Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba 2012 07 04 pareiškimu pakartotinai kreipėsi į Prezidentę, Seimo pirmininkę, Ministrą pirmininką, Istorijos instituto direktorių, Seimo narius, žiniasklaidą dėl Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo.
Taryba priekaištauja, kad ignoruojama istorija, kad neįvardijama ir nešvenčiama Lietuvos vardo paminėjimo konkreti data.
O pareiškimo pabaiga jau kategoriška: Mes klausiame ir visą laiką klausinėsime – kas daroma, kad Lietuvos gimimo data būtų įvardinta ir švenčiama?! Kadangi pareiškimą rašė vilniečiams žinoma visuomeninė organizacija, po pareiškimu išvardinamos tarybos narių pavardės, kai kurios žiniasklaidos priemonės, nepasigilinę į pareiškimo turinį, jį paviešino, o pradžioje minimos institucijos, prisidėję prie tūkstantmečio burbulo pūtimo, tikriausiai, ir norėdamos, neturės ką atsakyti.
Iš tikrųjų, minint Šv. Brunono Kverfurtiečio, kuris krikštijo kunigaikštį ar karalių Netimerą, mirtį 1009 metais, Kvedlinburgo metraštyje ir buvo užsiminta apie Lietuvą. Ši užuomina ir laikoma seniausiu rašytiniu Lietuvos vardo paminėjimu. Tai, be abejo, suteikia romantišką atspalvį Kvedlinburgo – Lietuvai priešiškos šalies – metraščiui, tačiau toje kronikoje nieko nekalbama nei apie Lietuvos valstybės susikūrimą, nei apie vardo tautai suteikimą.
Lietuvos tapimo karalyste, nepriklausoma respublika datos žinomos, tačiau lietuvių tautos gimimas yra istorijos gelmių slėpinys, siekiąs tūkstantmečius. Todėl reikalavimas įvardinti ir švęsti Lietuvos gimimo datą, laikytinas visiško nesusivokimo išdava. Lietuvių tauta buvo iki jos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, ją buvus liudija išlikusi seniausia turtinga kalba, kultūra, tradicijos. Kita vertus, Lietuvos valstybingumo užuomazgų, ką liudija Netimero krikštas, būta, tačiau jų raidą atskleisti net regimoj ateity neįmanoma.
Nesusipratimu laikytinas milijonus litų kainavęs, priešiškos šalies kronikose paminėto Lietuvos vardo minėjimas. Juk Lietuvos vardo paminėjimas tėra pasekmė krikšto akto paminėjimo, t. y. tautos krikšto ar evangelizacijos pradžios. Tai ir reikėjo minėti, žinoma, ne valstybiniu lygmeniu.
Tačiau kažkas aptiko būdą valstybiniu lygiu pompastiškais renginiais pinigėlius milijonais plauti. Dėl to, kad buvo švaistomos lėšos mūsų priešų rašytoms kronikoms pagerbti, o ne tautos krikštą, krikšto arba tautos evangelizacijos pradžią paminėti, verta piktintis. Negalima sutikti ir dėl akcento „krikštas“ nukėlimo ant „vardo paminėjimas“, nes pastarasis nėra nei koks oficialus tautos ir jos valstybės pripažinimo aktas, nei dabar, nei ateityje minėtina šventė.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.
2012.08.25
