėl Medininkų žudynių byla nebuvo intensyviai ir net elementariai tiriama, kai du sykius beveik absoliučią valdžią Seime turėjo konservatoriai ir konservatoriai su krikščionimis demokratais?
Kodėl šiuo metu buvusiam Rygos OMON eiliniui milicininkui K.Michailovui dirbtinai bandome inkriminuoti karo nusikaltimus? Juk tarptautinės konvencijos byloja: atsakomybė už karo nusikaltimus taikoma tik prieš tuos, kurie žudė civilius ir žudė daugiau nei vieną sykį. Nejaugi pamiršome, jog Medininkų postą saugojo Lietuvos pareigūnai? Nejaugi nežinome, jog Latvijoje nėra jokių duomenų, esą buvęs Rygos omonininkas K.Michailovas būtų žudęs civilius ar pareigūnus? Už veiklą Latvijos OMON būryje jis seniai nuteistas. Bet nuteistas lygtine laisvės atėmimo bausme ir tik už tarnybinių įgaliojimų viršijimą. Šią bausmę jis atliko dar iki atgabenant jį į Lietuvą. Tad ar nepersistengiame, žūtbūt mėgindami eiliniam OMON milicininkui inkriminuoti karo nusikaltimus?
Šiuos klausimus keliu ne todėl, jog norėčiau kam nors konkrečiai įgelti. Trejus metus atidžiai stebėdamas Medininkų žudynių bylos tyrimą Vilniaus apygardos teisme susidariau nuomonę, jog greičiausiai darome esminę ir lemiamą klaidą, sukoncentruodami dėmesį vien į Rygos OMON milicininko K.Michailovo asmenį. Tokiu atveju šešėlyje galbūt lieka tikrieji žudikai, tikrieji užsakovai. Taigi, kas dabar galėtų paneigti, kad šitoks procesas nėra du dešimtmečius planingai trukusios priedangos operacijos tęsinys, siekiant nuslėpti ne vien tik itin prastą Medininkų žudynių tyrimą, bet ir tikruosius kaltininkus?
Užuot žurnalistą G.Visocką mokęs profesionalumo, europarlamentaras V.Landsbergis galėjo pasamprotauti apie dešimtmečius tiriamą Medininkų žudynių bylą ir apgailėtinus tos bylos rezultatus: daug triukšmo ir tik vienas atpirkimo ožys? Gal būtų naudingiau, jeigu profesorius pamokytų ne žurnalistus, o prokurorus ir teisėjus, nes geriau neprofesionaliai pasakyta tiesa, nei profesionalus melas. Meluoti galima ne tik meluojant, bet ir nepraleidžiant progos patylėti arba, pasakojant detektyvinių romanų turinį, bėgti nuo atsakomybės, vengti tiesos sakymo.
Nejaugi profesorius nieko nežino apie Medininkų žudynių bylą? O jeigu žino, tai kodėl piktinasi nebūtais “smogikais” teismo salėje, neva bauginančiais tą vienintelį atpirkimo ožį? V.Landsbergio replikoje į mano straipsnį įžiūriu politiko mėginimą išsisukti iš keblios padėties, į kurią jį įstūmė žurnalistas T.Dapkus. G.Visockas, esą, manęs nesuprato, praleido žodelį “jeigu”, ir tai mažų mažiausiai. Tad leiskite paklausti, o daugių daugiausiai – kas? Kas aš – Rusijos smogikas, teismo salėje neleidęs K.Michailovui prisipažinti šaudžius į Lietuvos pasieniečius?
Aš irgi leisiu sau pasakyti: profesorius V.Landsbetgis, tragedijos Medininkuose metu buvęs valstybės vadovas, – ir televizijos laidoje, ir minėtoje T. Dapkaus publikacijoje, atsakinėdamas į žurnalisto klausimus, ir replikoje, reaguodamas į mano straipsnį, pasielgė ne kaip valstybės vyras. Ir tai mažų mažiausiai. Valstybės vyras neprofesionalumo, gal net piktos valios, nusikalstamo tendencingumo ieškotų ikiteisminio tyrimo tomuose, teismo posėdžių protokoluose, prokurorų ir teisėjų veiksmuose, nes visa tai net žurnalistui akis badyte bado.
Beje, perskaitęs repliką taip ir nesupratau, ar prof. V.Landsbergis yra kada nors atidžiai susipažinęs su Vilniaus apygardos teismui atiduota Medininkų žudynių byla ir kodėl nei jis pats, nei jo patarėjai – padėjėjai nesiteikė nuosekliai stebėti trejetą metų trukusios šios amžiaus bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos teismo posėdžių salėse? Taip pat būtų ne prošal paklausti, ar LRT žurnalistas T.Dapkus kada nors skaitė Vilniaus apygardos teismui atiduotą, bet taip ir neišnagrinėtą Medininkų žudynių bylą? Jei skaitė, tai gal galėtų viešai įvardinti, kokiais įrodymais remiantis kaltinamas buvęs Rygos omonininkas?
Taigi ne pasakėlių apie Italijos mafiją tikėjausi iš europarlamentaro V.Landsbergio, kai reagavau į, mano supratimu, nieko bendra su reikalo esme neturinčias T.Dapkaus televizijos laidas LRT televizijoje ir publikacijas “Lietuvos žiniose”, ne išsisukinėjimo, atsidūrus akivaizdžiai nepatogioje padėtyje. Reikalas per daug rimtas, kad būtų galima juokauti arba ieškoti atpirkimo ožio. Kas turi atsitikti, kad valstybės vyrai atkreiptų dėmesį į baltais siūlais siūtą kalinio iki gyvos galvos švarką arba bent nesityčiotų iš advokatų, profesionaliai prieštaraujančių nepagrįstoms pastangoms tuo švarku apvilkti niekuo dėtą gyvą žmogų?
Prisimenate, ponai, ką sakėte prie tėvynės gynėjų kapo duobės? Vaizdžiai tariant, didelių žmonių ir klaidos didelės, jeigu tik klaidos, o ne sąmoningas “taip reikia” arba “mes žinom, ką darom”.
Savo nusikalstamo savanaudiškumo niekam nepavyks paslėpti už atsitiktinai sučiupto eilinio eksomoninkinko nugaros. Pasakėlės apie klastingąją Italijos mafiją ir lieka pasakėlėmis. Mes jau nebesame tokie naivūs.
Nuotraukoje: visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt redaktorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.03.19
